Tema nėra nauja. Atsimenu, kaip su kolegomis ir anksčiau skaičiuodavom, kokią procentinę dalį kai kurių kultūros leidinių turinio sudaro anoniminiai tekstai (papildomi taškai, jei rašomi to paties žmogaus – apie tai irgi gandai sklandė).
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Į šį klausimą iš naujo pažvelgti privertė daug atgarsio sulaukusi Lrt.lt publikuojama kritika, kurią rašo Expertės, skambiai prisistatančios kaip esamos ir būsimos Nacionalinės premijos laureatės, bei „Literatūroje ir mene“ išspausdintos Lrt.lt ir skirtingų kultūros leidinių redaktorių mintys apie anonimiškumą kultūrinėje žiniasklaidoje.
Ginantieji slapyvardžiais pasirašomą kritiką (pabrėžiu, jog kalbu tik apie žiniasklaidoje publikuojamus tekstus) įprastai kliaujasi keliais pagrindiniais argumentais.
Bene dažniausiai išgirstame šį – kultūros laukas Lietuvoje miniatiūrinis, visi vieni kitus pažįsta ir kritišką žodį bijo pasakyti. Anonimiškumas esą išvaduoja nuo pažinčių ir lauke užimamo statuso svorio, taip pagaląsdamas kritikos plunksną.
Viena vertus, būtų sunku ginčytis, kad rašymas prisidengiant slapyvardžiu savo raiška skiriasi. Bet gal čia ir slypi didžioji problema? Man regis, anoniminė kritika gerokai dažniau žymi kalbėjimo registro, bet ne turinio pokytį. Anonimų kritikos aštrumas ne visada koreliuoja su pačios kritikos kokybe, t. y. nebūtinai pasiūlo gilesnę analizę, platesnį kontekstą ar polemiką su kitų autorių tekstais. Drįstu teigti, kad pastaruoju metu Lietuvoje pasirodžiusios anonim(i)ų recenzijos rodo visai priešingą kryptį.
Kalbėjimas savo vardu visgi reiškia sveiką atsakomybę. Žinai, kad turi mintį argumentuoti, o drauge ir bent kiek kilstelėti savo rašymą nuo asmeninio skonio impresijų, kurios po pseudonimu žaibiškai (bet nebūtinai pagrįstai) gali įgyti kandžiausią ir pikčiausią savo išraišką.
Tačiau jei nepavyksta kritikos išsakyti taip, kad vėliau nebūtų gėda kitam į akis pažiūrėti, gal vis tik ne kritikos lauko, o savojo ego dydis čia kiša koją?
Mat anonimiškumas kuria galios poziciją, visokeriopai sujaukiančią lauko dinamiką. Kliaujantis tuo pačiu argumentu, galbūt kūrėjai/os irgi kurtų kitaip, jei naudotų slapyvardžius? Tačiau didžioji dalis jų pasirašo savo vardu, neretai visų teismui pateikdami tai, kas asmeniška, nepatogu, kontroversiška. Ir visą kritiką sugeria patys.
Į pažeidžiamumą atsakant anonimiškumu lygiavertiškas santykis nėra įmanomas. Anonimiškumas gali užkelti į visažinystės bokštą niekuo asmeniškai nerizikuojant, tik dar labiau aitrinant Lietuvoje dažnai ir taip iškreiptus kritikos bei kūrėjų santykius. Tik šiuokart danties griežimas visai pagrįstas – kritika, pati išsisukinėjanti nuo kritikos, atrodo mažų mažiausiai nesąžininga.
Yra ir kitų anonimiškumą ginančių argumentų. Pavyzdžiui, istorinė tradicija, nors šis aspektas, laimei, po truputį nustumiamas į šalį. Tradicijas irgi sveika peržiūrėti, pritaikyti prie kintančio laiko.
Gyvenant demokratinėje valstybėje XXI a. anoniminė kritika dažnai atrodo kaip praėjusio laiko reliktas. Šiandien nacionalinėje žiniasklaidoje jau sunkiai įsivaizduotume politinį ar visuomeninį komentarą, pasirašomą slapyvardžiu, jei tam nebūtų objektyvių (pvz., asmens saugumo) priežasčių. Netgi priešingai, toks komentaras veikiausiai sukeltų įtarumą: nežinant, kas jo autorius/ė, keltume klausimą apie tikruosius jo/s interesus.
Keista, kad kultūros žiniasklaida ir nacionalinės žiniasklaidos kultūros skyriai ir čia nori žaisti pagal kitas taisykles. Taip, egzistuoja sava specifika ir žanrai, bet kartais verta žvilgtelti toliau savo burbulo ribų ir pasvarstyti, kokį viešosios erdvės vaizdą kuria anoniminės kritikos tradicijų tęsimas.
Anonimiškumo vešėjimas mums visiems ne į sveikatą. Jei toliau kursime įspūdį, jog aštresnę kritiką galima išsakyti tik pasirašant pseudonimu (nesvarbu, ar iš baimės, ar žaidybiškai provokuojant, ar dėl kitų priežasčių), absurdiška tikėtis, jog atsiras daugiau norinčiųjų tai daryti savo vardu – koks durnius to imsis?.. Dar absurdiškiau publikuoti anoniminę kritiką ir drauge rypuoti apie kritikos mirtį ar kritikų autoriteto žlugimą. Sunkoka autoritetu laikyti išgalvotą personažą.
Šiandien anonimiškumas diskredituoja kultūros kritiką. Ir aš nekantriai laukiu, kol tai pagaliau išeis iš mados.
