Sekite 15min Google
Tokia štai pasakėčia apie veidmainystę ar pinigėlio vertę – nelygu iš kieno perspektyvos pažiūrėsi – prieš mūsų akis rašoma.
Jos herojai šįkart du, bet velnių bus išrašyta plačiai.
Pirmasis herojus yra Vilius Kavaliauskas, vienas integruotų verslo paslaugų kompanijos „Lewben“ įkūrėjų. 2017 m., remdamasi VSD informacija, Vyriausybės komisija pripažino, kad V.Kavaliausko sutuoktinės Ritos Kavaliauskienės valdoma įmonė „Lewben Investment Management“ neatitinka nacionalinio saugumo reikalavimų. Šis sprendimas buvo apskųstas Europos žmogaus teisių teismui, tačiau ginčas pralaimėtas.
2022 m. tiriamosios žurnalistikos centras „Siena“, bendradarbiaudamas su „Belarusian Investigative Center“, paskelbė tyrimą „Misteris milijardas“, kuriame atskleidė verslo schemas prekiaujant naftos produktais su Lukašenkos aplinka. Šioje istorijoje nagrinėtas „Lewben“ ir V.Kavaliausko vaidmuo.
Galiausiai, šiųmetis 15min ir partnerių tyrimas skelbia: „Kavaliausko verslo imperija aptarnavo Rytų elitą“. Rytai – tai ta pati Baltarusija ir Rusija. O sudėtingą sandorių, kuriuose dalyvavo V.Kavaliauskas, architektūrą kalbinti ekspertai apibūdina kaip keliančią rimtų pinigų plovimo prevencijos klausimų.
Meno fondas „Lewben Art Foundation“ įkurtas dar iki šioms aplinkybėms iškylant į viešumą, 2013 m., ir meno lauke sutiktas šiltai. Tai suprantama, nes privati kolekcija atrodė įdomi, o fondo veiklos – vietos šiuolaikinio meno panoramą praturtinančios. Gal keisčiau, kad „Lewben Art Foundation“ pozicija, regis, nebuvo esmingiau permąstyta ir vėliau.
Nors oficiali versija skiriasi, nesunku numanyti, kodėl prasidėjus skandalams „Lewben“ keitė pavadinimą, o su juo mainėsi ir meno fondas – iš pradžių pervadintas į „Noewe Foundation“, o dabar virtęs „TAAD Foundation“. Jam sekasi net labai neblogai. Laimėjęs Vilniaus sav. konkursą, „TAAD Foundation“ žada dar 2026 m. įsikurti Vilniaus senamiestyje, kur atvers daugiafunkcį meno centrą.
Fondas sėkmingai plečia kolekciją, dalyvauja užsienio ir Lietuvos meno mugėse, V.Kavaliauskas yra „ArtVilnius“ tarybos narys. Fondo vardas atsiduria net greta Kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros instituto tarptautinėse erdvėse – pristatant Aleksandros Kasubos parodą Tate St Ives, – o Lietuvos vardo sklaidos gija pradėta jau anksčiau, pvz., kai fondas savo patalpose priėmė iš Venecijos meno bienalės sugrįžusį nacionalinį paviljoną „Gut Feeling“.
Taigi, akivaizdu, jog fondas turi tiek kūrėjų, tiek institucinį palaikymą. Griežtesnės pozicijos fondo atstovai dažniausiai nesulaukia ir iš kultūrinės žiniasklaidos. Pvz., „TAAD Foundation“ vadovės Ugnės Bužinskaitės, LRT Klasikos laidoje kalbintos apie lyčių lygybę meno rinkoje, buvo klausiama, ar dar bijomasi meno, kuris susitepęs politika. O kaip dėl meno, susitepusio galimai nešvariu verslu?..
O kaip dėl meno, susitepusio galimai nešvariu verslu?..
Grįžtelkime į antrąjį herojų, Andrių Janukonį. Nežinau, kaip trumpai pristatyti „Rubicon group“, kuriai vadovavo A.Janukonis, skandalą – kaip sutalpinti garsiai nuskambėjusius įtarimus Seimo narių papirkinėjimu ir grupės veiklos tyrimus dėl galimo sukčiavimo, turto iššvaistymo ir pinigų plovimo?
Nors gal ir pristatyti nereikia. Tokio masto politinio kyšininkavimo istorija, kilusi 2004 m., noriu tikėti, dar galutinai neišdilo iš mūsų atminties, gal tik kai kurios pavardės užsimiršo. Įtarimai buvo grįsti telefoninių pokalbių įrašais ir rasta juodąja buhalterija, tačiau byla teismo salės nepasiekė, nes „už rankos su įkalčiais niekas nebuvo pagautas“.
Užtat Vilniaus mero rinkimų byloje A.Janukonis buvo nuteistas už tuometinio savivaldybės tarybos nario Vilmanto Drėmos papirkimo organizavimą, siekiant jo balso už Artūrą Zuoką. Galutinį sprendimą šioje byloje Aukščiausiasis Teismas priėmė 2009 m.
Ir tai dar ne pabaiga. Energetikos ministerija 2020 m. pateikė ieškinį Prancūzijos „Veolia“ grupės įmonėms, koncernui „Icor“ (ex „Rubiconas“) ir jo akcininkams A.Janukoniui ir Linui Samuoliui, taip pat A.Zuokui, teigiant, kad 1999–2003 m. šilumos ūkių nuomos sutartys gautos neteisėtais būdais. Nors su „Veolia“ buvo sudaryta taikos sutartis, likusiems atsakovams ieškinio reikalavimai išliko. Iš jų reikalaujama atlyginti nei daug, nei mažai – apie 52 mln. eurų žalą.
Tačiau valstybė, viena ranka iš asmens reikalaudama milijoninės žalos atlyginimo, kitą tiesia partnerystei su jo vardu veikiančiu fondu. Šią vasarą paskelbta, jog labdaros organizacija „Janukonis Fondas“ ir Lietuvos nacionalinis muziejus – taigi, valstybės biudžetinė įstaiga, – pasirašė bendradarbiavimo susitarimą dėl Lietuvos migracijos muziejaus kūrimo.
Nors šis atvejis priverčia antakį kelti labiausiai, 2020 m. įregistruotas fondas remia ir kitus kultūros projektus – pvz., skirdamas finansavimą Vlado Drėmos knygos „Dingęs Vilnius“ naujam tiražui ar Klaipėdos pilies džiazo festivaliui.
Fondui yra įteiktas ir nacionalinio mecenato ženklas, skiriamas Vyriausybės. Nors Mecenavimo įstatyme nurodytas nepriekaištingos reputacijos kriterijus, jis siejamas su neišnykusiu ar nepanaikintu teistumu už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba nusikaltimą, kuriuo padaryta turtinė žala valstybei. Tokią apibrėžtį iš teisinės pusės suprasti galima, nors jos taikymas, kaip matome, ne be trūkumų. Bet kaip nepriekaištingą reputaciją ir reputacines rizikas įsivertina bendradarbiavimo besiimančios konkrečios institucijos, galinčios (ir net turinčios) kelti daugiau kritinių klausimų?..
Vienintelis su „Janukonis Fondas“ vadovu aptiktas interviu žiniasklaidoje, paskelbtas Bernardinai.lt, beje, taip pat minkštas, dėkingumą už filantropinę veiklą (jei ją šiuo atveju galima taip pavadinti) demonstruojantis.
Panašumai tarp dviejų istorijų – ne atsitiktiniai. Yra toks terminas, „artwashing“ arba „menoplova“. Išpopuliarėjęs prieš gerą dešimtmetį, visų pirma apeliuojant į meno vaidmenį gentrifikacijos procesuose, jis nurodo į bandymus per kultūrą – kolekcijų kūrimą, paramą, dovanas ir pan. – taisyti savo reputaciją, menu praplauti nepatogias istorijos detales ar pinigų kilmę.
Tiesa, konkretūs su menoplova sietini dariniai ar judesiai gali rastis dar prieš įvykstant skandalams ar būti kuriami ne vien iš reputacijos balinimo paskatų – svarbu tai, jog veikimas kultūros lauke prisideda prie kvestionuotino įvaizdžio gerinimo. Paveikiai susuktoje menoplovos strategijoje įdarbinami visi ekosistemos lygmenys: kūrėjai, institucijos, kultūrinė žiniasklaida.
Paveikiai susuktoje menoplovos strategijoje įdarbinami visi ekosistemos lygmenys: kūrėjai, institucijos, kultūrinė žiniasklaida.
Yra sakančių, kad meno istorija yra ir menoplovos istorija – juk meną užsakydavo ir funduodavo turintieji galią, taigi, norintys būti ir atitinkamai reprezentuojami, per meną formuojantys savo įvaizdį. O ir mūsų laikais menoplovos atvejų tiek daug – pradedant elitiniais pasaulio muziejais, baigiant lokaliai įgyvendinamomis idėjomis, – kad menoplova pradeda atrodyti kaip new normal.
Dar galima apeliuoti į teisines procedūras – esą kol ar jei teismo verdikto nėra, tol neverta dramatizuoti. Sakyti, kad kultūrai pinigų verkiant reikia, ir geriau jau į ją tos lėšos nugultų. Arba nepagrįstai užsipulti, klausiant, ar pasisakoma prieš bet kokią verslo paramą kultūrai. (Atsakymas – ne.)
Tačiau panašūs nukenksminimo judesiai ne tik padeda menoplovai plisti, bet dažnai taip pat yra menoplovos pasekmės: pripratus prie iškreiptų veidrodžių karalystės, norisi pradėti ginčyti tikrąjį atvaizdą.
Normalizuodami menoplova užsiimančius asmenis ir visomis išgalėmis bandydami vengti klausimo apie jų pinigų kilmę ir reputaciją, mes lengva ranka daliname kultūros indulgencijas. Menoplova juk ne veltui tokia populiari – ji veikia. Žmonių atmintis trumpa. Ir kuo dažniau viena ar kita pavardė pradės asocijuotis nebe su žurnalistiniais tyrimais ir teisminiais procesais, bet su filantropine veikla, kuo dažniau ji rasis greta respektabilių žaidėjų ar net valstybės institucijų, tuo paprasčiau bus perrašyti istoriją.
Menoplova juk ne veltui tokia populiari – ji veikia.
Galų gale, negali vienu metu imti abejotinos kilmės pinigų ir viešojoje erdvėje užimti vertybinę poziciją. Tiksliau, gali, tik prastai atrodai. Meno laukas, aktyviai diskutuojantis apie lygybę, demokratiją, veikimą visuomeniniame ir politiniame lauke, bet neperžiūrintis klausimų keliančių vidinių procesų, taip pat ima atrodyti veidmainiškai.
Čia pritiktų kokia nors pasakėčia apie tai, kaip vieno mundurą padėdamas plauti savąjį susitepi. Bet toks moralas turbūt ir gali būti tik fantazijose. Bijau, kad realybėje vilkas pilkas piariniu pranešimu bus palydėtas ir prie fotosienelės gražiai nufotografuotas.
