Sekite 15min Google
Aišku, visur ir visada yra išimčių, o ir mokyklą aš baigiau prieš beveik penkiolika metų. Bet kad per daugiau nei tris nepriklausomybės dešimtmečius meninis ugdymas liko bendrojo ugdymo programų paraštėje liudija ir šios srities tyrėjos.
Šiemet publikuotame Natalijos Mažeikienės, Linos Kaminskienės, Letos Dromantienės ir Ilonos Tandzegolskienės-Bielaglovės moksliniame straipsnyje teigiama, kad nepaisant teikiamos socialinės ir emocinės naudos moksleivių raidai, meninis ugdymas nacionalinėje švietimo programoje griežia antruoju smuiku. Perkrautoje, į egzaminus orientuotoje švietimo sistemoje laiko kūrybiškumui ugdyti striuka, o patys menų dalykai tampa aktualūs tik tiems, kurie ketina rinktis šias studijų kryptis.
Menų nuvertinimas formalioje švietimo sistemoje lemia kelias problemas, kurios niekur nedingsta užvėrus mokyklos duris.
Pirma, jis formuoja įvaizdį, kad menas iš esmės nesvarbus, nenaudingas, rūpimas tik patiems menininkams. O nuo to kenčia abi pusės. Laiku nesuteikdami įrankių pažinti skirtingų meno sričių kalbą, prarandame ne tik potencialius talentus, bet ir žiūrovus, klausytojus, parodų lankytojus. Niekada nemačius šiuolaikinio meno ir apie jį nediskutavus, mažiau tikėtina, kad po dešimties metų pakeliui iš darbo užsuksi į parodą. Greičiausiai galvosi, kad ji skirta ne tau – čia Andriui iš paralelinės, tai jis sustiprintą dailę turėjo.
Siaurinant kultūrinį dalyvavimą (t. y. nesudarius sąlygų kultūroje dalyvauti tiems, kurių į ją neatveda šeimos tradicijos ar socialinė aplinka), pati kultūra daliai visuomenės pradeda asocijuotis ne su idėjų istorija, būdu pažinti ir kritiškai apmąstyti mus supantį pasaulį, estetinio ir emocinio poveikio galimybe, o kažkuo, atribotu nuo „rimtų reikalų“.
Tokioje visuomenėje kultūra nuolat privalo įrodinėti savo naudą ar net teisę egzistuoti. Šio atotrūkio nulemtas nepakantumas gali prasiveržti ne tik kalbomis apie dykaduonius menininkus, purkštavimais apie turinio bei formos prasme nesuprantamas kultūros formas ar padegamomis skulptūromis. Visuomenė, kuriai kultūra atrodo iš esmės svetima, iškilus grėsmei turi vis mažiau valios ją ginti.
Visuomenė, kuriai kultūra atrodo iš esmės svetima, iškilus grėsmei turi vis mažiau valios ją ginti.
Antra, dabartinė sistema įtvirtina ir vidinę kultūros sričių hierarchiją. Absoliučioje jos viršūnėje yra literatūra, institucionalizuota kaip būtina bendrojo išsilavinimo dalis – juk nebaigsi mokyklos nesusipažinęs su Sruoga, Dante ar Žemaite. Literatūra programoje yra pristatoma kaip savita sistema, kurią mokomasi analizuoti bei interpretuoti.
Silpnesnėje, bet vis dar šiek tiek privilegijuotoje pozicijoje yra dailė ir architektūra, punktyru pristatomos istorijos programoje. Nors joje užsimenama ir apie pavienius kitų sričių kūrėjus bei kūrėjas, vizualieji menai iki XX a. pristatomi palyginti nuosekliau, nors šiame pasakojime jie figūruoja daugiau kaip istorijos iliustracija, o ne savitą meninę raidą ir kalbą turinčios sritys. Tačiau kad per abitūros egzaminą gali tekti atskirti dorėninę koloną nuo korintinės – žino visi. Ir tai priverčia pasitempti.
Visos kitos, į „rimtųjų“ dalykų programas esmingiau nepatenkančios kultūros sritys dažnai lieka keliais istoriniais kontrapunktais, saviraiškos būreliais ar tuščio laiko kamšalu. Prisimenu, kaip per etikos pamoką mokytoja įjungė filmą „Princesės dienoraštis“. Po triukšmingos filmo peržiūros nieko neaptarėm, nors iš dabartinės perspektyvos atrodo, kad neblogas diskusinis klausimas skambėtų taip: kiek švietimo sistema lemia, kad literatūrą laikome aukštuoju menu, o kiną – vartojama pramoga, tinkama tik atsipalaidavimui?..
Žinoma, būtų galima teigti, kad Lietuvoje veikia nemažai fantastiškų edukacinių projektų, kurių didelė dalis tampa prieinami ir per Kultūros paso programą. Šiemet joje vienam moksleiviui kultūrinei edukacijai per metus tenkanti suma siekia iki 14 eurų.
Dabartinėje švietimo sistemos būklėje diagnozuoti naujas jos ligas atrodo beveik nepadoru. Bet galbūt kaip tik dabar yra metas esminei perkrovai...
Tačiau programoje, kurioje egzistuoja daugiau nei 5800 (!) pasiūlymų, ir taip beviltiškai apkrauti pedagogai turi užsiimti atskiru tiriamuoju darbu, bandydami atrinkti tinkamiausias veiklas. Taip susiduriame su trečia problema – vietoje sistemingo kultūrinio raštingumo ugdymo turime pernelyg gausų, itin skirtingos kultūrinės vertės projektų katilą. Tokios epizodinės patirties kokybė čia tampa ne sistemos, bet pačių pedagogų atsakomybe. Kaip prieš dvejus metus rašė Kristina Steiblytė, pasitelkus kultūros pasą „egzistuoja tikimybė išmokti keliauti pačiais prasčiausiais kultūros maršrutais, taip ir nepatiriant, kas yra, kaip atrodo ir veikia tikrai aukštos kokybės menas“.
Dabartinėje švietimo sistemos būklėje diagnozuoti naujas jos ligas atrodo beveik nepadoru. Bet galbūt kaip tik dabar yra metas esminei perkrovai, įtraukiant užribyje ilgai dūlėjusias problemas?
Noriu sulaukti dienos, kai muzikos pamoka virs rimtu dalyku. Ir kalbu ne apie išpūstą programą ar perdėm griežtą discipliną, paremtą egzamino baime. Atrakinti kultūros sritį reiškia atrakinti naują pasaulį. Tai didelis turtas, kurį, jei tik reikia, galime matuoti kritinio mąstymo, emocinės gerovės ir net ekonominiais rodikliais. Bet norint tai pasiekti, būtinas deramas dėmesys. Meninis ugdymas turėtų „skaitytis“ ne tik tuomet, kai išpuola laimė patekti pas talentingą mokytoją, amžinai bėgantį tą „ekstra mylią“. Toks jis, visų pirma, turėtų būti pačios sistemos akyse.
