Su šia tema A.Baltėnas pradėjo dirbti beveik prieš dešimtmetį, o dalį fotografijų jau yra rodęs 2021 metais Istorijų namuose vykusioje parodoje „Darbai ir dienos“. Tačiau knyga – tai jau visiškai kitokia koncepcija, vientisumas, vaizdų bei tekstų dinamika.
Visą ciklą sudaro daugiau nei trys šimtai darbų. Tai mokytojų ir ugniagesių, knygryšių ir stalių, muziejaus darbuotojų ir muzikantų, tatuiruočių meistrų ir duobkasių bei daugybės kitų senų ir šių laikų profesijų žmonių portretai.
Nors dėl sparčios technologijų kaitos ateityje gali nelikti daugybės profesijų, tačiau A.Baltėnas savo darbe nesiekia sudaryti „nykstančių profesijų katalogą“. Jam tai yra liudijimas apie žmones ir jų pasirinkimus, meilę ir atsidavimą kasdienei veiklai, tam, ką kiekvienas mūsų kantriai ir su džiaugsmu, kartais rutiniškai ir nuobodžiai darome kiekvieną dieną. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, visų pirma, tai pasakojimas apie gyvenimą.
Knygų mugėje vykusiame albumo pristatyme dalyvavo fotografas A.Baltėnas, fotografijos kritikas ir kuratorius Tomas Pabedinskas bei kultūros istorikas, antropologas Arvydas Grišinas.
Archyvas ateičiai
Darbo tema A.Baltėno kūryboje nėra nauja – jau pirmuosiuose savo etnografiniuose cikluose „Šilų dzūkai“, „Gervėčiai“, „Žemaičiai“ savo objektyvą fotografas nukreipė ir į įvairius kasdienius darbus dirbančius kaimo žmones bei nykstančius amatus.
„Prieš maždaug dvidešimt metų kurtuose cikluose man rūpėjo užfiksuoti tai, kas baigiasi, įamžinti sparčiai nykstančius amatus. Šiandien kai kurie jų jau yra visiškai išnykę, tad džiaugiuosi suspėjęs dalį jų užfiksuoti“, – pasakojo fotografas.
Vis dėlto, anot jo, nykstančių amatų tema buvo gan siaura ir ribota, tad iš jos vėliau išsirutuliojo gerokai platesni tiek etnografiniai, tiek ir šis naujausias profesijų ciklas.
„Čia jokios egzotikos nėra, mat pasakojimas sukasi apie mums įprastus ir kasdien matomus, kartais, tiesa, ir visiškai nepastebimus, tačiau labai reikalingus darbus. Nuotraukose užfiksuoti darbai, žmonių apranga ir įrankiai, skirtinga darbinė aplinka, kurių taip pat ilgainiui gali nebelikti. Tad šią temą kūriau tartum archyvą ateičiai, orientuodamasis į tolimą ateitį ir tuos būsimus žiūrovus, kuriems mes ir mūsų darbai taps egzotika“, – teigė fotografas.
Žvelgiant į šį fotografijų ciklą į akis krinta ir tai, kad A.Baltėnas nuotraukoms rinkosi iš esmės tą patį formatą, kompoziciją, o visi fotografuojami žmonės pozuodami žvelgia tiesiai į objektyvą. Pasak paties fotografo, tai šiam ciklui suteikia ne tik vientisumo, tačiau ir atskleidžia gilesnį sumanymą.
„Toks yra mano požiūris į portreto žanrą ir jis gan artimas tapybai. Čia svarbiausia ne tiek socialinė aplinka, kontekstas, detalės, bet pats žmogus, jo vidinė šviesa ir unikalumas. Štai kodėl portretuojami žmonės žvelgia ne į mano objektyvą, o kiaurai jį – į ateities žiūrovus, kurie gal kažkada vartys šį albumą ar matys nuotraukas parodose. Tas žvilgsnis, jo šviesa – tai lyg kanalas, jungiantis dabartį su ateitimi“, – pasakojo A.Baltėnas.
Fotografo humanisto žvilgsnis
Tiek pasaulinėje, tiek ir Lietuvos fotografijoje darbo tema yra gan populiari: daugelio mūsų klasikų archyvuose yra dirbančių žmonių portretų ir net atskirų ciklų. Tuo tarpu gyvenusiems sovietmečiu ši tema kelia dviprasmiškas asociacijas: juk darbas tuomet buvo paversta propagandos įrankiu, kolūkiečių ar statybininkų portretai nuolat publikuoti tarybinėje spaudoje. O kur dar darbo pirmūnai garbės lentose...
Šios temos nevengia bei ją savaip interpretuoja ir šiuolaikiniai fotografai: užtenka prisiminti Ramunės Pigagaitės ciklą „Mano miesto žmonės“ ar Tado Kazakevičiaus „Odė paskutiniam dirbančiam žmogui“.
Tačiau fotografijos kritiko T.Pabedinsko teigimu, A.Baltėnas šiai temai suteikia itin savitą žvilgsnį iš dabarties perspektyvos. Anot jo, mąstant apie šį ciklą kaip dokumentinį archyvą, A.Baltėno darbus galime statyti į vieną gretą šalia vokiečių fotografo Augusto Sanderio darbų.
„Tiek A.Baltėnas, tiek A.Sanderis yra subjektyvūs pasakotojai ir tai yra be galo įdomu, nes čia susilieja du skirtingi pradai – dokumentika ir savitas pačių fotografų požiūris tiek į savąjį laikmetį, tiek į socialinę aplinką, tiek ir į pačią darbo temą“, – teigė T.Pabedinskas.
Vis dėlto, kritiko teigimu, svarbiausia čia yra žmogiškoji tapatybė, kuri atsiskleidžia per konkrečią profesiją ir santykį su kasdieniu darbu. Būtent todėl, anot jo, A.Baltėnas visų pirma yra fotografas humanistas, kurio kūrybos centre – žmogus ir jo gyvenimas.
Paminklas dirbančiam žmogui
Nors kiekvienas mūsų kažką dirbame ir iš tos veiklos užsidirbame pragyvenimui, tačiau kultūros istoriko Arvydo Grišino teigimu, požiūrių į darbą yra gausybė – vieniems tai jų gyvenimo misija ir pašaukimas, o kitiems – chaltūra ir tuščio laiko prastūmimas laukiant savaitgalio.
„Ne tik žmogus dirba darbą, tačiau ir darbas dirba žmogų. Neatsitiktinai yra darbinės ligos arba darbo santykių nulemtas likimas. Tai tik rodo, kad mūsų gyvenimas neatsiejamas nuo darbinės veiklos, kurią mes kultivuojame. Pats darbas ir mūsų santykis su šia kasdiene veikla ir kuria patį žmogų“, – teigė A.Grišinas ir pabrėžė, kad šia prasme patį darbą galima traktuoti kaip buvimo formą.
Būtent todėl A.Baltėno knygą „Nuo pirmadienio iki sekmadienio“ jis įvardija kaip savotišką paminklą tiek mūsų laikmečiui, tiek ir konkrečius darbus dirbantiems žmonėms.
„Fotografas neanalizuoja socialinės aplinkos, nekritikuoja darbo santykių, bet pagerbia dirbantį žmogų. Nors šiandien daug kalbama apie su laiku išnyksiančias profesijas, tačiau šioje skaitmeninėje matricoje mes neišvengiamai susiduriame su konkrečia realybe: skaudant dančiui, sprogus vamzdžiui, užsnigus keliams mums būtini žmonės, kurie gali šias bėdas išspręsti“, – kalbėjo kultūros istorikas A.Grišinas.
Tuo tarpu A.Baltėno teigimu, visus darbus galima suskirstyti į labiau kūrybinius ir labiau rutininius. Anot jo, dėl sparčiai besivystančių technologijų, su laiku būtent pastarųjų profesijų liks mažiau. Tuo tarpu kūrybinės profesijos, nepaisant visų neišvengiamų pokyčių, išliks.
Paklaustas, ką jam pačiam reiškia jo profesija, fotografas teigė, kad tai jo gyvenimo dalis, peržengianti įprastos profesijos sampratą. „Fotoaparatas tai tiesiog instrumentas, kuris suteikia galimybę bendrauti su įvairiais žmonėmis. Viso to tikslas – per nuotraukas ateičiai perduoti žinią apie mus – mes irgi gyvenome ir dirbome savo darbus“, – sakė A.Baltėnas.
