Vos tik karui pasibaigus, 1944 m. spalį buvusiam Vytauto Didžiojo kultūros muziejui Kaune buvo suteiktas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus vardas, o po trejų metų čia atidarytos dvi jo kūrybai skirtos salės. Tokia pradžia galėjo pasirodyti itin optimistinė, turint galvoje, kaip stalinistiniu laikotarpiu nuo „buržuazinių liekanų“ buvo valoma Sovietų Sąjungos sudėtyje atsidūrusių Baltijos šalių kultūra.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Kokia buvo tolesnė M.K.Čiurlionio kūrybinio palikimo istorija? Su kokiais iššūkiais susidūrė nuo sovietinių ideologų jį bandę apginti Lietuvos inteligentai. Kodėl į M.K.Čiurlionio darbų parodą Maskvoje plūdo didžiulės minios? Ir kokiu būdu galiausiai jis tapo „visasąjunginės“ reikšmės menininku?
Čiurlionio „teismas“
M.K.Čiurlionio vardas šiandien skamba kaip Lietuvos kultūros simbolis, tačiau stalinizmo metais jo kūryba atsidūrė sudėtingame ideologinių interpretacijų lauke.
Kaip tekste „Čiurlionio kūrybos vertinimai ir įvaizdžio formavimas menininko jubiliejų perspektyvoje“ teigia meno istorikė prof. dr. Rasa Žukienė, ideologiniai puolimai spaudoje prasidėjo dar 1949-aisiais. M.K.Čiurlionio kūryba anuomet buvo vadinta „idealistine, mistine, dekadentiška“. Toks įvardijimas prieštaravo norimai įteisinti sovietinei ideologijai, šlovinusiai materializmą ir kritikavusiai bet kokį formalizmą mene.
1950 metais įvykęs vadinamasis M.K.Čiurlionio kūrybos „teismas“ – du aptarimai, sutelkę menininkus, muziejininkus ir ideologijos sargus – tapo riboženkliu.
Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių skyriaus muziejininkė Greta Katkevičienė teigia, kad tuomet buvo siekiama atsakyti į klausimą, ar menininkas „tinka“ sovietinei visuomenei.
1950 metais įvykęs vadinamasis M.K.Čiurlionio kūrybos „teismas“ – du aptarimai, sutelkę menininkus, muziejininkus ir ideologijos sargus – tapo riboženkliu.
„Sklinda kalbos, kad aršiausi teisme dalyvavę kritikai prašė jo kūrinius net sudeginti. Galime įsivaizduoti, koks tai laikotarpis – į viską žiūrima griežtai. Po padidinamuoju stiklu atsiduria ir menas. Akivaizdu, kad M.K.Čiurlionio kūryba yra per sudėtinga įsivaizduojamam sovietiniam piliečiui, juolab kad būta ir menotyrininkų aiškinimų apie kūryboje glūdinčią metafiziką“, – sako G.Katkevičienė.
Supaprastintos idėjos
Kaip rodo to meto dokumentai, M.K.Čiurlionį „gelbėjo“ jo kūrybos interpretacijų supaprastinimas. Pasak prof. dr. R.Žukienės, „atradus ideologinei sistemai priimtinus argumentus, kūriniai buvo išgelbėti nuo sunaikinimo“.
„Imta akcentuoti, kad M.K.Čiurlionio paveiksluose slypi kaimo ir miško pasakos, senelių sekamos anūkams. Tuo tarpu sudėtingesnės temos – filosofiniai apmąstymai, metafizika, religija – buvo nutylėtos. Ir iki šiol vyresni lankytojai kartais nustemba išgirdę kitokį pasakojimą apie M.K.Čiurlionio kūrybą, nei jiems kadaise aiškinta“, – dalijasi muziejininkė G.Katkevičienė.
Šiame „teisme“ buvo ir menininko gynėjų. Netikėtu sąjungininku tapo prancūzų rašytojas Romainas Rolland’as, susižavėjęs ne tik Stalinu, bet ir M.K.Čiurlioniu – jo tekstai, skirti menininkui, pateko į svarstymus, anuomet jis susirašinėjęs su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene.
Dar viena svarbi gynėja buvo sesuo Valerija Čiurlionytė-Karužienė, vadovavusi muziejaus meno skyriui. „Knygoje „Sesers rūpestis“ galima aptikti jos vidines būsenas – ji jautėsi išdavusi brolį, bet kartu manė pasielgusi dėl didesnės būtinybės“, – primena G.Katkevičienė.
Išlikimas sistemos rėmuose
Galiausiai M.K.Čiurlionio kūryba buvo „įteisinta“ ir pritaikyta sovietinės kultūros politikos rėmams. Kaip pastebi dr. R.Žukienė, jo asmenybė ir meninis palikimas neblogai atitiko sutautinimo politikos logiką bei Maskvoje subrandintą idėją Baltijos respublikas pristatyti kaip „sovietinius Vakarus“.
Taip gerokai gilesnis ir gyvesnis M.K.Čiurlionio kūrybos turinys po truputį tapo „liaudišku“, t.y. ėmė atitikti ideologinę liniją, virto pasakomis, padavimais apie miškus ir kaimus. Anot R.Žukienės, „liaudiškumas“ reiškia lengvą prieinamumą sovietinėms masėms.
„[Tai] – terminas iš socialistinio realizmo žodyno (rus. narodnostj), reiškiantis ne tautos kultūros pamatus dailininkų kūryboje, bet tai, kad menas turi būti suprantamas darbo liaudies masėms“, – rašo prof. dr. R.Žukienė.
Taip gerokai gilesnis ir gyvesnis M.K.Čiurlionio kūrybos turinys po truputį tapo „liaudišku“, t.y. ėmė atitikti ideologinę liniją, virto pasakomis, padavimais apie miškus ir kaimus.
Valdžios „atšilimas“ M.K.Čiurlionio atžvilgiu jaučiamas ir žvelgiant į jos veiksmus: imta rūpintis menininko atminimo puoselėjimu, pavyzdžiui, atstatyta M.K.Čiurlionių sodyba Druskininkuose, pastatytas ir Valstybinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus modernus pastatas, o 100-asis M.K.Čiurlionio jubiliejus jau švęstas ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir Maskvoje – surengta net jo kūrybos paroda Maskvos Tretjekovo galerijoje.
Svetimi smerkė, savi gynė
Istorikas Valdemaras Klumbys pabrėžia, kad po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje vyko kova tarp Justo Paleckio ir jo bendražygių, bandžiusių į sovietinį meno kanoną įtraukti kuo daugiau tautinės kultūros kūrėjų, bei Antano Sniečkaus, kuriam svarbiausia buvo išlaikyti savo įtaką ir valdžią, todėl savo politinę liniją jis derino su vėjais, pūtusiais iš Maskvos.
Būtent šią kova stalinizmo laikotarpiu puikiai iliustruoja M.K.Čiurlionio kūrybos vertinimas – iš pradžių jis buvo įtrauktas į sovietinį meno kanoną kaip „teisingo“ menininko reikalavimus atitinkantis kūrėjas, tačiau apie 1949 m. sovietinėje spaudoje pasirodė ne viena publikacija, kurioje dailininkas imtas kaltinti formalizmu bei dekadentiškumu.
Štai kaip M.K.Čiurlionis buvo aprašomas vieno iš sovietų ideologo Aleksandro Kamenskio straipsnyje, galiausiai Lietuvoje ir paskatinusio surengti menininko „teismą“:
„Dekadanso epocha šio dailininko kūrybą sužalojo, pavertė jį nepilnapročiu mistiku. M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijų galima rasti psichiatrijos vadovėliuose, kuriuose jos rodomos, kaip šizofreninio kliedėjimo pavyzdžiai. Ir vis dėlto šį M.K.Čiurlionio kūrybos visišką atsiribojimą nuo realaus pasaulio, jos „imantrų“ psichopatizmą estetai kėlė į aukštybes.“
V.Klumbys pastebi, kad M.K.Čiurlionį tuomet išgelbėjo tai, kad ši bei panašios publikacijos pasirodė ne oficioziniame partijos laikraštyje „Pravda“, bet kultūrai skirtuose leidiniuose „Literaturnaja gazeta“ ar „Literatūra ir menas“.
„Tai parodo, kad iš esmės Maskvai M.K.Čiurlionis mažai terūpėjo. Nes jei būtų labai reikšmingas, būtų pasirodęs specialus partijos nutarimas ir Čiurlionio kūryba būtų sulaukusi visiškai kitokio likimo. Žinoma, vargu ar jo darbai būtų sunaikinti, bet tikrai nukišti į tolimą užkampį ir niekada nerodomi. Dabar viešai išreikšta kritika tebuvo nuomonė iš Maskvos: reaguoti į tai reikėjo, tačiau Lietuvoje M.K.Čiurlionis buvo ne pasmerktas, o apgintas. Ir tai padarė savi – vietiniai inteligentai – tokiu būdu išgelbėdami tiek jo vardo muziejų, tiek ir visą darbų ekspoziciją“, – pabrėžė istorikas.
V.Klumbio teigimu, tarpukariu M.K.Čiurlionis buvo vertinamas kaip „tautinis“ kūrėjas, tuo tarpu sovietmečiu jo kūrybai pritaikyta kita, tinkama, formuluotė: jis iškeliamas kaip „liaudiškas“ dailininkas, artimas ir suprantamas paprastam darbo žmogui.
M.K.Čiurlionio kūryboje imti akcentuoti kaimiški motyvai, taip pat skurdus gyvenimas tuometiniame Leningrade, pažintis su rusais. Tuo tarpu jo bajoriška kilmė ar abstrakti kūryba visiškai nutylimi.
Šitokiu būdu jo kūryboje imti akcentuoti kaimiški motyvai, taip pat skurdus gyvenimas tuometiniame Leningrade, pažintis su rusais. Tuo tarpu jo bajoriška kilmė ar abstrakti kūryba visiškai nutylimi.
Pasak istoriko, šeštojo dešimtmečio pabaigoje M.K.Čiurlionis jau buvo įtvirtintas kaip neatsiejama tarybinio meno kanono dalis ir Lietuvoje visi galėjo ramiau atsipūsti, kad jokia kritika jo kūrybai iš Maskvos jau nebeatskries.
„Pasaulinis“ pripažinimas
Iki šiol gyvuojantis M.K.Čiurlionio genijaus mitas, istoriko teigimu, mus pasiekė iš gan izoliuotos kultūrinės tarpukario aplinkos. Sovietmetis prie to taip gan stipriai prisidėjo: geležine uždanga nuo likusio pasaulio atskirtoje Lietuvoje M.K.Čiurlionio kūryba buvo interpretuojama be jokio istorinio ir kultūrinio konteksto.
„Nematant Vakarų Europoje kūrusių M.K.Čiurlionio amžininkų, jis atrodo unikalus ir nepakartojamas. Tačiau užtenka pasižiūrėti kitų to laikmečio simbolistų darbus ir kaipmat atsiskleidžia aplinka ir kontekstas, kuriame užgimė jo talentas“, – pabrėžia V.Klumbys.
Lietuvių sąmonėje M.K.Čiurlionio išskirtinumą ilgainiui sustiprino ir tai, kad galiausiai jo kūryba buvo pristatyta Maskvoje: jis imtas itin vertinti Rusijos inteligentijos, apie jo kūryba net pasirodo monografija, o 100-ųjų gimimo metinių jubiliejus skambiai minėtas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose sovietinėse respublikose.
Vien ko vertas faktas, kad 1975 m. Maskvoje, Tretjakovo galerijoje atidarytą M.K.Čiurlionio dailės parodą aplankė 239 tūkstančiai žmonių – po 4–7 tūkstančius kasdien. Tokį didžiulį susidomėjimą M.K.Čiurlioniu nulėmė tai, kad Maskvos parodų salėse šitoks menas išvis nebuvo rodomas, tad jo darbai tapo gaiviu gūsiu socrealizmo persunktoje Sovietų Sąjungos meno aplinkoje.
Pasak istoriko V.Klumbio, kadangi dailininkų darbų negalima buvo išvežti į Vakarų Europą, šitoks jo įvertinimas Maskvoje ilgainiui imtas traktuoti kaip pasaulinis pripažinimas ir tai tik dar labiau sustiprino M.K.Čiurlionio genijaus mitą.
