I.Dingos kūryboje skleidžiasi tamsi estetika, melancholija ir subtilūs emociniai atspalviai. Pasitelkdama įvairias fotografijos technikas ir sąmoningai vengdama retušo, menininkė siekia perteikti ne tik akimirkos nuotaiką, bet ir jausmus, likusius už kadro. Pastaraisiais metais fotografė surengė vienas ryškiausių savo personalinių parodų – „8 / ∞“, „Sentimentų banga“, „Dar vienas šansas“, kuriose atskleidė išskirtinį santykį su medžiagiškumu, netobulumu ir nostalgiška estetika.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Naujausia paroda „Ieškokite moters“, eksponuojama Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje, tarsi asmeniška, vizualiai sodri kelionė į moteriškumo pasaulį. Pasitelkdama įvairias fotografijos technikas ir senus, skirtingo dydžio bei charakterio rėmelius, autorė pristato moterų portretus, kuriuose susipina laiko tėkmės ženklai, intymumas, trapumas ir stiprybė.
Kiekvienas darbas šiame vizualiniame „močiutės kambarėlyje“ ne tik pasakoja savo istoriją, bet ir kviečia žiūrovą permąstyti grožio, netobulumo ir autentiškumo sąvokas.
-
Sąjūdžio laikų metraštininkas Virgilijus Usinavičius: „Du dešimtmečius buvau palaidojęs save kaip fotografą“
-
Droną ne karybai, o fotografijai pasitelkęs Andrius Repšys: „Kartais bijau, kad Dievas mus jau seniai pamiršo“
-
Nuo sportininkų iki „influencerių“: kodėl rusiški keiksmai neišnyksta iš mūsų kasdienos?
– Jūsų fotografuojamų temų spektras – itin platus: nuo natiurmortų, pasaulio miestų portretų, architektūros, interjero fragmentų iki moterų portretų. Kaip vystėsi tai, ką šiandien galima pavadinti jūsų stiliumi?
– Besiruošdama šiai parodai supratau, kad didelę įtaką dar vaikystėje mano fotografijos stiliui turėjo mama. Ji kolekcionavo klasikinės tapybos albumus iš įvairių pasaulio muziejų. Augau dar tais laikais, kai nebuvo interneto, o televizija nebuvo labai įdomi, tad turėdavau daug laiko knygoms.
Puikiai atsimenu klasikinės tapybos albumus ir tokius menininkus, kaip Jean Auguste Dominique Ingres ir jo mauduoles, arba impresionistų švelnumą. Vėliau mūsų namuose atsirado Rimanto Dichavičiaus fotografijos knyga „Žiedai tarp žiedų“. Tai, ko gero, buvo pirmoji fotografijos knyga, kurią paėmiau į rankas. Manau, kad būtent tada ir galėjo užgimti mano polinkis fotografuoti moters kūno estetiką.
– Esate minėjusi, kad nevengiate tamsios ir dramatiškos estetikos. Kaip būtent ta tamsioji pusė atsiranda jūsų kūryboje, iš ko ji kyla?
– Labai sunku tiksliai atsakyti, nes, pavyzdžiui, aš siaubo filmų nemėgstu – beveik niekada jų nežiūriu. Tačiau tamsioji estetika mano kūryboje vis tiek atsiranda. Gal tai galima pavadinti ir tam tikra atsvara, mat dažnai fotografuoju lengvus, dekoratyvius siužetus ir kartais natūraliai noriu pabėgti nuo to saldumo – ieškoti kažko gilesnio, tamsesnio, dramatiškesnio.
Kartais įkvepia ir tai, ką matome aplink – filmas, sužavėjęs ypatinga estetika, perskaityta knyga ar įdomus personažas. Todėl galiu sakyti, kad visa tai natūraliai atsiranda ir mano kūryboje.
– Paminėjote, kad tamsesnės estetikos jums – tarsi atsvara saldžioms temoms. Gal tarp šių dviejų polių ir slypi jūsų meninis stilius? Kaip jūs pati jį apibrėžtumėte?
– Man sunku apibrėžti vieną konkretų stilių, nes domiuosi įvairiomis fotografijos formomis ir stengiuosi prisitaikyti prie temos ar idėjos, į kurią tuo metu pasineriu. Būtent todėl ir fotografuoju skirtingomis technikomis – skaitmeniniais, juostiniais, momentiniais fotoaparatais, mobiliuoju telefonu, taip pat nebijau eksperimentuoti su skirtingais objektyvais: pavyzdžiui, žuvies akimi ar adatos skylute – „pinhole“.
Mėgstu sakyti, kad kiekviena tema reikalauja savo kalbos, todėl negaliu visko fotografuoti viena technika. Esu sukaupusi apie šešiasdešimt fotoaparatų – juos kolekcionuoju ir stengiuosi visus naudoti. Man svarbus pats fotografavimo procesas, nes tai teikia daugiausiai džiaugsmo.
Anksčiau ne visada suprasdavau, ką ir kodėl fotografuoju, bet laikui bėgant, įgijus daugiau praktikos, atsakymus natūraliai išsigryninau. Kartais juostelę išryškinu tik po kelerių metų – tada atrandu pamirštus, bet labai įdomius kadrus. Mėgstu laikytis tam tikros distancijos – atsitraukti nuo to, ką sukūriau, ir vėliau pažvelgti naujomis akimis. Tai padeda iš naujo atrasti savo pačios kūrybą.
– Praėjusią savaitę atvėrėte duris į naujausią savo parodą „Ieškokite moters” – parodos pavadinimas intriguoja ir tartum kviečia leistis į paieškas. Ko ieškoti kviečiate jūs ir kokią istoriją pasakojate žiūrovui?
– Šioje parodoje viskas prasidėjo ne nuo kūrinių, o nuo rėmelių. Jau kurį laiką puoselėjau idėją parodoje panaudoti vintažinius rėmelius – būtent tokius, kokius „sumedžioju“ turguose, blusturgiuose ar esu kadaise gavusi iš močiutės. Atrinkusi rėmelius, pradėjau ieškoti, ką į juos įrėminti ir kokios nuotraukos galėtų juose atsirasti. Deja, greitai supratau, kad ne aš, o rėmeliai brėžia parodos kryptį.
Jau kurį laiką puoselėjau idėją parodoje panaudoti vintažinius rėmelius – būtent tokius, kokius „sumedžioju“ turguose, blusturgiuose ar esu kadaise gavusi iš močiutės.
Pavyzdžiui, kai žmogus ateina įsirėminti nuotraukos į specializuotas parduotuves, jis renkasi iš dešimčių variantų, derina, kol randa sau tinkamiausią. Šiuo atveju aš turėjau tik vieną nepakeičiamą rėmą, prie kurio turėjau pritaikyti kūrinį, o kiekvienas jų savo dydžiu, forma, spalvomis, medžiagiškumu stipriai veikia, ką į jį galima įdėti.
Rinkdama rėmeliams nuotraukas ieškojau vieningos temos, o tada supratau, kad didžiausia dalis mano kūrybos yra įvairūs moterų portretai ar darbai, vienaip ar kitaip susiję su moteriškumu. Susimąsčiau – kodėl turiu nuo to bėgti? Jeigu jau turiu tiek medžiagos šia tema, reikia ją atskleisti. Taip ir gimė parodos pavadinimas „Ieškokite moters“.
Parodoje visi mano skirtingi rėmeliai susijungė į visumą. Jie netgi padiktavo ekspozicijos stilių, nes dabar paroda primena jaukų močiutės kambarėlį. Jau ne vienas lankytojas išsitarė, kad čia jaučiasi kaip namuose ar mažoje laiko kapsulėje. Kiekvienoje ekspozicijos sienoje, kiekvienoje nišoje – po vientisą „debesėlį“ iš nuotraukų, kurių ten nuo kelių iki keliolikos. Manau, kad toks nuotraukų išdėstymas yra savotiškai „interjeriškas“ ir, sakyčiau, moteriškas.
Turbūt dėl to, kad tokį dekoratyvumą, tam tikrą puošnumą mėgsta moterys – ypač vyresnio amžiaus arba labai eklektiškos, kūrybiškos, gal net šiek tiek ekscentriškos asmenybės. Savo namuose tokių sienų neturiu, bet jomis labai žaviuosi, todėl šioje parodoje norėjau sukurti šiltą, asmenišką ir truputį nostalgišką atmosferą.
– Užsiminėte apie laiko paliestus, netobulus rėmelius. Gal galime juos interpretuoti kaip tam tikrą paralelę su iškreipta grožio samprata ir šiandienos požiūriu į moters kūną?
– Taip, visa tai labai susiję – tiek su moterimis, tiek apibendrintai su mūsų grožio suvokimu ir bjaurumo sąvoka. Įprasta manyti, kad tai, kas sulūžę ar pažeista, jau nebėra gražu. Kai kuriuos rėmelius, net ir su matomais pažeidimais, sąmoningai palikau tokius, kokie yra. Galėjau juos restauruoti, bet nusprendžiau tik kruopščiai išvalyti – tam, kad būtų švarūs, bet išsaugotų savo istoriją. Man asmeniškai buvo labai įdomu rėminti naujus darbus ir galvoti apie tų rėmų istoriją – kiek skirtingų kūrinių buvo juose eksponuota ir kiek gyvenimų jie pakeitė. Labai tikėtina, kad ne vieną ir ne tris.
Kodėl moters kūnas, turintis strijų, operacinių randų ar traumų žymių, turėtų būti vertinamas kaip „netobulas“? Juk visa tai – gyvenimo žymės, patirties įrašai ir būtent jie daro mus tikrais, autentiškais.
Labai taikliai pastebėjote paralelę tarp rėmelių ir nenormalių grožio standartų, kurie dažnai taikomi moterims, reikalaujant iš jų tobulo, idealaus įvaizdžio. Tie standartai yra mūsų kasdienybėje. Tai kodėl, pavyzdžiui, daiktas, turintis pabraižymų ar nuskilimų, laikomas mažiau gražiu? Lygiai taip pat – kodėl moters kūnas, turintis strijų, operacinių randų ar traumų žymių, turėtų būti vertinamas kaip „netobulas“? Juk visa tai – gyvenimo žymės, patirties įrašai ir būtent jie daro mus tikrais, autentiškais.
Kadangi visus rėmelius pati tvarkiau, derinau ir rinkau, man jie tapo labai asmeniški. Buvau susipjausčiusi pirštus gal trisdešimt kartų, todėl žinau kiekvieno rėmelio charakterį – kaip juos reikia atremti, kad nesugriūtų, nesudužtų. Jie visi tapo gyvi ir šis santykis man yra labai brangus.
– Sakote, kad visus rėmelius pati atrinkote ir sutvarkėte. Papasakokite, kaip vyko nuotraukų ir rėmelių derinimo procesas?
– Tai buvo išties įdomus procesas ir ne toks paprastas, kaip gali atrodyti. Pavyzdžiui, jeigu turi mėgstamą vertikalią nuotrauką, tai, atrodytų, tereikia rasti vertikalų rėmelį, bet jei turi tik horizontalų – pasirinkimai iškart gerokai sumažėja. Dar sudėtingiau, jeigu tavo kadras kvadratinis, nes jo beveik niekur negali įdėti – vintažiniai rėmai beveik niekada nebūna kvadratiniai. Tada ir supratau, kad dažnai naudoju vidutinio formato juostas ir kameras, kurios fotografuoja kvadratiniu formatu.
Vizualiai man taip pat labai patinka apvalūs ar ovalūs rėmeliai, bet dirbti su jais taip pat itin sudėtinga. Dėl jų formos reikia paaukoti kadro kampus, o aš, komponuodama nuotraukos vaizdą, dažnai sąmoningai įtraukiu visą erdvę su kampais. Todėl, kai reikia išpjauti apvalų fragmentą, dažnai prarandama dalis nuotraukos prasmės ir atmosferos.
Buvo ir kitų iššūkių – jei rėmelis labai mažas, negali į jį įdėti nuotraukos, turinčios daug detalių, nes tiesiog nieko nesimatys. Jeigu labai didelis – tada per tuščia, reikia, kad darbas „laikytų“ erdvę. Žinoma, minimalizmas irgi gali būti gražus, bet šioje parodoje mano tikslas buvo visai kitoks – norėjau sukurti sodrią, gal net šiek tiek sunkią atmosferą, kurioje viskas tarsi užpildyta ir tas pilnumas taip pat pasakoja atskirą istoriją.
– Kiek, jūsų manymu, tie rėmeliai keičia žiūrovo suvokimą ir žvilgsnį į nuotrauką?
– Netgi labai keičia. Manau, jeigu tą pačią parodą ir joje eksponuojamas fotografijas būčiau sudėjusi į vienodus, juodus, plonus rėmelius, tai įspūdis būtų visiškai kitoks. Paroda būtų šaltesnė, negyva, nesava – ji būtų labai abstrahuota, nutolusi. O dabar ji daugeliui sukelia įvairius prisiminimus, primena vaikystę ar močiutės namus. Atsiranda asmeniškas ryšys – ne tik man, bet ir žiūrovams.
– Pasidalinkite, kaip jums išvis gimė būtent ši rėmelių idėja? Gal tai buvo seniai brandintas sumanymas?
– Ši mintis kilo prieš kelerius metus. Man visada patiko šiek tiek fantastiniai, paslaptingi dalykai, todėl dažnai nueinu į sendaikčių turgų – taip man yra tartum pramoga. Būtent ten dažnai pamatau senus rėmus – dailius, didelius, išraiškingus, bet jau šiek tiek sukrypusius, be stiklo, tuščius ir kainuojančius visai nedaug. Jeigu tokių prabangių bagetų ieškotume rėminimo dirbtuvėse, jie kainuotų tikrai keliskart brangiau, o čia – tarsi našlaičiai, pamiršti daiktai.
Visada norėjau jiems suteikti antrą gyvenimą. Vėlgi tai susiję ir su tvarumo tema, kuri mūsų visuomenėje tampa vis aktualesne. Vartojimo kultūra linkusi keisti daiktus vos tik jie praranda blizgesį, bet juk senas daiktas gali būti prikeltas naujam gyvenimui – ir dažnai jis turi daug daugiau šarmo nei šiuolaikinis, sterilus, aliumininis rėmelis.
– Minėjote, kad rėmelius derinote daugiausia pagal nuotraukų formatus, bet gal buvo tokių atvejų, kai vienas rėmelis tiko kelioms nuotraukoms? Kuris jums labiausiai įsiminė?
– Tikrai buvo tokių atvejų. Man asmeniškai vieni įdomiausių rėmelių yra išgaubto stiklo. Tokio stiklo šiais laikais jau beveik neberasi – nei parduotuvėse, nei rėminimo dirbtuvėse. Vienas jų visiškai nestandartinis – ovalus ir su labai stipriai išgaubtu stiklu. Man labai įsiminė vienas konkretus derinys: tame rėmelyje įrėminau nuotrauką iš apleisto dvaro aptrupėjusiomis sienomis. Kadro centre – vaiduokliški dviejų moterų, vilkinčių besiplaikstančias sukneles, siluetai. Būtent išgaubtame stikle viskas tampa dar paslaptingiau, o pats rėmelis veikia beveik kaip padidinamasis stiklas – sukuria tokį keistą, įtraukiantį efektą.
Vartojimo kultūra linkusi keisti daiktus vos tik jie praranda blizgesį, bet juk senas daiktas gali būti prikeltas naujam gyvenimui – ir dažnai jis turi daug daugiau šarmo.
Parodos lankytojai net nustebo ir klausė, ar ten kažkas padidinta, tačiau tik stiklas sukuria tokį erdvės pojūtį. Be to, po išgaubtu stiklu galima pridėti papildomų erdvinių elementų, praturtinančių vaizdą: viename rėmelyje tai simboliškai išsirangiusi apdailos virvelė, kitame – sidabriniai žiedai, dar kitame – sudžiūvusi plaštakė.
Tokių rėmelių turiu tris didesnius ir keturis mažesnius – visi daugiau ar mažiau išgaubtais stiklais. Ko gero, būtent jie yra mano mėgstamiausi, nes šiandien tokių jau beveik neįmanoma rasti. Jie patys savaime yra itin charakteringi, o kai su jais „susikalba“ tinkama nuotrauka – gimsta visai kitoks įspūdis, nei su šiuolaikiniu ir standartiniu rėmeliu.
