Šv. Rokas ir sutartinių aidai
Tai, kas šiandien skamba J.Basanavičiaus gatvėje, yra pačios prasčiausios prabos muzika. O taip norėtųsi džiazo, improvizacijos.
J.Dvarioną pasiveja prisiminimai iš vaikystės, kai į Palangoje labai garsius Šv. Roko atlaidus suvažiuodavo visa Žemaitija.
„Popiečio miegas, o nesimiega. Vartaliojuosi lovoje ir girdžiu skambant žemaitiškas daugiabalses dainas. Aidėdavo visa Palanga. Dabar jei išgirsi jaunimą traukiant „Ant kalno mūrai“, tai tik iš žodžių suprasi, kas dainuojama – melodijos nėra, – palygina, tačiau neslepia, jog ir anuomet nutikdavo kuriozų. – Vyrai, pasipuošę gražiais kostiumais, po mišių bažnyčioje būtinai eidavo kur nors pasilinksminti, kartais, matyt, padaugindavo, todėl su tais kostiumais ir net batais brisdavo į jūrą.“
Arba smuikininkai, arba pianistai
J.Dvarionas neslepia: norėtų, kad tėvų vasaros rezidencija visada išliktų šeimos rankose. Kambarių nuomininkai čia nelaukiami: „Kad tų vaikų ir anūkų ganėtinai daug. Nėra kada svetimų įsileisti.“
Tiesa, į Dvarionų namus, kuriuose išsaugotas autentiškas B.Dvariono darbo kambarys, užsuka moksleivių grupės. J.Dvarionas maloniai priima ir muzika besidominčius užklydėlius. Paprašytas ima į rankas smuiką ir užgroja – 15min.lt viešnagės metu su anūke Justina atliko „Gulbę“ iš siuitos „Žvėrių karnavalas“.
Mažoji anūkė Ieva tuo metu tempė lūpą: „Smuiku groti negaliu, nes aš – kairiarankė.“ Matyt, jai teks sekti tėčio pėdomis.
„Taip jau susiklostė, kad mūsų šeimoje arba smuikininkai, arba pianistai“, – paaiškina J.Dvarionas.
Ramybės saloje, tėvų name su obelų sodu, jis gyvens iki rugsėjo 1-osios. Tada – vėl į darbus: „Čia laikas teka kitaip, yra laiko pamedituoti, pagalvoti, pamąstyti, ką darei, ką darysi, į ką reikėtų koncentruotis. Čia nėra didžiulio tempo ir skubėjimo. Grįžus į Vilnių, į darbus, laiko visada stinga, ramybės – irgi.“
