„Pelninga tartum geras kolūkis“: ar „Šluotos“ humoras padėjo sugriauti sovietų imperiją?

„Paprastai negalvojame apie juoką kaip apie valstybės valdymo įrankį, bet sovietų valdžia juoką suprato būtent taip“, – teigia antropologė Neringa Klumbytė, savo knygoje „Autoritarinis juokas“ tyrinėjanti Lietuvoje leisto satyros ir humoro žurnalo „Šluota“ politinę istoriją.
Žurnalas „Šluota“
Žurnalas „Šluota“ / 15min montažas

1956–1998 m. laikotarpiu gyvavęs leidinys tapo pagrindine valstybės remiama juoko institucija sovietų Lietuvoje. Šmaikščios ir kandžios karikatūros, kritiniai straipsniai bei pašaipūs feljetonai turėjo formuoti sovietinių piliečių emocijas, moralę, mintis ir padėti kurti geresnę „į komunizmą žengiančią visuomenę“.

„Šluota“ buvo itin populiarus žurnalas ir skirtingai nei oficioziniai laikraščiai „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, šis satyros leidinys buvo pelningas. Pasak knygos autorės, 9-ajame dešimtmetyje žurnalo tiražas viršijo šimtą tūkstančių, o pelnas prilygo gero kolūkio uždarbiui.

Nors „Šluotos“ redakcija aktyviai vykdė ideologiniam leidiniui keliamus reikalavimus, nesijuokė iš to, kas buvo aukščiau kritikos ir pašaipų, vis dėlto, žurnalo puslapiuose buvo gausu karikatūrų bei tekstų, plėtusių leistino juoko ribas. „Kadangi juokas yra dviprasmiškas ir kontekstinis, „Šluotos“ skaitytojai dažnai juokdavosi iš sovietinės valdžios, o ne kartu su ja“, – teigia N.Klumbytė.

2022 m. knygą „Autoritarinis juokas“ anglų kalba išleido JAV, Kornelio universiteto leidykla. Ši studija autorei pelnė Britų slavistikos ir Rytų Europos studijų asociacijos (BASEES) Moterų forumo geriausios 2022 metų knygos apdovanojimą.

Lietuviškai pasirodžius šios knygos vertimui (išleido Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras), su jos autore, Majamio universiteto (JAV, Ohajas) profesore pasikalbėjome apie juoko daugiaprasmiškumą sovietmečiu, cenzūros pinkles ir santvarkos kritika virstančią satyrą, meninę opoziciją „Šluotoje“ bei kaip valdžios remiamas humoras galiausiai atvedė prie Sovietų Sąjungos griūties.

Asmeninio archyvo nuotr./Neringa Klumbytė
Asmeninio archyvo nuotr./Neringa Klumbytė

– Rašytojas Umberto Eco savo romane „Rožės vardas“ juoką apibrėžė kaip principinę opoziciją bet kokiai ideologijai, kuri leidžia kritiškai vertinti dalykus ir prieštarauti nustatytai tvarkai. Tačiau sovietmečiu Komunistų partijos ideologai juoką pasitelkė savo tikslams – kurti ir valdyti tuometinę visuomenę. Kaip jiems tai pavyko?

Gyvenę sovietmečiu atsimena anekdotus, kuriuos vieni kitiems pasakodavo virtuvėse, atokiai nuo viešosios erdvės, kur galėjo išgirsti KGB agentai, ir garsiai iš to juokdavosi. Britų rašytojas George‘as Orwelas yra teigęs, kad kiekvienas anekdotas – tai jau maža revoliucija. Neatsitiktinai yra manančių, kad ir tie virtuviniai anekdotai prisidėjo prie sovietų imperijos griūties.

Tačiau maždaug prieš penkiolika metų pradėjusi gilintis į sovietmečiu leisto žurnalo „Šluota“ istoriją, labai nustebau čia išvydusi karikatūrų bei straipsnių, kurių, kaip man atrodė, sovietų valdžia neturėjo leisti. Šios karikatūros, komiksai, feljetonai man labai priminė privačius opozicinius virtuvinius anekdotus.

Išties sovietų valdžia juoką naudojo kaip ginklą kovai tiek su vidaus, tiek su išorės priešais. Vidiniai priešai – tai įvairūs spekuliantai, miesčionys, hipiai, tinginiai, girtuokliai, kurie trukdo pakely į „komunistinį rytojų“. Juokas turėjo panaikinti „vis dar pasitaikančias negeroves“ – nuo vagysčių iki girtuoklysčių, nuo materializmo iki tingėjimo, kurios buvo „buržuazinės praeities liekanos“.

Leidėjų nuotr./Neringos Klumbytės knyga „Autoritarinis juokas. Politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje“.
Leidėjų nuotr./Neringos Klumbytės knyga „Autoritarinis juokas. Politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje“.

Tuo tarpu išorės priešai – imperialistinių vakarų atstovai, visomis jėgomis besistengiantys pakenkti Sovietų Sąjungai. Humoras ir satyra tapo komunistinės propagandos, siekiančios sunaikinti vidaus negeroves ir kovoti su išorės priešais, dalimi.

Tačiau būtina pabrėžti, kad sovietiniai ideologai čia nebuvo kažkuo išskirtiniai. Visoms autoritarinėms valstybėms būdinga juoką išnaudoti savo ideologiniais tikslais. Groteskas ir ironija, žmonių žeminimas juos viešai išjuokiant ar priešiškomis laikomų valstybių pašiepimas – visa tai gyvuoja ir šiandieninėje Rusijoje bei kituose autoritariniuose režimuose.

– Kada Sovietų sąjungoje buvo atkreiptas dėmesys į juoko reikšmę ir kokiais būdais jis imtas naudoti propagandai bei komunistinės ideologijos įtvirtinimui?

Rusijos imperijoje humoras egzistavo kaip antivalstybinis žanras. Tačiau bolševikams perėmus valdžią, imta svarstyti – o kaip dabar turėtų juoktis komunistai, juk šaipytis iš valdžios nebėra prasmės – jie patys ir yra valdžia. 1922 m. įkūrus Sovietų Sąjungą buvo įdėta nemažai intelektualinių pastangų bandant suvokti, koks turi būti komunistinis humoras. Ideologai sąmoningai kūrė „raudonąjį juoką“.

Komunistų partija reguliavo visas visuomenės gyvenimo sferas – nuo viešojo iki intymaus, nuo darbo iki šeimos. „Raudonasis juokas“ turėjo padėti formuoti elgesį, pažiūras, emocijas ir moralę.

Be abejo, humoras atsidūrė po didinamuoju cenzūros stiklu. Sovietų Sąjungoje negalėjo būti juodo ar vulgaraus humoro, juokų apie erotiką ar seksą. Juokas turėjo būti suprantamas masėms. Piktas juokas komunistinėje santvarkoje taip pat buvo nepriimtinas.

Arvydo Pakalnio karikatūra. „Deja, šiuo metu gražių vaikiškų drabužėlių neturime, ateikite pavasarį…“. Mažosiomis raidėmis viršuje parašyta: „Atkreipti ypatingą dėmesį, kad būtų plečiama vaikiško asortimento prekių gamyba ir gerinama jų kokybė.“ „Šluota“, 1981, nr. 1, viršelis
Arvydo Pakalnio karikatūra. „Deja, šiuo metu gražių vaikiškų drabužėlių neturime, ateikite pavasarį…“. Mažosiomis raidėmis viršuje parašyta: „Atkreipti ypatingą dėmesį, kad būtų plečiama vaikiško asortimento prekių gamyba ir gerinama jų kokybė.“ „Šluota“, 1981, nr. 1, viršelis

Tuo tarpu juoktis galima buvo iš biurokratų, girtuoklių, vagių, korumpuotų valdininkų, neatsakingų darbuotojų, aplaidžiai ir netvarkingai gyvenančių asmenų. Viso to, kas iš principo nederėjo su komunistiniais idealais. Taip juokas ėmė atlikti auklėjamąją funkciją ir turėjo prisidėti kuriant idealią komunistinę visuomenę.

Žinoma, autoritarinėje valstybėje juokas vykdė valdžios užsakymus. Štai kodėl neturėtų stebinti, kad viešai išjuokti močiutėlę, pasvėrusią saldainius, tačiau suklydusią užrašant jų kiekį, buvo leidžiama, tuo tarpu kai aukščiausi valstybės pareigūnai kartais vogė ir milžiniškais kiekiais – niekas apie tai viešai nekalbėjo.

– Knygoje teigėte, kad per juoką sovietiniai ideologai siekė piliečius įtraukti į politinį gyvenimą. Ką turėjote galvoje?

Politiką aš suprantu gerokai plačiau nei valstybės valdymą. Kai kalbame apie neoficialius politinius anekdotus, kurie buvo pasakojami virtuvėse, juos įprastai laikome savotiška rezistencijos forma. Tačiau kai žiūrime į „Šluotą“ – oficialų propagandinį Komunistų partijos leidinį – tai atskiriame nuo politikos.

Mano supratimu „Šluotos“ kūrimas ir skaitymas, juokimasis iš anekdotų yra dalyvavimas politiniame gyvenime. Dabar rinkimuose kalbame apie užsienio politiką, tuo tarpu „Šluota“ skelbė savo antiimperialistinę propagandą. Dabar politikai sprendžia įvairius ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo klausimus, o anuomet „Šluota“ rašė gamybos, darbo, užimtumo, viešų kultūrinių renginių klausimais. Taip pat svarstė pačias įvairiausias viešo gyvenimo problemas, tokias kaip nusikalstamumas ir ekologinis nesaugumas.

„Šluota“ buvo itin populiari – ji bene vienintelė iš visų Lietuvoje leidžiamų laikraščių bei žurnalų buvo pelninga.

„Šluota“ buvo itin populiari – ji bene vienintelė iš visų Lietuvoje leidžiamų laikraščių bei žurnalų buvo pelninga. Ji buvo prieinama daugeliui – ją skaitė net vaikai. Tokiu būdu per humorą įvairios žmonių grupės buvo įtraukiamos į politinį to meto gyvenimą.

– Vis dėlto, autoritarinis juokas, kaip sakote, yra paradoksalus. Viena vertus, „Šluotos“ tekstuose bei karikatūrose buvo išjuokiamos įvairios visuomenės ydos, kurios neleidžia „pilna koja“ gyventi žadėtame komunistiniame rojuje, tačiau kartu netiesiogiai yra pašiepiama pati santvarka ir jos netobulumai. Kaip jūs įvardytumėte, iš kur kyla šis juoko daugiaprasmiškumas?

Fridriko Samuko karikatūra. „Šluota“, 1991, nr. 14, p. 3
Fridriko Samuko karikatūra. „Šluota“, 1991, nr. 14, p. 3

– Mes žinome apie ezopinę kalbą sovietmečio literatūriniuose tekstuose, tačiau tas pats principas galiojo ir karikatūrose. Pamenu pokalbį su ilgamečiu „Šluotos“ dailininku Kęstučiu Šiaulyčiu. Žiūrėdama į jo darbus vardinau man suprantamas, nors ir užslėptas, karikatūrų prasmes. Tačiau dailininkas kaskart man pasakydavo dar bent kelias, kurių aš neįžvelgdavau. Tad satyra sovietmečiu galėjo turėti ne kelias, bet gerokai daugiau poteksčių.

Sukūrę raudonąjį humorą ir nurodę, iš ko visuomenei galima juoktis, patys komunistai nesuprato ardomosios juoko galios.

Svarbu suprasti, kad „Šluota“ turėjo valstybės mandatą – prižiūrimą ir cenzūruojamą – kritikuoti „vis dar pasitaikančias“ visuomenės negeroves. Vis dėlto, tai buvo kritika, kuri akivaizdžiai liudijo apie šios santvarkos netobulumus ir taip pamažu ardė pačios sistemos pamatus.

Keisčiausia tai, kad sukūrę raudonąjį humorą ir nurodę, iš ko visuomenei galima juoktis, patys komunistai nesuprato ardomosios juoko galios. Tai yra vienas iš didžiausių autoritarinio juoko paradoksų.

Sovietų ideologai nenumatė ir dar vieno svarbaus dalyko – konkrečios šalies konteksto. Kad ir kaip stipriai veikė sovietinė propaganda, tačiau Lietuvoje daugelis suprato, kad yra okupuoti, žinojo apie tarpukarį, tremtis, pokario rezistenciją, taip pat tiek etniškai, tiek kultūriškai save suvokė kitokiais nei rusai. Todėl kai Maskvoje leidžiamame humoro žurnale „Krokodilas“ buvo pašiepiami sovietiniai biurokratai, daug Rusijos skaitytojų tai greičiausiai suvokė kaip jų pačių kuriamos sistemos netobulumą, tuo tarpu Lietuvoje – kaip sovietų nulemtą problemą.

Tad nors valdžia bandė kontroliuoti, kaip ir iš ko gali juoktis sovietinis pilietis, tačiau neįmanoma kontroliuoti to, kaip žmonės priima juoką ir kaip jį supranta. Štai kodėl „Šluotos“ puslapiuose vis pasirodančias karikatūras, kuriose kritiškai buvo pašiepiamos įvairios sovietinės negerovės, Lietuvos skaitytojai neretai traktuodavo kaip antisovietines.

Originalus numerio, mininčio Lenino šimtąsias gimimo metines, viršelis. sukurtas Andriaus Cvirkos („Šluota“, 1972, nr.7). Tuomet buvo sunaikinti tūkstančiai jau išspausdinto numerio egzemplioriai. Dešinėje viršuje matoma vinjetė su aukštyn kojom apversta sovietine simbolika
Originalus numerio, mininčio Lenino šimtąsias gimimo metines, viršelis. sukurtas Andriaus Cvirkos („Šluota“, 1972, nr.7). Tuomet buvo sunaikinti tūkstančiai jau išspausdinto numerio egzemplioriai. Dešinėje viršuje matoma vinjetė su aukštyn kojom apversta sovietine simbolika

Pavyzdžiui, Vakarų antiimperializmo kritiką galėjo perskaityti kaip sovietinio antiimperializmo kritiką. Vidines problemas – brokuotas prekes, blogai pastatytus namus, biurokratizmą, neefektyvų darbą, korupciją – ne kaip „vis dar pasitaikančias negeroves“, kurios turėjo išnykti einant į komunizmą, bet supuvusios sovietinės santvarkos pavyzdžius.

Dar vienas „Šluotos“ paradoksas – tai valdžios inicijuotas šaipymasis iš „supuvusių Vakarų“ ir to, kas vyksta už geležinės uždangos, kuriuo skaitytojai dažnai žavėjosi, nepriimdami antiimperialistinio turinio. Tiek redakcijos darbuotojai, tiek skaitytojai prisimena, kad daugelis „Šluotą“ pradėdavo skaityti nuo pabaigos, kur buvo įdomiausias skyrius – „Užsienio jumoras“.

Nors redakcijos darbuotojai dirbo darbą, kuris buvo naudingas valdžiai, tačiau kartu jie sąmoningai gan dažnai peržengdavo leistinas nustatytas juoko ribas.

Nors oficialiai per juoką buvo siekiama parodyti blogą ir neteisingą kapitalistinį pasaulį, tačiau skaitytojams tai buvo nė motais – užsienio karikatūrose jie bent akies krašteliu galėjo pamatyti šiaip jau neprieinamą laisvąjį pasaulį – madas, kultūros reiškinius, erotiką ir pan. Beje, lygiai dėl tokių pačių motyvų žmonės itin mėgo eiti į kino teatrus, kur buvo rodomi užsienio šalių filmai.

– O kaip pati redakcija ir jos darbuotojai – žurnalistai, dailininkai, rašytojai – matė save toje santvarkoje? Ar jų kūrybą ir darbus šiandien reikėtų vertinti kaip prisitaikymą ir tarnystę ideologijai, ar, vis dėlto, kaip tam tikrą alternatyvą, pasipriešinimą bei kritinio mąstymo per juoką puoselėjimą sovietinėje visuomenėje?

Dažniausiai į sovietmetį žiūrime per binarines opozicijas – arba tu disidentas, arba kolaborantas. Žinoma, „Šluotos“ darbuotojų tikrai negalima laikyti disidentais, tačiau ar jie buvo išskirtiniai propagandos skleidėjai? Savo knygoje jų opoziciją įvardinu „banalia opozicija“. Nors redakcijos darbuotojai dirbo darbą, kuris buvo naudingas valdžiai, tačiau kartu jie sąmoningai gan dažnai peržengdavo leistinas nustatytas juoko ribas. Šluotiečių poziciją dailininkas Jonas Varnas įvardijo taip: „Mes, nesigiriant, stengėmės pakenkti tarybų valdžiai, bet legaliai, kad ir vilkas būtų sveikas, ir avis soti.“

Mes, nesigiriant, stengėmės pakenkti tarybų valdžiai, bet legaliai, kad ir vilkas būtų sveikas, ir avis soti.

„Šluotos“ darbuotojai buvo atidirbę tokią ne vienus metus gyvavusią sistemą: vyriausiajam redaktoriui Juozui Bulotai išėjus atostogų, jie išspausdindavo drąsesnių karikatūrų, kurios kitu atveju nelabai būtų praėjusios. Redaktoriui sugrįžus iš atostogų, jis dailininkams įkliuvus būdavo iškviečiamas ant vadinamojo „kilimo“, tai yra pasiaiškinti Centro komitete.

 „Šluotos“ skaitytojams užsienio humoro skyrius buvo pats įdomiausias. Apie šią ir dar kelias erotines „Šluotos“ karikatūras 1968 m. Glavlitas pranešė LKP Centro komitetui. „Šluota“, 1968, nr. 14
„Šluotos“ skaitytojams užsienio humoro skyrius buvo pats įdomiausias. Apie šią ir dar kelias erotines „Šluotos“ karikatūras 1968 m. Glavlitas pranešė LKP Centro komitetui. „Šluota“, 1968, nr. 14

Nepaisant to, kaip pasakoja žurnalo kūrėjai, viskas pasibaigdavo aštresniu J.Bulotos žodžiu redakcijoje, papeikimu atsakingam asmeniui ar dailininkui ir kuriam laikui įsivyravusia griežtesne disciplina. Tačiau kad kas nors už savo karikatūrą būtų išmestas iš darbo – to nebuvo. Maža to, šitoks kūrybinis štilis ilgai netrukdavo. Taip buvo pamažu plečiamos humoro, o kartu ir kritikos ribos.

Tačiau svarbu suprasti, kad „Šluotos“ kūrėjai taip elgėsi ne tiek dėl politinių motyvų ar siekio sukurti laisvą Lietuvą, kiek iš natūralaus noro priešintis aplink vykstančioms nesąmonėms. Juk žurnalo autoriai buvo menininkai – daugiausia jauni žmonės – kuriuos domino naujos idėjos, formos, jiems rūpėjo pasakyti drąsiau, garsiau, išraiškingiau.

„Šluotos“ kūrėjai taip elgėsi ne tiek dėl politinių motyvų ar siekio sukurti laisvą Lietuvą, kiek iš natūralaus noro priešintis aplink vykstančioms nesąmonėms.

Maža to, kūryboje jie visada žvalgėsi ne į Maskvą, bet į Vakarus: skaitė jiems prieinamus žurnalus, ieškodavo įdomios literatūros spec. fonduose, su savo piešiniais stengėsi patekti į Europos šalyse vykstančias parodas ir t.t. Visa tai leidžia kalbėti apie išskirtinį lietuvišką sovietmečio humorą, o „Šluotą“ lyginti ne su Maskvoje leistu „Krokodilu“, bet su Rytų Europos humoro žurnalais.

– Minėjote, kad juokas, kaip ir kiti menai – literatūra, kinas, dailė, fotografija – buvo atsidūrusi po padidinamuoju stiklu. Kaip „Šluotos“ istorijoje pasireiškė cenzūra?

„Šluotos“ kūrėjai ypač dažnai patekdavo į cenzūros nemalonę dėl to, kad išleisdavo tai, ko nebuvo galima publikuoti. Pavyzdžiui, per daug nuogybių ar nacionalistinių užuominų. Tačiau kai žurnalo autoriai gaudavo pastabų dėl perdėto erotikos demonstravimo, tuomet, kaip pasakojo dailininkas Jonas Varnas, būdavo nupiešiama į lovą su drabužiais lipanti moteris ir tai būdavo dar juokingiau.

„Šluotos“ karikatūra
„Šluotos“ karikatūra

Ideologinė cenzūra veikė gan dviprasmiškai. Viena vertus, egzistavo sąrašas, kuriame buvo oficialiai nurodyta, kad viešai negalima minėti karinių paslapčių, epidemijų ir t.t., tačiau ideologinės cenzūros sąrašo nebuvo. Todėl net cenzoriai tiksliai negalėjo pasakyti, kur yra juoko ribos. Daug kas priklausė nuo to, kas yra valdžioje, koks yra paties cenzoriaus požiūris ir net asmeniniai santykiai tarp cenzorių ir redakcijos darbuotojų.

Žinoma, negalima buvo kritikuoti ir šaipytis iš aukščiausios valdžios bei pačios santvarkos, nors oficialiai niekur nebuvo tokio nurodymo. Komunistų požiūriu, kodėl kažkas turėjo kritikuoti „pačią geriausią ir teisingiausią“ pasaulyje santvarką?

Kęstučio Šiaulyčio karikatūra. „Šluota“, 1983
Kęstučio Šiaulyčio karikatūra. „Šluota“, 1983

Tačiau atsivertus „Šluotą“ galima rasti straipsnių bei karikatūrų, kuriose kritikuojami kolūkių pirmininkai bei miestų valdžios atstovai. Kaip tai galėjo nutikti? Čia labai svarbu suvokti pačią sovietinės sistemos specifiką: negalima buvo tik sugalvojus laisvai kritikuoti vadovų – konkretaus valdininko kritika turėjo būti suderinta su aukščiausia valdžia.

Bet tai tikrai nereiškia, kad „Šluotos“ žurnalistai visas temas derino su valdžios atstovais. Ne. Tiesiog egzistavo saugios kritikai temos, tarkime, šiukšlynai, bevardžiai biurokratai, girtuoklystės, blatas, brokai, kaimo negerovės, pravaikštos, darbo drausmės pažeidimai, kelių būklė, statybų bėdos ir t.t. – visa tai pateko į leidžiamos ir net pageidaujamos kritikos ribas.

Atsivertus „Šluotą“ galima rasti straipsnių bei karikatūrų, kuriose kritikuojami kolūkių pirmininkai bei miestų valdžios atstovai.

Žinoma, gerai pagalvojus, supranti, kad šios leistinos temos ir problemos, iš kurių juoktis buvo galima, nėra jau tokios reikšmingos ir didelės. Juk socialinės politikos kritika – ilgos eilės laukiant buto ar automobilio, didelis nusikalstamumas, maži atlyginimai ar epideminės problemos – visa tai egzistavo išimtinai privačiuose anekdotuose, bet ne oficialioje „Šluotoje“.

– Kaip jūs įvardytumėte skirtumus tarp oficialaus, nors ir nevienareikšmio „Šluotos“ humoro bei humoro, sklidusio per anekdotus ir šmaikščius pasakojimus privačiuose pokalbiuose? Kiek tai tarpusavyje buvo susiję?

Akivaizdu, kad susiję buvo tiesiogiai – „Šluotos“ kūrėjai ne tik patys mėgo pasakoti anekdotus, kurie nebuvo spausdinami „Šluotoje“, tačiau kartu ir ieškojo įkvėpimo tuose nesankcionuotuose virtuviniuose anekdotuose. Tuo tarpu žurnalą, be jokios abejonės, skaitė tie, kurie dalindavosi neoficialiais juokeliais su savo bičiuliais ir pažįstamais. Geras pavyzdys yra „Šluotos“ sukurtas personažas Kindziulis: jis savarankiškai egzistavo ir neoficialiame humore, kur, žinoma, sau leisdavo pasakyti kur kas daugiau nei žurnalo puslapiuose.

„Įsivaizduoju, kaip mums pavydi kituose sustojimuose laukiantys keleiviai...“ Kęstučio Šiaulyčio karikatūra, publikuota „Šluotoje“, 1983, nr. 3
„Įsivaizduoju, kaip mums pavydi kituose sustojimuose laukiantys keleiviai...“ Kęstučio Šiaulyčio karikatūra, publikuota „Šluotoje“, 1983, nr. 3

Jau kalbėjome apie tai, kokios buvo humoro bei kritikos ribos „Šluotoje“. Neoficialiuose anekdotuose buvo pašiepiama viskas, iš ko oficialiai juoktis buvo draudžiama. Šitaip anekdotų herojais, o kartu ir juoko objektais tapdavo Leninas, Stalinas, Brežnevas, Čiapajevas, komunizmas, partija, etninės grupės, socialinės problemos ir visokios ydos. Be jokios abejonės, neoficialioje aplinkoje taip pat egzistavo ir juodas bei vulgarus humoras.

A.Radvilavičiaus karikatūra. „Šluota“, 1983
A.Radvilavičiaus karikatūra. „Šluota“, 1983

– Iš to, ką pasakojate, suprantu, kad tuometiniai skaitytojai ne tik juokėsi kartu su „Šluota“, bet iš dalies šaipėsi ir iš pačios santvarkos absurdiškumo ir nesąmonių. Ar satyra, anekdotai turėjo kokį nors poveikį visuomenėje? O gal žmonėms tiesiog užteko pasijuokti ir tokiu būdu tartum nukenksminti savo nepasitenkinimą – savotiškai nuleisti garą?

Be abejo, juokas leido žmonėms išreikšti nepasitenkinimą esama situacija bei gyvenimu Sovietų Sąjungoje. Tai galima vertinti kaip opozicinę „Šluotos“ liniją. Kita vertus, kasdieniame gyvenime per „Šluotą“ taip pat veikė ir sovietizacijos mechanizmas: žurnalas formavo valdžiai reikalingą požiūrį į darbą, miesčionis, hipius, o dalis skaitytojų labai natūraliai tai perimdavo.

Kasdieniame gyvenime per „Šluotą“ taip pat veikė ir sovietizacijos mechanizmas: žurnalas formavo valdžiai reikalingą požiūrį į darbą, miesčionis, hipius.

Klausiate, ar juokas galėjo padėti nuleisti nepasitenkinimo garą? Ši teorija tarp humoro tyrinėtojų yra gan populiari, apie tai rašoma knygose, tačiau niekas nepateikia konkrečių detalių, kas ir kaip tai darė. Net egzistuoja teorija, savotiškas gandas, kad KGB specialiai kūrė anekdotus, tokiu būdu siekdami sukelti žmonių juoką, o kartu išvengti nepageidaujamų protestų gatvėse. Tačiau tyrinėdama šią temą ir pervertusi daugybę sovietinio saugumo dokumentų aš neradau jokių įrodymų, kurie pagrįstų tokį teiginį.

Kita vertus, o kaip reikėtų pamatuoti, tą juoko ir anekdotų poveikį nuleisti garą? Nežinau.

Tačiau mano tyrimai rodo priešingą dalyką: juokas turi galią mobilizuoti žmones. Tokiu atveju juokas yra nukreipiamas prieš autoritarinę valdžią ir valstybę.

– Sugalvoti antisovietinį anekdotą ar jį perpasakoti kitam – tam reikėjo ne tik kritinio mąstymo, bet ir drąsos. Maža to, juokas žymiai paveikesnis ir prasmingesnis tuomet, kai juokiamasi ne po vieną, o su kitais.

– Žinoma galima juoktis ir po vieną, tačiau savo esme juokas sujungia žmones, nes tai nėra vien tik emocija: per juoką dalijamasi panašiomis vertybėmis bei moraliniais idealais.

Per juoką dalijamasi panašiomis vertybėmis bei moraliniais idealais.

Beje, neseniai tyrinėjau ukrainiečių karo humorą, kuris ypač išryškėjo pirmaisiais karo metais. Akivaizdu, kad tai veikia kaip visuomenę mobilizuojantis reiškinys, o ne tai, kas nuleidžia susikaupusias emocijas. Visi tie nesuskaičiuojami memai yra stiprus įrankis pasipriešinimui ir veikia kaip savipropaganda: tai yra diskursas, propaguojantis tam tikras idėjas ir siejantis pačius ukrainiečius.

Andriaus Deltuvos karikatūra „Matrioškos“ sulaukė LKP CK Propagandos agitacijos skyriaus priekaištų už sugestijuojamą mintį, kad rusai daug geria. „Šluota“, 1979 Nr.14
Andriaus Deltuvos karikatūra „Matrioškos“ sulaukė LKP CK Propagandos agitacijos skyriaus priekaištų už sugestijuojamą mintį, kad rusai daug geria. „Šluota“, 1979 Nr.14

– Tuomet ar galima daryti kokią nors prielaidą, kad „Šluota“ savo kuriama juoko kultūra kažkaip prisidėjo ir prie Atgimimo istorijos?

– Tai pamatuoti būtų sudėtinga. Akivaizdu yra tai, kad visi be išimties „Šluotos“ redaktoriai, rašytojai ir dailininkai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę. Beje, istorija rodo, kad galėjo būti ir kitokių pasirinkimų. 1989 m. KGB iniciatyva Lietuvoje buvo įkurtas humoro ir satyros žurnalas „Kranklys“, kuriame spausdinta antisąjūdinis humoras ir prosovietinė propaganda. Šis leidinys, redaguojamas Leono Kiauleikio, kaip manoma, sovietinio saugumo agento, gyvavo iki 1992 m.

Visi be išimties „Šluotos“ redaktoriai, rašytojai ir dailininkai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę.

Tad kaip staiga visas „Šluotos“ kolektyvas tapo už Lietuvos nepriklausomybę? Manau, kad tai įvyko labai natūraliai – jie nepasikeitė, ir sovietmečiu prolietuviški ir provakarietiški bei antisovietiniai (nors nebūtinai antivalstybiniai) požiūriai vienijo redaktorius. Jie nesiejo „Šluotos“ su bolševikų revoliucine tradicija. Anot Kęstučio Šiaulyčio, „Šluotos“ redakcijoje niekada nestovėjo Lenino biustas. „Šluotos“ bendradarbiai prisiminė, jog „Šluotos“ redakcijoje Liudo Giros gatvėje stovėjo molinis lietuvių poeto Kazio Binkio biustas, o redaktoriai mėgę pasigirti, kad redakcija įsikūrusi pastate, kuriame gyveno Jonas Basanavičius.

Kęstučio Šiaulyčio karikatūra. „Šluota“, 1988, nr. 20
Kęstučio Šiaulyčio karikatūra. „Šluota“, 1988, nr. 20

Jau nuo 1988 metų žurnale publikuojamos antisovietines karikatūros bei pasisakymai. O iškart po 1991 m. sausio įvykių „Šluota“ išleido žurnalą su papildomu skyriumi „Raudonasis genocidas“. Sausio specialųjį leidinį kūrė dauguma „Šluotos“ redaktorių: Gediminas Astrauskas, Ona Banadienė, Andrius Cvirka, Albertas Lukša, Arvydas Pakalnis, Kęstutis Šiaulytis, Rytis Tilvytis, Česlavas Valadka, taip pat dailininkai, bendradarbiavę su „Šluota“, Fridrikas Samukas ir Jonas Varnas. Leidinys „Raudonasis genocidas“ galėjo būti jų bilietas „pamatyti baltąsias meškas“.

Vis dėlto, savo tyrinėjimuose atkreipiau dėmesį į tai, kad tarp „Šluotos“ ir Sąjūdžio yra ir daugiau ryšių. Ta pati kritika bei aštrūs klausimai, kurie buvo keliami žurnalo puslapiuose, vėliau buvo išsakomi ir Sąjūdžio mitinguose. Tematiškai tarpusavyje jie akivaizdžiai rezonavo. Pavyzdžiui, ekologinės temos „Šluotoje“ buvo labai populiarios dar iki žaliųjų judėjimo bei Sąjūdžio užgimimo. Tad žurnalas kėlė įvairius probleminius klausimus, kuriuos perėmė Sąjūdžio lyderiai ir dalyviai ir ilgainiui tai tapo prolietuviško naratyvo dalimi.

Lietuvos karikatūristai 1990 m. Lenino statula buvo nupjauta ties keliais ir nukelta 1991 m. rugpjūčio 23 d., t. y. tą pačią dieną, kai 1939 m. SSRS ir nacistinė Vokietija pasirašė Molotovo–Ribbentropo paktą, padalijusį Europą. Jono Jakimavičiaus nuotrauka, saugoma Literatūros ir meno archyve.
Lietuvos karikatūristai 1990 m. Lenino statula buvo nupjauta ties keliais ir nukelta 1991 m. rugpjūčio 23 d., t. y. tą pačią dieną, kai 1939 m. SSRS ir nacistinė Vokietija pasirašė Molotovo–Ribbentropo paktą, padalijusį Europą. Jono Jakimavičiaus nuotrauka, saugoma Literatūros ir meno archyve.

Dabar dažnai girdime sakant, kad Atgimimo metais tauta atgimė. Tai skamba gražiai, didingai, tačiau tauta neatgimė visiškoje nežinioje. Tam turėjo būti pagrindas. Mano manymu, „Šluota“ per savo karikatūras ir išsakomą kritiką iš dalies kūrė tą žinojimą apie visuomenę ir žmones, o laikui atėjus padėjo mobilizuoti žmones Atgimimui ir nepriklausomybei.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Augalinė mityba gali būti įvairi ir skani: kviečia išbandyti nuo užkandžių iki desertų
Reklama
Tris kartus daugiau nei visa rinka: naujas „Darnu Group“ projektas fiksuoja neregėtus butų pardavimus
Reklama
Tyrimas atskleidė: „Lidl“ dažno vartojimo prekių krepšelis – pigiausias