Premiją atsiėmęs Grajauskas kreipėsi į jaunimą: „Nekreipkite dėmesio į kostiumuotus melagius ir nuobodas“

Kviečiame skaityti visą G.Grajausko kalbą.

Pradžioje, be abejo, noriu padėkoti. Žmonai Eglei, visiems vaikams, mamai ir tėčiui, kurių jau nebėra šioje žemėje, visiems savo leidėjams, vertėjams ir skaitytojams. Dėkoju Nacionalinės premijos komisijai ir tiems, kurie mane nominavo – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui ir leidyklai „Baziliskas“.

Atskirai noriu padėkoti Lietuvos jaunimui. Už drąsą ir sąžiningumą. Man nuoširdžiai gėda dėl kai kurių mano bendraamžių.

Nekreipkite dėmesio į tuos kostiumuotus melagius ir nuobodas. Mano jaunystėje irgi tokių buvo. Buvo daug daugiau, negu dabar. Ir tada jie turėjo daug daugiau galių. Bet jie pralaimėjo.

Saugokite ir ginkite nuo jų savo laisvę. Viskas taip ir yra, kaip jūs matote, kaip jums atrodo. Jūs anaiptol nesate naivuoliai. Jūs esate teisūs, o jie ne. Ir jūs laimėsite, o jie suzmegs kaip seni grybai.

Jaunas aš jau nebesu, deja. Bet... „Diržingas senis“ – man jaunystėje kažkodėl labai įsiminė toks posakis. Įsivaizdavau, kad man visai patiktų tokiu būti. Ką gi, atrodo, turiu šansų visai netrukus tokiu tapti, procesas jau sėkmingai vyksta. Gal ir pasiseks.

Ką reiškia tas „diržingas“? Diržingas – tai toks kaip iš diržų suvytas. Mano kalbos jausmas veda paraleles toliau. Suvytas, suvytas... Išvyti – suvyti... Vytis! Gal mūsų Vytis visai ne nuo „išvyti“, o nuo „suvyti“?

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų bei Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų pagerbimo iškilmės

+91

Bet kuriuo atveju – susivykime. Susivykime, kad būtume diržingi. Neperduriami ir neperpjaunami, neįveikiami kaip Vytis. Mano gyvenimo patirtis rodo, kad atėjus sunkiam metui, visa Lietuva susiveja į Vytį.

Jau baigiu. Bet kadangi mano eilėraščiai pastaruoju laiku skambėjo labai skirtingose vietose – nuo protesto mitingų iki paties Seimo, tai niekaip negaliu atsispirti pagundai dar labiau praplėsti geografiją ir neperskaityti bent vieno eilėraščio Filharmonijoje. (Nebijokite, tai ne tas eilėraštis...)

**

tėti, iš manęs kiti vaikai juokiasi
nes visų tėčiai kaip tėčiai, vairuotojai
ar policininkai, tiktai tu vienas poetas

puiku, sūnau, kad jie juokiasi
būti poetu yra juokingas užsiėmimas
ir tu juokis su jais kartu, bet viską stebėk
stebėk visą laiką, nepaliaudamas

stenkis gerai įsiminti tą juoką, stebėk
jų judesius, jų slaptus susižvalgymus
ypatingai stebėk, ką jie slepia už savo žodžių, kai kalba niekus

stebėk kaip jie auga, kaip užauga ir
pradeda keistis, kaip retėja jų plaukai
ir blausiasi akys, raukšlėjasi oda
kaip linksta stuburas ir iškrenta dantys

tavo darbas bus stebėti jų džiaugsmą, jų
buvimą ir neviltį, tavo darbas bus
galiausiai suprasti, kad jie buvo verti
įsižiūrėjimo ir lašo gailestingumo

stebėk, kad nepraleistum to ypatingo
momento – tai ir bus vienintelis atlygis
už tavo viso gyvenimo darbą

jeigu tau pasiseks, pamatysi,
kaip juokingai ištįs jų veidai,
kai galiausiai supras, jog visą gyvenimą
jie tebuvo tavųjų eilėraščių medžiaga.