Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 5d. 10:01

Rašytojas Simonas Mieliauskas: „Esu interneto, tinklaraščių ir socialinių tinklų epochos balsas“

Simonas Mieliauskas Interviu
Kipro Štreimikio / „Kaunas pilnas kultūros“ nuotr. / Simonas Mieliauskas
Pavadindama Simoną Mieliauską rašytoju – nesuklysiu, nors jokios parduotuvės lentynoje jo knygos nerasite. Besidomintys tuo, ką jis rašo, skaito „Šilainių kentos“ išleistose elektroninėse knygose arba kūrėjo socialiniuose tinkluose. Tiesa, pastaruosiuose gausu socialinės kritikos, nepriklausomos Lietuvos folkloro, atspindinčio tai, kokie esame čia ir dabar. Rašytojas save vadina antropologu ir išsamiame interviu 15min pasakojo, kuo įdomus Komisaras Virgis, pirmosios jo knygos tokiu pačiu pavadinimu personažas.
Paulinos Lazauskaitės nuotr./Simonas Mieliauskas
Paulinos Lazauskaitės nuotr./Simonas Mieliauskas

S.Mieliausko biografijos ir karjeros vingiai

– Kaip pradėjote savo kūrybinį kelią?

– Hmm... Šiaip klausimas normaliems, konvenciniams, tikriems kūrėjams gal ir nėra neįprastas. Man jis labai retas ir net nežinau, ar tokio esu apskritai gyvenime sulaukęs.

Mėgstu kurti. Tai – mano hobis ir natūrali dvasinė būsena. Bet ar galima mane laikyti tikruoju visu etatu dirbančiu kūrėju – kažin. Labiau esu interneto, tinklaraščių ir socialinių tinklų epochos balsas, metraštininkas, stebėtojas. Mėgstu matyti, rasti, patirti. Perleidus per savo pasaulėžiūros prizmę užrašyti istoriją: tikrą ar ne, naudingą ar visai bevertę. Tačiau atspindinčią laikmetį, vadinamąjį „zeitgeistą“.

Nors aplinka ir mūsų požiūris į ją kinta, tai yra tas nervas, skonis, gyvenimo prieskonis.

O kūriau nuo ankstyvos vaikystės, tik labai jau mėgėjiškai. O kiek rimčiau rašymo ėmiausi interneto plėtros laikais.

– Kokioje aplinkoje augote?

– Ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū!

Manau, kad ką nors veikiančiam, mąstančiam ir kuriančiam žmogui tai yra vienas svarbiausių dalykų, į kurį verta pasigilinti ar bent paminėti. Nors aplinka ir mūsų požiūris į ją kinta, tai yra tas nervas, skonis, gyvenimo prieskonis. Spėju, kad su tuo sutikti galėtų nemažai žmonių.
Mano aplinka, kurią labai appreciate'inu, buvo eklektiška ir dinamiška. Spėju, kad būtent ji išmokė domėtis, stengtis pastebėti užslėptas detales, užsiimti savamoksle antropologija.

Tai buvo Kaunas, Lietuva, kelias nuo sovietinės perestroikos iki sproginėjančių kioskų laukinio kapitalizmo. Nuo naivios, europėjančios ir modernėjančios Lietuvos iki internetinės, progresyvios, modernios, gal net sterilios. Kai kada susipriešinusios.

Tiesa, metų praėjo ne tiek jau baisiai daug, bet epochos pasikeitė ir daug kartų, be to, kardinaliai. Buvo skurdo, turtų, blokinių daugiaaukščių ir kelionių, naivumo ir cinizmo.

Nuo ankstyvos vaikystės iki jaunystės pasisekė sutikti įvairių žmonių, pagyventi įvairių socialinių luomų gyvenimus, pažinti kultūras ir subkultūras. Pastarąsias savame krašte retai pastebime. Už tai esu tikrai dėkingas. Labai. Dėkoju Dievui, kad, net ir nebūdamas labai judriu, veržliu ar komunikabiliu, galėjau sukaupti nemažą antropologinį bagažą.

– Naujausioje savo knygoje „The Dirty Diary of Post-Sov Kids“ tampate ne kitų žmonių, bet savo paties antropologu. Ar buvo sudėtinga?

– Žinote, dėl kai kurių dalykų gyvenime labai jau sukame galvas, o dėl kitų jaučiamės išsyk užtikrinti. Tai šitas mano, kaip tikro rytų Europos millennialso, gyvenimo aprašymas buvo būtinas. Apie tai galvojau daug metų, bet vis pritrūkdavo laiko arba pasirodydavo keista rašyti ne apie kitų žmonių patirtis, procesus.

Vis dėlto šio projekto ašis, sakyčiau, sukasi ne tiek apie mane, kiek apie mūsų kartą. Aš tesu pasakotojas ir personažas, bet visa kita yra persmelkta mano draugų ar pažįstamų gyvenimais, norais, baimėmis, patirtimis. Techniškai gal ir truputėlį sudėtinga, nes man pačiam toks žanras visai naujas, bet smagumas, galimybė pasidalyti su kitais, dvasinis jausmas viską atsveria.

– Esate pasakojęs apie emigraciją, po kurios vis tiek sugrįžote į Lietuvą.

– Net keista, kad šitas klausimas žmonėms būna įdomus, kai pats jo visiškai nesureikšminu. Tai buvo senokai ir ilgai netruko. Palyginus su dažnu šiandieninio žmogaus tempu ir gyvenimo būdu, keliauju ir migruoju gerokai mažiau nei įprastai. Esu gana sėslus.

Nors ilgą laiką buvome gana neturtingas kraštas, namų ilgesys buvo stipresnis už nprą prasimušti.

Labai jau bendrai kalbant apie emigraciją, čia susideda vidinis balsas ir esamos aplinkybės žmonių gyvenimuose. Kažkam tai duoda daug gero, kažkam daugiau atima, kažkam to norisi, kažkam nelabai. Kiekvienas žmogus įvertina, kur jam bus fainiau. Ant svarstyklių pasveria pliusus ir minusus. Man asmeniškai tiesiog patinka Lietuvoje.

Nors ilgą laiką buvome gana neturtingas kraštas, namų ilgesys buvo stipresnis už norą prasimušti. Gerai tai ar blogai – nežinau. Tiesa, spėju, kad ateityje žmonių dilemos bus jau visai kitokios. Šitie sunkūs emigracijos klausimai buvo mūsų, posovietinių, perestroikinių millennialsų dilemos.

Apie savilaidą

– Papasakokite apie darbo „Šilainių kentos“ leidykloje kasdienybę.

– Visų pirma – jokios „Šilainių kentos“ leidyklos nėra!

Tai mano draugai 30-ojo gimtadienio proga sugalvojo tokį pozityvų pranką. Mano ir visų skaitytojų drauge kurtą „Komisaro Virgio“ serialą feisbuke susistemino, apipavidalino ir gana kokybiškai sumaketavo bei išspausdino. Netgi gana brangokai, sakyčiau.

Vaikystėje teko nemažai susidurti su leidybos bizniu, tad puikiai mačiau, kiek mano draugams tai pereikalavo laiko. Žinoma, knyga oficialiai nėrai išleista ar parduodama. Ji tik gražus suvenyras, kurį tarpusavyje išsidovanojome.

– Ar bandėte aplikuoti į oficialias leidyklas?

– Iš dalies. Čia galime pafilosofuoti: kas pirmiau – višta ar kiaušinis? Ar tik iš karto būdamas mainstreamas tinki mainstreamo medijoms? Čia mano didžioji kūrybinio pasaulio dilema. Nežinau, ar kas nors turi atsakymą.

Visgi, keistesnio, nišinio, nedidelei auditorijai skirto turinio dideli žaidėjai dažniausiai nelabai ir nori, o aš nelabai stipriai jį ir siūlau, nes ir pats tokio rezultato nebaisiai tenoriu.

Kita vertus, neturėti auditorijos yra lievai. Turėti vieno, dviejų žmonių auditoriją – ne kažką. Bet jei turi bent tris skaitytojus ar žiūrovus, o jei netgi kelis tūkstančius – tai jau sočiai. Smagu kurti dėl kūrybos, dėl potyrių, dėl atsiliepimų, dėl bendravimo ir pažinimo. Manau, tiek ir užtenka nišiniam interneto tinklaraštininkui.

Paulinos Lazauskaitės nuotr./Simonas Mieliauskas
Paulinos Lazauskaitės nuotr./Simonas Mieliauskas

Komisaro Virgio DNR

– Ar „Komisaras Virgis“ – pirmoji jūsų knyga? Beje, kodėl ją reikėjo pavadinti serialu?

Believe it or not, ne tik ne pirmoji. Pirmosios mano knygos buvo išleistos dar vaikystėje. Ir jos buvo poezijos knygos. Religine, dvasingumo tematika.

Buvau jautrus, gerietis vaikas.

Žinau, kad nuo eilėraščių apie gamtą ir Dievą iki maroziško pasaulio metraščių su necenzūrine leksika yra platoka amplitudė. Neretai už tai pažįstami pašiepia mane, bet ką padarysi. Buvau jautrus, gerietis vaikas. Tie eilėraščiai gal ir naivūs, bet kaip vaiko, tai visai įdomūs.

O „Komisaras Virgis“ buvo toks savotiškas projektas t. y. kassavaitinis internetinis tekstinis serialas. Neklauskit kodėl… Tiesiog buvo idėjų, draugai patarė, nu ir davai, bandom gaminti.

– Kartais pasakotojas vadina jį Komisaro Virgiu, tiesiog Virgiu, o kartais Virgučiu. Kodėl?

– Žinokit, šiaip niekad ir nesusimąsčiau apie tai. Gal šitas išgalvotas personažas tiesiog turi kelis „aš“? Kelias asmenybes? Bet greičiausiai ne. Asmenybių ir fasadinių kaukių jis turbūt turi, kaip ir visi žmonės, bet ne čia esmė. Čia, manyčiau, kad yra tiesiog santykis, žodinis bendravimas, komunikavimo detalės, nusakančios dalykus tarp skaitytojo ir veiksmo, tarp personažų, tarp Virgučio ir jo aplinkos žmonių.

– Ar Virgis myli savo žmoną Nijolę? Ką norėjote apie tipinio dešimtojo dešimtmečio vyrų ir moterų santykius šiais personažais pasakyti?

– Taip, labai. Virgis labai myli savo žmoną. Ir ji savo Virgutį taip pat. O vat jų santykiai – jau atskiras klausimas. Kaip jie moka juos puoselėti kaip pora? Turbūt ne itin tobulai. Ant Virgio pečių gula labai sunkus, griežtas ir morališkai veikiantis imperatyvas. Jis turi būti šeimos galva, įveikti tranziciją iš biurokratizuoto sovietmečio į laukinį dešimtojo dešimtmečio džiunglių šėlsmą. Ir dar keliauti į naująjį vakarietišką, socialiai modernesnį pasaulį.

Virgutis suprastų, kad jo auksinis laikas kaip džiunglių liūto, ko gero, jau praėjo.

Iš tiesų pagrindinis knygos veikėjas yra smarkiai mačistinis personažas, kai kada gal netgi pavargstantis nuo 24/7 įtampos, bet nelabai ir turintis, kur daugiau pasidėti. Nijolytė turi prisitaikyti, gal to ir nenori, bet kitaip nemoka ir nežino. Tokie buvo laikai.. Be to, tarp panašių situacijų daugelis užaugome. Manau, kad paveiklas nėra nei gražus, nei bjaurus, nei pamokantis, nei sausas ar formalus. Tai tiesiog nedidelis mūsų realybės atspindys, iš kurio vieni žmonės pasiima vienus dalykus, kiti kitus. Tiek iš meno, tiek iš dokumentikos, tiek iš meniškos dokumentikos galim kažko įsikvėpti, pasigrožėti, pasibjaurėti ar pažiūrėti neutraliai. Tai žiūrovo ir kūrinio santykis.

– Kaip manote, ką 2021-aisias veiktų Komisaras Virgis?

– Jam būtų keistoka, kad laikai pasikeitė taip greitai. Komisaras mokėjo laviruoti tarp tarybinės liaudies, patriotiškos Sąjūdžio bendruomenės, gariūninių verslininkų raudonais švarkais bei naujųjų europinių oligarchų ar vakarietiškų, liberalių sėkmingų žmonių. Bet visa tai buvo su tokia sąlyga, kad tai vyksta „kažkur“. „Anava ten kažkur tais“. Dirbti galime visur, makliuoti su visais, bet patys esame archajiški, mūsų namai yra už aukštų sienų ir ten niekas nieko nemato, nes naujieji dėsniai, naujos vertybės ateis kada nors. Bet ne dabar.

Virgutis pyktų, gal kiek neurozintų, gertų daugiau antidepresantų, bet bandytų kiek įmanoma prisitaikyti ir neatsilikti. Nes žmonėms, kurie, taip sakant, matė viską, neatsilikti yra svarbu. Taigi būti outcastais jie tikrai nenori. However, Virgutis suprastų, kad jo auksinis laikas kaip džiunglių liūto, ko gero, jau praėjo.

Kipro Štreimikio / „Kaunas pilnas kultūros“ nuotr. /Simonas Mieliauskas
Kipro Štreimikio / „Kaunas pilnas kultūros“ nuotr. /Simonas Mieliauskas

Socialinis pjūvis: nuo auksinio jaunimo iki lietuviškų hipsterių

– Aprašinėjate savo kartos gyvenimą. Koks jis?

– Žmogus savo gyvenimą pradeda vaikystėje. O bręsta laikui bėgant, keičiantis kartoms, prioritetams, madoms ir vertybėms. Sakyčiau, kad dabartinių 20–40 metų žmonių kartos buvo kelios, o prie jo identiteto prisidėjome visi.

Kalbant konkrečiau, vadinu mus posovietiniais millennialsais. Tais, kurie augo per Baltijos kelią, degančias turgavietes, stojimą į ES, didžiąją bankų ir nekilnojamojo turto krizę ir socialinių tinklų erą. Mes matėme labai labai labai daug.

Ši Rytų Europos karta dabar yra labai matoma, į mus atkreipia dėmesį ir visas likęs pasaulis. Mūsų memai, bajeriai, istorija tampa įdomi ir universali. Beje, apie tai – mano naujas, labai asmeniškas ir stichiškas internetinis projektas „The Dirty Diary of Post-Sov Kids“. Kitaip negu „Komisaro Virgio“, kuris 2015–2016 metais buvo tikrai ganėtinai populiarus internete ir kurį skaitė kai kada net iki 10 tūkst. ištikimų skaitytojų.

Naujojo projekto auditorija labai nedidelė ir, galima sakyti, netgi kamerinė. Bet tai man visai patinka, tai yra žavu ir natūralu. Kartu su nedidele draugų ir sekėjų grupe kuriu mūsų kartos pasakojimą, kurį kažkada gal išgirs daugiau žmonių, o gal ir ne. Gal liks tiesiog internetiniuose archyvuose, kaip įdomus bajeris, kažkoks freakiškas atpasakojimas.

– Beveik kiekvienas charakteris turi labai aiškų identitetą, išreikštą per drabužius ir muziką.

– Leiskit man šiek tiek pabūti šališku ir tiesmuku. Man – geriausia karta, geriausias laikmetis ir tiesiog geriausias prisiminimas yra metamorfozės metas. Tai vėlyvieji 2000-ieji, kai brendau ir suaugau. Kai buvau vėlyvas paauglys ir ankstyvas jaunuolis. Kai technikos jau turėjome užtektinai, kai nebuvome turtingi, bet ir ne visiški skurdžiai, kai jau nebebuvome visiški laukiniai. Kai mokėjome naudotis internetu, bet neturėjome globalių socialinių tinklų. Kai būdavom kvailai persideginę soliariumuose, kai išlipinėjom iš treningų, bet išlipę iš jų atrodydavom dar maroziškesni. Kai klausėme elektroninės ir šokių muzikos iš mygtukinių telefonų. Kai buvome emo, klausėmės „Green Day“ ir „Tiesto“. Kai sėdėdavom darželių pavėsinėse su buteliais. Kai puikiai matėsi, kad ateities gyvenimas bus įdomus, keistokas, įvairus. Ateina daugybė permainų, perturbacijų, turbulencijų. Bet apie jas dar nežinojom ir negalvojom. Banalu, paprasta, bet sava. Man – tai auksinis žmonijos laikotarpis.

Žinau, kad ne visi žmonės atskiria personažus nuo realių žmonių, ne visiems patinka mano barbarizmai, slengai, anglicizmai ir rusicizmai.

– Kas joje erzina?

– Pabūsiu romantiku ir pasakysiu, kad 2005–2010 metais manęs niekas neerzina. Prie ko nors prikibti galima visada, bet tiesiog tai buvo... mūsų kartos laikas.

– Jūsų, kaip socialinių tinklų bei millennialsų antropologo, žvilgsnis labai gerai atsiskleidžia per kalbą. Ar tai grynai jausminis dalykas? Tiesa, labai daug žmonių ir neatskiria tų stereotipų, kuriuos jūs pavaizduojate per netaisyklingą rašybą, anglicizmus ir t. t.

– Iš tiesų, tai net nežinau, kaip geriau ar teisingiau galėčiau pakomentuoti.

Tikrai žinau, kad ne visi žmonės atskiria personažus nuo realių žmonių, ne visiems patinka mano barbarizmai, slengai, anglicizmai ir rusicizmai. Ne visiems patinka keiksmažodžių gausa, kartais perdėm atviras, perdėm sarkastiškas požiūris į realybę (kaip aš vadinu „Tikroviškas, bet kartu perspaustas ir sutirštintas“). Bet čia toks nišinis žanras.

Kalba yra mūsų gyvenimų matematika, mūsų realybės psichoanalizė, mūsų babelio bokštų kopėčios.

Aš nesu mainstreamas, nesu labai žinomas, iš esmės tai kuriu savo nedidelei bendruomenei ir kuriu kartu su ja, su jos idėjomis ir komentarais. Toks jau būtų tas vadinamasis contentas.

Manau, kad kalba yra mūsų gyvenimų matematika, mūsų realybės psichoanalizė, mūsų babelio bokštų kopėčios. Kalba – žiauriai svarbus dalykas.

– Viename įraše rašote: „Sveiki, gal kas žinote, kaip reikia patekti į vadinamąjį „Vilniaus burbulą“? Draugas klausia.“ Kas, jūsų įžvalga, yra „Vilniaus burbulas“? Ar jis skiriasi nuo „Auksinio jaunimo“ ir Vilniaus hipsterių?

Taip! Visiškai!

Auksinis jaunimas „valdė“ realybę iki socialinių tinklų ir iki naujųjų socialinių-kultūrinių revoliucijų. Dabar būti tiesiog iš turtingos šeimos, mėgautis pigia, banalia, neskoninga prabanga, naudotis korupcinėmis, klaninėmis, švogerinėmis privilegijomis nebesiskaito kieta. Už tai gali būti netgi gerokai pašieptas ar nubaustas, nušvilptas naujesnės, labiau woke kartos.

Jei pastebėjot, tai hipsteriai paseno.

O hipsteriai... Jie buvo ateitis ir buvo visiška naujiena, šviežiena, gaivus oro gūsis senoviškai, apkerpėjusiai visuomenei. Bet, jei pastebėjot, tai hipsteriai paseno. Tie, kas kūrė hipsterystę, pavyzdžiui, Lietuvoje, jau įpusėjo ketvirtą dešimtį. Hipsteriškumą jie paliko tik instagramo istorijoms, o jų realybė jau daug buitiškesnė ir žmogiškesnė: kartoniniai kotedžai, paskolos, vadyba, kelionės, meditacija. Ir vėl nuo pradžių.

Lietuviški hipsteriai dar matė, kaip jų kaimynystėje girtas patėvis rišo vaikus prie radiatoriaus.

Ateina nauja, tik internete, ir tik gana geromis socialinėmis sąlygomis užaugusi karta, kuri yra labai madinga, labai progresyvi. Be to, jai ne ok daug dalykų, kurie buvo ok hipsteriams.

Lietuviški hipsteriai dar matė, kaip jų kaimynystėje girtas patėvis rišo vaikus prie radiatoriaus, kaip dėdės vykdė PVM grobstymus, valstybės turto prichvatizacines schemas bei tai, kaip gatvėse buvo žiūrima į kitos odos spalvos žmones.

Bet hipsteriai nusprendė gyventi kitaip. Padarė sąmoningą sprendimą kurti naują visuomenę: nebevogti, nebemušti žmonų, neberašyti homofobiškų komentarų internete, nebeimti atkatų už valstybinius užsakymus. Z karta yra jau to sąmoningo apsisprendimo produktas, jie daug ko nesupras ir daug ko neleis.

Na, o „Vilniaus Burbulas“, be abejonės, yra metafora. Jo kartu kaip ir nėra, bet kartu jis ir norėtų, kad visi galvotume, kad jo nėra.

Vilniaus Burbulas – tai paaugę, nebe jauni hipsteriai, jau užėmę kažkokią vietą visuomenėje ir norintys ją shape'inti: minkyti molį pagal savo pasaulėžiūrą. Žinoma, kad tai konstruktas, iliuzija, metafora. Bet kartu, jei visi kolektyviai ja tikime, tai ta iliuzija gali būti visai reali.

TAIP PAT SKAITYKITE: Elena Krukonytė. „Ankstyvosios Z kartos portretas“: Nepriklausomos Lietuvos karta.

– Beje, kalbant apie metaformozes. Lyg esat kažkada minėjęs, kad emo transformavosi į hipsterius. O į ką tronsformavosi marozai? Kokių dar pokyčių grupių įžvelgėte?

– Apie visuomenės subkultūras tai, manyčiau, kad yra du pagrindininai aspektai, į kuriuos turėtume pažvelgti. Pirma – pagalvokime, kaip atrodo kietas bičas ar kieta pana vakaruose. Taip pat, kaip atrodo kietas bičas rytų Europoje. Klasikiniu požiūriu, mūsų šaunūs, pritapę, gerai stovintys žmonės su brangiomis suknelėmis, sulaižytais maroziniais plaukais, vokiškais automobiliais, klasikiniu įvaizdžiu – laikomi normies ir nuobodomis vakaruose. Vakarų neformalūs, iššaukiantys, rokeriški, hipsteriški, maištingi žmonės pas mus laikomi keistuoliais, perdėm norinčiais dėmesio, kažkokiais nevykusiais, tikrai ne lyderiais.

Rytų Europoje išvaizda ir imidžas turėjo būti klasikiniai, konservatyvūs, prabangūs, o štai visas maištas, visa „anti-sistema“, visas pasipriešinimas turėjo tarytum eiti iš vidaus, būti parodomas darbais ir mintimis, o ne imidžu. Taip jau buvome suformuoti šitų civilizacinių clashų.

Antra – visur, netgi posovietinėje visuomenėje, galiojo tie patys, t. y. jaunimui skirti, subkultūrų dėsniai. Bangos, srovės keičiasi, žmonės auga, bręsta ir jas pamiršta.

Jei nenori suaugti – labai rizikuoji.

Dešimtajame dešimtmetyje turėjome depeche'us, reiverius, urlaganus. Ankstyvaisiais 2000-aisiais marozus ir banglus, forsus ir emo, prasidėjus 2010-iesiems atsirado hipsteriai. O šiandien tyškėjančios „Z“ kartos subkultūrų jau nebežinau, rodos, dominuoja visi „Kawaii“ ir „Harayuku“, japoniškos kultūros inspiruoti elementai. Taip pat, žinoma, „TikTok“ bei „Fortnite“.

Tai laikina, nes realybės, karjeros, šeimos prispausti žmonės kažkuriuo metu pasuka į tą voverės ratą ir tampa suaugusiaisiais. O apie tuos, kurie netampa ir neprasimušė, sakome, kad jie arba pseudo-paaugliai, arba lūzeriai. Apie netapusius suaugusiaisiais, bet prasimušusius su savo jaunystės polėkiu, sakome, kad jie „įgyvendino savo svajonę“, jie aukščiau visos visuomenės. Šis lošimas žiaurokas. Jei nenori suaugti – labai rizikuoji. Galbūt ir gyvensi smagiau nei tie, kurie sukasi voverės rate, bet pasiseka gal tik vienam iš dešimties.

Paulinos Lazauskaitės nuotr./Simonas Mieliauskas
Paulinos Lazauskaitės nuotr./Simonas Mieliauskas

– Turiu įtarimą, kad esatę matęs 2011-ais publikai pradėtą rodyti „Išvarymą“ (rež. Oskaras Koršunovas, pjesės autorius – Marius Ivaškevičius). Ar ryšys tarp jūsų kūrybos ir populiaraus meno egzistuoja? Ar dešimtojo dešimtmečio tematika mene yra kolektyvinės kultūros rezultatas?

– Atsakysiu taip. Aš ne tik esu menininkas diletantas, bet ir esu didžiulis meno gerbėjas, kuris meno vengia, kiek tik įmanoma. Menu mėgautis reikia saikingai, nepersisotinti, neleisti, kad meno idėjos tave visiškai užvaldytų. Paviršutiniškai esu susipažinęs su daugybe skirtingų kūrinių ir kūrėjų, bet kadangi turiu tokią savybę pasinerti į dalykus all in, tai stengiuosi stabdyti save ir pasimėgauti gera kūryba ar įdomiomis idėjomis tik iš šalies, tik stebėtojo vaidmenyje, tik truputėlį.

Gal kas netyčia žinote, kaip įsirašyt gerų mp3 dainų į ragelį?

Kartais, žinoma, nepavyksta ir tuomet jau stačia galva neri į kažkokias naujas idėjas. Bet dažniausiai pavyksta. Dešimtojo dešimtmečio ir 2000-ųjų kultūros sugrįžimą į meną ir didžiąsias medijas prognozuoju jau kelerius metus.

Dabartinis jaunimas jau rengiasi beveik identiškai, t. y. taip, kaip mes prieš penkiolika metų. Tai – nuostabu! Tai yra insane! Tai – fantastika! Dešimtasis dešimtmetis jau gyveno savo erą, grįžo antrajam pasispardymui ir vėl išėjo iki kažkada kito karto. Dabar 2000-ųjų aukso amžius. Gal kas netyčia žinote, kaip įsirašyt gerų mp3 dainų į ragelį?

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:20
02:37
01:14:11

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

15MAX