Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2017 rugpjūčio 17d. 19:16

Režisierius Andrius Blaževičius: „Tas „dvi Lietuvas“ reikia kažkaip iš galvos iškrapštyti“

Andrius Blaževičius Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Andrius Blaževičius

Šiemet šešias „Sidabrines gerves“ (tarp jų – ir už geriausią režisūrą) susižėrusio filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius sako, jog, nepaisant vyraujančių kino tendencijų ir didžiųjų kino festivalių diktato, eiti prieš save ir kurti ne tai, apie ką nori kalbėti pats – neįmanoma.

„Šventasis“ pasakoja apie provincijos miestelyje gyvenantį Vytą, kuris netenka darbo prasidėjus ekonominei krizei. Dvi mažametes dukras auginančiai šeimai tai smūgis, tad Vytas imasi ieškoti naujo pajamų šaltinio. Deja, paieškos nesiseka ir Vytas vis dažniau laiką leidžia spoksodamas į televizorių, gerdamas alų su draugeliais kieme ir svarstydamas apie naujus romantiškus santykius.

Prieš filmui pasirodant Lietuvos kino teatruose, su A.Blaževičiumi kalbamės apie „Šventąjį“, Vilniaus socialinį burbulą ir ateities perspektyvas.

– „Šventojo“ veiksmas vyksta ekonominės krizės metu Lietuvoje. Kaip jus patį paveikė ekonominė krizė?

– Kai krizė prasidėjo, buvo 2008 m. pabaiga, o aš 2009 m. pavasarį baigiau mokslus, bakalauro studijas. Iki tol visi manė, kad režisierių kursas tikrai gaus darbo, kad reklamoje, televizijoje visi mūsų išskėtę rankas laukia. Bet prasidėjo krizė ir visi liko be darbo.

Kadras iš filmo „Šventasis“
Kadras iš filmo „Šventasis“

Tuo metu daug aplink mane buvusių žmonių, 22–24 metų amžiaus, jau buvo spėję nusipirkti butus ir juos prarasti. Jie išvykdavo į savo gimtuosius miestelius, pasvalius, šilutes, atgal pas tėvus, nes čia tiesiog neturėjo kaip išgyventi.

Ar iškart supratote, jog šią patirtį norėtumėte reflektuoti kine?

– Filmo idėja atsirado, kai krizė Lietuvoje veikė visu pajėgumu. O sprendimui filmo veiksmą perkelti į provinciją įtaką padarė mano dalyvavimas projekte „Kino busas“. Jo metu važinėjome po visą Lietuvą, tris dienas praleisdavome kokiame nors miestelyje, kaime, dirbdavome su mokiniais. Per tas tris dienas pamatydavome labai daug, nes Vilniuje mes gyvename savotiškame burbule.

Tuo metu visi masiškai bėgo iš Lietuvos. Ir bėga, turbūt, iki šiol. Tai labai mane paveikė. Turėjau draugų, kurie sakė, kad emigracija, nuolatinis judėjimas – visiškai normalūs procesai, bet kai ateini į klasę ir iš 10-ies vaikų tik vieno tėvai yra nusprendę, jog vis dar nori gyventi Lietuvoje, man tokia situacija jau nebeatrodo normali. Taip nusprendėme kalbėti apie mažą miestelį, nes ten krizė jautėsi žymiai stipriau nei Vilniuje.

– Kodėl tas mažas miestelis lieka neįvardintas?

– Nesinorėjo labai prisirišti prie konkretaus miesto, juo labiau kad jų buvo labai daug. Norėjome sukurti vos ne prototipą, kalbėti apie tipinį Lietuvos provincijos miestelį.

– Rodos, dar viena „Šventojo tema yra tikėjimo krizė. Filme ši linija man pasirodė labai buitiška, tikėjimas čia nesuteikia nei išsigelbėjimo, nei pakylėjimo.

– Nelabai įsivaizdavau, kaip kitaip būtų galima šią liniją kurti. Suprantu, kad kino istorijoje Tarkovskis ir panašūs režisieriai tikėjimą pavertė kažin kuo, bet man atrodė, kad visa tai, tam tikra prasme, iš tiesų yra buitiška. Nuo to, kad nueini į bažnyčią, pasaulis neapsiverčia. Todėl norėjau tai parodyti kaip savaime suprantamą dalyką ir jo specialiai neišaukštini.

Dėl to, pvz., filme yra scena, kaip bažnyčiai perkamas nukainotas vynas. Dėl jos Vilniaus arkivyskupija neleido filmuoti jos žinioje esančiose bažnyčiose, nes, atseit, taip nevyksta. Bet mes padarėm „tyrimą“ ir paaiškėjo, jog vynas tikrai yra perkamas tiesiog „Maximoj“. Kai pagalvoji, tai iš kur dar jis gali būti.

– Filme savotiškai permąstote lyčių vaidmenis. Ar iškart žinojote, jog kursite stiprius moterų personažus ir psichologiškai silpnesnio vyro portretą?

– Taip, iškart. Man atrodo, kad šita tema Lietuvoje vis dar labai aktuali. Nuo pat pradžių norėjome vyrą parodyti silpną.

Kadras iš filmo „Šventasis“
Kadras iš filmo „Šventasis“

Iš vyrų vis dar tikimasi, kad jie išlaikys šeimą, bus stiprus, emociškai nepalūš sunkiose situacijose. Bet vyrai mūsų šalyje daugiausia žudosi. Tai turbūt rodo, kad tie socialiniai modeliai yra nelabai palankūs ir žmonės nesugeba prie jų prisitaikyti. Labai norėjome paliesti šį aspektą.

– Scenarijų rašėte trise, su Marija ir Tekle Kavtaradzėmis. Ne visai tradicinis kelias lietuvių kine. Ką, jūsų manymu, tai davė filmui?

– Tam, visų pirma, buvo labai paprasta priežastis – netikiu, kad galėčiau pats vienas parašyti scenarijų. Galiu sugalvoti idėją, siužetą, bet kai prasideda dialogai...

Kai prie scenarijaus dirba keli žmonės, jie kartu permąsto kiekvieną sceną, kiekvieną sakinį. Man tai atrodo žymiai prasmingiau. Trise buvome labai gera komanda, nebuvo taip, kad kažkas įsižeistų, viską mestų ir išeitų – dirbom labai konstruktyviai. Manau, reiktų daugiau tokios praktikos lietuviškam kine. Nes kai sėdi vienas, „užsiknisi“, daug ko negali adekvačiai suprasti. Tuomet jauni režisieriai važinėja į dirbtuves, mokymus, „gydo“ scenarijus, bet dažniausiai nelabai „prigydo“. Kam „gydyti”, jei galit iškart trise rašyti?

– Viename interviu esate sakęs, jog jei aktoriai vaidina blogai, kaltas režisierius. „Šventasis, priešingai, giriamas už aktorių darbą, kuris buvo įvertintas ir „Sidabrinėmis gervėmis. Akivaizdu, kad jūs kaip režisierius kažką darėte gerai.

– Mūsų šalyje vyrauja nuomonė, jog lietuvių aktoriai blogai vaidina. Ir dramaturgija bloga, tekstai neorganiškai skamba... Bet, man atrodo, visi žmonės, kurie tai sako, nežiūri lietuviškų filmų. Nes, pvz., studentiškuose filmuose aktoriai dažnai vaidina tikrai gerai. Norėjau nuo to pradėti, nes svarbu atkreipti dėmesį, jog situacija keičiasi.

Pats kažkokių ypatingų metodų neturiu. Visų pirma, reikia atsirinkti geriausius, vaidmenims tinkamiausius aktorius. Po to stengiuosi sukurti tokią atmosferą, kad visi gerai jaustųsi. Manau, jog tai yra labai svarbu. Tarp kai kurių vyresnės kartos režisierių yra paplitusi nuomonė, jog jei jau kuriama drama, tai visi filmavimo aikštelėj turi kentėti. Tačiau aktoriai yra profesionalai ir nemanau, kad reikia juos psichologiškai žlugdyti. Tikiu, kad tų pačių rezultatų galima pasiekti labai konstruktyviomis priemonėmis. Aktoriai viską atiduoda, kai jaučiasi mylimi, kai jais rūpinamasi.

– Jūsų filmas pasakoja apie labai hermetišką aplinką, apie žmogų, gyvenantį režimu darbas-namai-alus kieme su draugais. Skaitant pirmąsias „Šventojo“ recenzijas ir atsiliepimus feisbuke, sutrikau pamačiusi, jog žiūrovai nustebo ne tik dėl to, kad atsigręžiate į tokius žmones, bet kad, rodos, jie apskritai egzistuoja. Ar jūsų nenustebino ši nuostaba?

– Nustebino, tikrai labai keista. Bet tai tik dar vienas patvirtinimas, kad vilniečiai gyvena burbule.

Būna, į kritiką reaguoju visaip, bet vienas komentaras „Facebook'e“ sutrikdė. Žmogus rašė, kad filmas yra šūdų krūva, kad jį sukūrė vilnietiškame burbule gyvenantys ir provincijos žmonių gyvenimų nesuprantantys, kad tokie personažai nekalba taip, kaip jie kalba filme ir t.t.

Kadras iš filmo „Šventasis“
Kadras iš filmo „Šventasis“

Manau, šis komentaras puikiai iliustruoja, kaip sostinėje yra matomi ne sostinėje gyvenantys žmonės. Atrodo, yra kažkokia takoskyra: „mes“ ir „jie“. Bet aš pats esu iš lygiai tokios pačios aplinkos, pusė Šalčininkų rajono yra mano giminės ir man tikrai neatrodo, kad jie yra kažkokie kitokie nei vilniečiai. Žmonės kaip žmonės.

Karolio Kaupinio moderuotoje diskusijoje apie patriotinį kiną dalyvavo Jonas Banys (filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ scenarijaus autorius), kuris nuolat kalbėjo apie „dvi Lietuvas“. Jis buvo pasiryžęs Lietuvą, tą antrąją Lietuvą (klausimas, kodėl ji antroji), gydyti. Supratau, kad „dvi Lietuvos“ iš tiesų egzistuoja kai kurių žmonių galvose. Čia ir yra didžiausia problema. Tas „dvi Lietuvas“ reikia kažkaip iš galvos iškrapštyti.

– Ar jums atrodo, kad ši problema gilėja?

– Labai sunku atsakyti. Man atrodo, kad situacija visad buvo panaši, gal tik pačioje Nepriklausomybės pradžioje buvo kitaip. Šiandien atskirtis labai ryški, galbūt problema ir gilėja. Nematau, kaip tai galėtų pasikeisti. Tam, kad įvyktų pokytis, tikriausiai reiktų restartuoti visą kultūros politiką, švietimo sistemą ir t.t.

– Pažvelkime į platesnį kontekstą – filmą pristatėte užsienio festivaliuose, ne vienerius metus dirbate programos sudarytoju Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje. Kaip vertinate tai, kas vyksta šiuolaikiniame kine? Ar jame atsiranda vietos tokiems filmams kaip „Šventasis?

– Geras klausimas. Man atrodo, kad kino festivaliuose egzistuoja tam tikra diskriminacija Rytų Europos atžvilgiu. Ta diskriminacija veda prie to, kad režisieriai, norėdami įtikti festivaliams, labai dažnai kuria politinius socialinius filmus.

Manau, kad mūsų filmas, nors ir turi socialinį lygmenį, toks nėra. Iki vidurio filmą būtų galima apibūdinti kaip socialinę dramą, tačiau antroji jo pusė yra apie kitką.

Man atrodo, kad „Šventasis“ šitame Rytų Europos socialinių dramų kontekste išsiskiria, randa sau kažkokią vietą, bet nepaneigsi, kad mados ir tendencijos festivaliniame kine dominuoja. Ir, atrodo, susidariusi tokia nuostata, jog realistinį kiną socialinėmis temomis Rytų Europoje gali kurti tik rumunai ir rusai. Kitiems sunku. Jei toks filmas kaip „Šventasis“ atsirastų Vokietijoje, Norvegijoje arba Islandijoje, jis gautų kur kas daugiau dėmesio, nei kad gauna dabar. Gal aš klystu, bet man taip atrodo.

Filmo „Šventasis“ anonsas
Filmo „Šventasis“ anonsas

– Kaip jaučiatės tai supratęs? Neišvengiamai galvojate apie tolesnę savo kaip režisieriaus karjerą. Ar šios tendencijos nepakerta tikėjimo ateitimi?

– Pakerta. Tačiau manau, kad darysiu tai, ką noriu daryti, ir tai, kas man šiuo metu atrodo svarbu. Kitaip tiesiog neišeina. Skamba saldžiai, bet taip yra. Negali eiti prieš save.

Bet, aišku, kartu ir baisu. Nes festivaliai, kai kuri kiną mažoje šalyje, yra vos ne svarbiausia erdvė parodyti savo filmą, pristatyti jį už šalies ribų. O didieji festivaliai yra prodiuserių festivaliai. Gali padaryti gerą filmą, bet neturėdamas gero prodiuserio į festivalio konkursinę programą nepateksi. Geriausiu atveju gali tikėtis kokios trečiarūšės programos Berlyne.

– Kokie kiti režisieriai jums kaip kūrėjui padarė įtaką?

– Ilgą laiką man buvo labai sunku atsakyti į šį klausimą. Dabar jau lengviau, nes supratau, jog daug kas, beveik viskas, ką žiūri, daro įtaką, tačiau išskirčiau Krzysztofą Kieslowskį – jo kinas yra unikalus, ir brolius Coenus, kurių filmai man patiko visada. Buvo įvairių etapų: kažkada paauglystėje labai patiko Buñuelis, siurrealizmu jaunystėj tikriausiai visi perserga, po jo akademijoje atėjo Tarkovskis, dar vėliau – Kieslowskis, bet visą laiką, nuo pat 15-os metų, greta buvo Coenai. Mačiau visus jų filmus, geriausius – po 5–6 kartus. Dar viena mano meilė yra Paulas Thomas Andersonas.

Man taip pat svarbūs Audriaus Stonio, Arūno Matelio, Šarūno Barto filmai. Kai manęs klausdavo, ar man daro įtaką lietuviškas kinas, visą laiką galvodavau apie sovietinę kartą, Žalakevičių, Žebriūną ir kitus. Ir taip tarsi praleisdavau visą kartą, kuri man kaip režisieriui darė didžiulę įtaką.

Šiandien man dažnai pripaišo rumunų „Naująją bangą“. Tačiau jei sukuri realistišką filmą, tai nebūtinai reiškia, jog tau įtaką daro rumunai. Kitas mano filmas, tikiuosi, jau nebus toks realistiškas, jau norisi nuo to pabėgti. Taip, man patinka „Pono Lazaresku mirtis“ ir man asmeniškai tai yra geriausias XXI a. filmas, bet kiti filmai man darė kur kas didesnę įtaką nei rumunų „Naujosios bangos“ darbai.

– Ar jau galite ką nors papasakoti apie savo būsimą filmą?

– Nenoriu plėstis, viskas labai šviežia. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad filmas pasakos apie moterį ir struktūriškai, tikriausiai, bus panašus į „Šventąjį“, nes bus vienas personažas, apie kurį viskas suksis. Filmas bus apie laisvę. Visą laiką, turbūt nuo 18-os metų, labai norėjau pabandyti ką nors sukurti šia tema. Dabar tam atrodo geras laikas.

VIDEO: Filmo ŠVENTASIS anonsas
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Žinau, ką renkuosi

Atnaujinkime namus

Video

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Remontas be nervų

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Naujas regėjimas

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas