Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Artūras Jevdokimovas: „Pasaulis keitėsi taip greitai, kad jaučiau poreikį sustoti“

Režisierius Artūras Jevdokimovas Interviu
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Režisierius Artūras Jevdokimovas
Šaltinis: 15min
2
Skaitysiu vėliau
A A

Nepriklausomybės pradžioje savo kūrybinį kelią pradėjęs dokumentinio kino režisierius Artūras Jevdokimovas ilgus metus tylėjo – 2015 m., sukūręs „Sidabrine gerve“ apdovanotą „Suokalbio antologiją“, režisierius į kiną sugrįžo po 11 metų pertraukos.

Šiais metais Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis pristato A.Jevdokimovo retrospektyvą – 6 trumpametražiuose filmuose žiūrovai galės susipažinti su tyliais, mąsliais ir triukšmingais režisieriaus filmų personažais: Šiaurės rytų Kaukaze gyvenančiais avių augintojais tušetais, Šarūnu Bartu ir jo filmo „Namai“ kūrybine komanda, mados festivalio dizaineriais ir modeliais, režisieriumi Jonu Meku bei legendinėje Rašytojų sąjungos „Suokalbio“ kavinėje besilinksminančiais menininkais.

„Kartais atsitinka tai, ko nesitikėjai ir net negalėjai suplanuoti – tada reikia tai čiupti ir sekti paskui“, – sako A.Jevdokimovas, kalbėdamas apie dokumentikos kūrimo peripetijas. Aistrą kūrybai atgavęs režisierius 15min pasakoja apie savo karjeros pradžią, kūrybinę pertrauką ir du naujus projektus.

– Augote aktorių Renatos Vagnerytės ir Michailo Jevdokimovo šeimoje. Ar dar vaikystėje pradėjote svarstyti apie kūrybinį kelią?

– Ne, atvirkščiai, sukau į kitą pusę. Turėjau bobutę, kuri mėgo tiksliuosius mokslus, duodavo man, šešiamečiui, skaityti astronomijos knygą. Galbūt tai mažam vaikui ir susuko smegenis. Net buvau įstojęs į universitetą, ten šiek tiek mokiausi fizikos, bet supratau, kad tai ne man. Iš universiteto mane sėkmingai išmetė. Kurį laiką blaškiausi, kol neapsisprendžiau toliau mokytis.

Turėjau bobutę, kuri mėgo tiksliuosius mokslus, duodavo man, šešiamečiui, skaityti astronomijos knygą. Galbūt tai mažam vaikui ir susuko smegenis. Net buvau įstojęs į universitetą, ten šiek tiek mokiausi fizikos, bet supratau, kad tai ne man.

– Kodėl pasirinkote kino režisūrą?

– Režisūra visad buvo arti manęs, nes teatre praleidau didžiąją dalį savo vaikystės. Atėjęs į teatrą ir šiandien jaučiu jo kvapą – jis nedingsta ir po trisdešimties metų. Tokie dalykai įsisega.

Tačiau negalėčiau pasakyti, kad šiame pasirinkime buvo daug sąmoningų veiksmų. Kai išskridau iš fizikos, tikrai nežinojau, ką daryti su savo gyvenimu. Bandžiau eiti į teatrą, bet nepavyko.

Pasijutau savo vietoje, kai įstojau mokytis į Š.Rustaveli teatro ir kino institutą Gruzijoje. Tbilisyje buvo pakankamai laisva atmosfera, mano tuometiniam charakteriui tai tiko. Be to, sutapo aplinkybės – kai 1988 m. pradėjom mokytis, buvo labai daug nežinios, nes visos senos sistemos griuvo, o naujos dar nebuvo aiškios. Besimokant Gruzijoje, atsirado galimybė gauti pagalbą filmavimams čia. Pavyzdžiui, atvažiuoji iš Tbilisio, ateini į Lietuvos televiziją ir sakai, jog turi padaryti kursinį darbą, gal galit padėti? Visi, aišku, nustemba – kaip čia iš Tbilisio, o ne iš Kauno, bet sutinka. Taip ir prasidėjo tas kelias, iškart per praktiką.

– Ar sprendimas pasukti į režisūrą iš fizikos – tokios konkrečios, apibrėžtos, perspektyvios specialybės – negąsdino?

– Ne, kai tau dvidešimt metų, žiūri paprastai. Nebuvo baisu, gal net atvirkščiai – kai tik kas atsibosdavo, ieškodavau, ką padaryti, kad būtų nenuobodu.

Kadras iš filmo „Aukštyn upe“
Kadras iš filmo „Aukštyn upe“

– Kodėl ėmėtės dokumentinio, o ne vaidybinio kino?

– Nebuvau iš anksto apsisprendęs, jog rinksiuosi dokumentiką, tiesiog taip jau susiklostė. Dokumentika – tai nuotykis, tyrinėjimas, kartais detektyvas. Mane domino pats dokumentinio kino kūrimo procesas, visi netikėtumai, turintys savo žavesio. Čia niekada negali būti tikras, kad darai taip, kaip reikia, kad viskas būtent taip ir bus. Iš tiesų, beveik niekada nebūna.

– Kas jums darė įtaką? Į kurių režisierių kūrybą gręžėtės?

– Bėgant laikui keičiasi preferencijos. Pačioje karjeros pradžioje, atsimenu, Otaro Joselianio filmai padarė įspūdį, ypač ankstyvieji, bet užvis didžiausią įtaką padarė Jonas Mekas. Kartu su bendrakursiais buvome nuvažiavę į JAV, 1990 m. ar 1991 m. Tai buvo kultūrinis šokas – daug ko nesupratom, mokėjom gal 40 angliškų žodžių, buvom nustebinti to, ką išvydom per J.Meką.

Mekas yra visiškai laisvas kūrėjas. Visi manome, kad kinas yra sąlygotas daugybės aplinkybių: finansų, didžiulės žmonių komandos. Režisierius jaučiasi taip, tarsi iš visų pusių būtų suvaržytas. Tačiau Meko pavyzdys rodo, kad nėra nieko panašaus, o kurti galima kaip tik nori. Filmo įtaiga ne visada priklauso nuo įdėtų pinigų ar net pastangų, kita vertus, nežinau, nuo ko ji priklauso.

Didžiulį įspūdį paliko vienas filmas – J.Meko „Lost, Lost, Lost“. Tai beprotiškai ilgas filmas, tačiau jį žiūrėdamas aš emociškai išgyvenau visą emigracijos istoriją. Ir paties Meko, ir daugybės kitų žmonių, kurie išvažiavo jauni ir pragyveno užsienyje keliasdešimt metų. Tai keistas, novatoriškai nufilmuotas dokumentinis filmas, kuriame nėra konkretaus pasakojimo, bet jame telpa viskas – ir emigracijos neviltis, ir vienatvė. Jis mane labai paveikė.

Visi manome, kad kinas yra sąlygotas daugybės aplinkybių: finansų, didžiulės žmonių komandos. Režisierius jaučiasi taip, tarsi iš visų pusių būtų suvaržytas. Tačiau Meko pavyzdys rodo, kad nėra nieko panašaus, o kurti galima kaip tik nori.

– Įkūrus „Kinemą, pirmąją nepriklausomą kino studiją Lietuvoje, joje pradėjo kurti daug jaunų režisierių – jūs, Šarūnas Bartas, Audrius Stonys, Valdas Navasaitis ir kt. Kritikai jus, lūžio kartą, kartais vadina savotiškais maištininkais. Ar jūs patys taip jautėtės? Prieš ką anuomet maištavote?

– Sunku pasakyti. Aš pats nemaištavau, bet mano kolegos, rodos, irgi ne kažin kiek temaištavo. Įkūrus studiją neturėjome aiškių pavyzdžių, kaip ta studija turėtų veikti, nelabai supratom ir kaip filmus kurti. Kita vertus, turbūt visiems visada taip būna.

– Ar suvokėte save kaip vienos kino kartos atstovus, vienijamus tų pačių idealų, idėjų?

– Kartos pojūtis gimsta iš to, kad tavo rate esantys žmonės yra panašaus amžiaus, aišku, tas skirtumas gali būti ir dešimt metų. Bet manifestų mes nerašėm, buvome labiau individualistai. Tačiau tai mus ir vienijo.

Kadras iš filmo „Tinklai“
Kadras iš filmo „Tinklai“

– Jūsų filmai tylūs, lėto tempo, kone antropologiški. Kodėl renkatės tokį žvilgsnį?

– Lietuvių kinas visad buvo pakankamai lėtas, o ir man, kaip režisieriui, įtaką darė tokie lietuvių kūrėjai kaip Robertas Verba ar Henrikas Šablevičius. Svarbu ir tai, jog tuo metu pasaulis keitėsi taip greitai, kad jaučiau poreikį sustoti. Asmeninis ir visuomeninis gyvenimas tuo metu buvo kaip beprotiška karuselė. Galbūt iš čia radosi vidinis poreikis sustoti ir į kažką įdėmiau pasižiūrėti.

– Į savo filmų personažus žvelgiate paprastai, be jokios egzaltacijos ir bandymo mitologizuoti – o juk tai padaryti, rodos, nebūtų sunku, nes dažnai renkatės kalbėti apie tuos, kurie, vienaip ar kitaip, yra paraštėse. Kaip kuriate santykį su savo herojais? Kaip jų ieškote?

– Tuo metu mane labai domino antropologija, tačiau dar svarbiau tai, kad niekad nebandžiau kurti filmo apie personažus, su kuriais nesu gerai susipažinęs, o dar geriau – susidraugavęs. Tuomet, su draugu, viskas tampa daug laisviau, paprasčiau, natūraliau.

Prieš filmavimus kažkiek pagyvendavau su savo herojumi. Tai svarbu – kad ir tu jį suprastum, ir jis suvoktų, ko tu iš jo nori. Kai ateini su kamera, prie to nepratęs žmogus įsitempia ir arba ima vaidinti kažkokį visuomeninį vaidmenį, arba išvis tavęs nepriima. Svarbu pripratini žmones prie savęs – geri arbatą arba degtinę, bandai kažką paaiškinti, nors, aišku, ir pats gerai nežinai, ką tuo filmu pasakysi ir padarysi, bet savo intencijas paaiškinti visad svarbu.

– O kiek dokumentikos rezultatas gali būti numatomas?

– Dabar mano požiūris pasikeitė, gal dėl to, kad daug laiko praėjo, bet anksčiau plaukdavau visiškai pasroviui. Kur užneša, ten užneša, ir visiškai nesvarbu, kas buvo sugalvota. Dabar vis tik manau, kad reikia plano.

Niekad nebandžiau kurti filmo apie personažus, su kuriais nesu gerai susipažinęs, o dar geriau – susidraugavęs. Tuomet, su draugu, viskas tampa daug laisviau, paprasčiau, natūraliau.

– Jūsų filmografijoje išsiskiria filmas-koliažas „Vienas klausimas, kuriame jungiant scenas iš lietuviškų filmų bandoma atsakyti į lietuvių kine chrestomatiniu tapusį klausimą „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai žudė žmogų? Kaip atsirado šis filmas?

– Idėja buvo kiek formaloka – tai buvo 1995 m., kino šimtmetis. Įvairiose šalyse buvo kuriami filmai iš filmų ištraukų. Pradėjus dirbti iškilo klausimas, ant ko ir iš ko suverti lietuvišką kiną.

Vytauto Žalakevičiaus „Vienos dienos kronika“ buvo vienas tų filmų, kurie estetine prasme man padarė labai didelę įtaką. Savo stilistika jis primena ankstyvąjį Antonionį, Viscontį. Atrodytų, jog šiame filme Žalakevičius juos mėgdžiojo, bet pasižiūrėjus į gamybos metus supranti, kad nieko panašaus. Tai mane stipriai nustebino – jog italai gali kurti tokia pačia stilistika, kaip ir Žalakevičius, sėdintis kitoj geležinės uždangos pusėj. Žmonės atskirti šviesmečiais, bet vis vien yra kažkas bendro.

Taip ir užsikabinau už „Vienos dienos kronikos“, o šis atviras klausimas leido labai lengvai pereiti per įvairius žanrus, temas.

Kadras iš filmo „Praėjusio filmo atminimui“
Kadras iš filmo „Praėjusio filmo atminimui“

– Jūsų filmai, akivaizdu, nėra skirti plačiajai auditorijai. Ar buvo laikas, kai šis faktas pradėjo jus neraminti, slėgti?

– Taip, kažkada apie tai susimąsčiau, turbūt tada ir nustojau kurti kiną. Tuo metu pasivažinėjęs po festivalius ir grįžęs į Lietuvą turėjau pripažinti faktą, kad čia kino niekas nerodo – nei Jonavoj, nei Panevėžy, nei jokiam kitam mažesniam mieste tuo metu, priešingai nei yra dabar, nebuvo galimybės parodyti bent kelių filmo seansų. Ir tai sukėlė dvejonių. Jei nėra žiūrovo, ar reikia daryti filmus?

– Po ilgos pertraukos į kiną sugrįžote su „Suokalbio antologija – filmu, pasakojančius apie kultinę Vilniaus bohemos kavinę. Kodėl vėl ėmėtės medžiagos, filmuotos 10-ajame dešimtmetyje?

– Galima sakyti, neturėjau kitos išeities. Norėjau kažką pakeisti savo gyvenime, lyg ir norėjau vėl imtis kūrybos, bet negalėjau to daryti tol, kol nebaigiau „Suokalbio antologijos“. Ji man pakibo kaip akmuo.

Filmuodami „Suokalbį“ mes, aišku, gerai susipažinome su filmavimo objektu, tai reiškia, kad ten normaliai pasėdėjom – ne vieną dieną ir ne vieną mėnesį. Prifilmavom ganėtinai padrikos medžiagos. Kai baigėsi juosta ir pinigai, teko peržiūrėti, ką gi aš čia turiu. Ir nieko nesupratau, visiškai neįsivaizdavau, kaip iš to galima sukurti filmą. Po kiek laiko buvo pavogtas ir filmo garsas – mašinoje palikau portfelį su juostinėmis kasetėmis, ir portfelį, kartu su filmo garsu, pavogė. Tada puoliau į dar didesnę neviltį, supratau, kad ir taip man niekas nepavyksta, o dar ir garso neturiu.

Bandžiau atsikratyti šio filmo – siūliau keliems režisieriams medžiagą, tikėdamasis, kad jie norės baigti filmą. Bet jie tik pasižiūrėdavo ir mandagiai atsakydavo, jog nežino, ką su visu tuo daryti. Galų gale teko jos imtis pačiam.

Filmuodami „Suokalbį“ mes, aišku, gerai susipažinome su filmavimo objektu, tai reiškia, kad ten normaliai pasėdėjom – ne vieną dieną ir ne vieną mėnesį. Prifilmavom ganėtinai padrikos medžiagos. Kai baigėsi juosta ir pinigai, teko peržiūrėti, ką gi aš čia turiu.

– Padaręs režisūrinę pertrauką ėmėtės kitų veiklų, tarp jų ir meno, kino kuratorystės. Kiek jūsų kaip režisieriaus patirtis padėjo imantis šios veiklos?

– Režisieriaus darbas yra pusiau organizacinis – kad ir kokį puikų prodiuserį beturėtų, režisierius vis vien turi tvarkyti daug administracinių reikalų. Posūkis į pusiau meninį, pusiau administracinį vadovavimą man atrodė natūralus.

Tačiau nepavadinčiau savęs tikru kuratoriumi, tiesiog tuo metu tam buvo niša, kurioje buvo tuštoka. Filmų atrankoje (dažnai tekdavo dirbti su lietuviškų filmų pristatymu užsienyje) atsisakydavau savo paties preferencijų, į programą įtraukdavau ir tuos darbus, kurie man asmeniškai nepatikdavo, bet juos pristatydavau dėl bendros panoramos.

– Turėdavote atidžiai sekti Lietuvos kino lauką. Ar ir toliau nuo jo neatitrūkstate?

– Dabar skiriu tam mažiau laiko, bet vis vien smalsu. Manau, kad padėtis lietuviškame kine nėra tokia bloga. Šiandien viskas kur kas geriau, nei buvo prieš dešimt metų. Atėjo nauja karta, kuriami įvairesni žanrai. Visko žymiai daugiau. Net ir visa masinė produkcija yra į naudą, žmonės gali atsirinkti, gauti visko, ko tik nori. Visa tai kelia bendrą kino lauką į viršų.

Kadras iš filmo „Suokalbio antologija“
Kadras iš filmo „Suokalbio antologija“

– Ilgus metus organizavote „Tinklųfestivalį. Kodėl jo veikla nutrūko?

– „Tinklai“ atliko savo misiją ir pasibaigė. Dirbome kartu su Daiva Vaitiekūnaite, Audroniumi Liuga, kuris buvo pirmųjų „Tinklų“ vienas iš programos sudarytojų, Živile Pipinyte, keletą metų nuostabią programą formavo Gražina Arlickaitė – tai buvo kolektyvinis darbas. Festivalį organizavome nuo 1999 m. Tuo metu Vilniuje kažkoks kino gyvenimas buvo, tačiau, pavyzdžiui, kokioje Klaipėdoje, kino nebuvo išvis. Atsirado niša ir nusprendėme rengti festivalį.

Turėjome daug žiūrovų, filmus dažnai rodydavome specifinėse vietose, pvz. Ventės rage, kažkokiuose angaruose, miestų aikštėse. Atsimenu, padarėme specialią lietuviškų filmų, kuriuose svarbus jūros motyvas, programą. Rodėme ją spalio mėnesį, Klaipėdoje, Teatro aikštėje. Buvo gal -2 laipsniai, programą rodydavom naktį, po visų kitų filmų, pradėdavom gal 23 val. ar vidurnaktį. Tai buvo visiška beprotybė, bet Klaipėdoje buvo beprotiškų žiūrovų, susirinkdavo gal po 50 žmonių į seansą.

Bet paskui festivalis išsisėmė, nutarėme nustoti jį organizuoti.

Manau, kad padėtis lietuviškame kine nėra tokia bloga. Šiandien viskas kur kas geriau, nei buvo prieš dešimt metų. Atėjo nauja karta, kuriami įvairesni žanrai. Visko žymiai daugiau.

– Ar dabar situacija nėra labai panaši? Rodos, visas kino gyvenimas koncentruojasi Vilniuje, o toje pačioje Klaipėdoje renginių, festivalių, autorinio kino seansų vis dar mažoka.

– Taip, mažoka. Dėl to gaila. Bandymai keisti situaciją vyksta, bet ilgainiui kažko pritrūksta. Nežinau, kodėl. Galbūt svarbu gerai pažinoti miestą, turėti savivaldybės paramą.

Pavyzdžiui, man festivalio veiksmas Klaipėdoje visad buvo svarbesnis už festivalį Vilniuje. Tiek dabar, tiek tada (tik, žinoma, skirtingais masteliais) Vilniuje buvo nepalyginamai daugiau kino, o Klaipėdoje žiūrovai mažiau išlepę, neturintys nė lašo snobizmo, visad sugalvojantys įdomių klausimų. Užsienio svečiams Klaipėdoje taip pat labai patikdavo bendrauti su auditorija.

– Kaip suprantu, polėkis kurti sugrįžo – šiuo metu dirbate prie dviejų naujų kino projektų. Apie ką jie?

– Tai du labai skirtingi projektai. Pirmojo filmavimas jau įpusėjo, šiuo metu vyksta kito filmo paruošiamieji darbai.

Lietuva yra second hando kraštas – niekur nėra tiek skudurynų, kiek čia. Kažkada šią temą tyrinėti pradėjo Arūnas Matelis, kuris yra filmo prodiuseris. Pasirodo, tai labai įdomu – kiekviename Anglijos miestelyje yra nedidelė lietuvių brigadėlė, kuri renka drabužius, sunkvežimiai važiuoja kasdien... Filmas ir vadinasi „Second Hand“.

Radome beprotiškai įdomių personažų, pamatėme lig tol nematyto Londono. Filmuojame nuo birželio mėnesio, tris kartus vykome į Angliją. Tai tikrai nebus lėtas filmas, sakyčiau, net juodoji komedija.

O kitas filmas visiškai kitoks. Apie projektą „Misija Sibiras“, kuris yra unikalus lietuviškas reiškinys. Dažnai į šią kelionę besileidžiančių jaunų žmonių tėvai sako, jog ši karta, pirma laisva, karo ir cenzūros nepatyrusi karta Lietuvos istorijoje, turi viską ir nieko nevertina. Galimas daiktas, jog šiose kelionėse jauni žmonės atranda naują santykį su tėvų karta, o tėvai į juos irgi pradeda žvelgti kitaip. Apie tai ir pasakos filmas – kaip per nuotykį, kuris turi labai aiškų idėjinį tikslą, keičiasi tėvų ir vaikų santykiai.

Komentarai: 2
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą