Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 rugpjūčio 12d. 17:04

Robertas Narkus – aš esu optimistas, regiu naują jautresnį žmogų

Robertas Narkus
Mildos Zabarauskaitės nuotr. / Robertas Narkus
Artėjant renginių ciklo „Meno pievos“ trečiajai daliai – interviu su menininku Robertu Narkumi apie menininko apibrėžimą, šansus bei apie solo parodą Škotijoje.

Sveikas, Robertai, labai ačiū, kad sutikai pasikalbėti. Ruošdamasis interviu naršiau internete ieškodamas tavo skaitmeninių pėdsakų. Paieškos sistemoje įvedus „Robertas Narkus“ viena pirmųjų ir dažniausiai aptinkamų frazių yra „aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje“. Būtent taip apibūdini savo praktiką ir žaismingai atsiimi (angl. reclaim) vadybos terminą. Galvodamas apie šią frazę ir atsiėmimo procesą, norėčiau paklausti ko menininkas gali pasimokyti iš vadybos ir ekonomikos disciplinų ir ko galbūt vertėtų pasisaugoti?

– Darau tai ką daro visi menininkai atspindžiu nuolat besikeičiančią tikrovę, kurios daugelį aspektų valdo informacijos ekonomika. Jeigu nori išgyventi šioje visa apimančioje, nuolat mirgančioje pelkėje turi nuolat keistis, būti daugiabriaunis, gatvės žargonu – vartytis arba dar kitaip būti – kūrybiškas. Juokinga, bet būti kūrybiškais mus labiausiai spaudžia korporacijos. Man pasirodė kad, šioje naujoje realybėje reikalingas naujas menininko apibrėžimas. Tačiau kai pagalvoji – likimo ironija, jog šis apibrėžimas mane ištiko visiškai tradiciškai, su šiurpu – taip kaip kažką ištinka eilėraštis, paveikslas, ar žvirblis ant staliuko kavinėje – išgirdau balsą, kuris tveria kažkur tarp proto ir jausmų. Šiandien žiūrėdamas atgal į šitą savo sugalvotą mantrą-moto suprantu, kad turėjau omenyje universaliai išsilavinusį, vidutinišką pilietį, nuolat bandantį suspėti į traukinį. Visi mes esame aplinkybių vadybininkai atsitiktinumų ekonomikoje. Prisisvajojau, kad galiu savo gyvenimo epizodus paversti meno kūriniais, išgyvenimo, galima sakyti, interaktyviom dramom. Kam kurti siužetus, scenarijus jeigu galiu jais gyventi, modeliuoti aplinkybes bei situacijas, sutikti tikrus žmones, keistis pats ir galbūt suteikti naujų įžvalgų kitų gyvenimuose.

Juokinga, bet būti kūrybiškais mus labiausiai spaudžia korporacijos.

Tave neretai galima sutikti „Autarkijoje“, kurios atsiradimą pats ir iniciavai. Mano nuomone tai viena įdomiausių vietų Vilniuje, kur po vienu stogu veikia restoranas „Delta Mityba“, galerija ir menininkų dienos (o kartais ir nakties) centras. Galbūt galėtum pasidalinti atradimais ir nusivylimais organizuojant ir išlaikant tokią daugialypę erdvę?

– Kai man buvo kokie vienuolika į mūsų kiemą, atsikraustė toks „naujai iškeptas“ pensininkas, kuris neturėjo nieko bendro su ant suoliukų sėdinčiomis, ant lazdų parimusiom bendramžėm bobulėmis. Per mėnesį jis suorganizavo kiečiausią krepšinio aikštelę visose Justiniškėse, su šviežiai išdažytom juostom ir stulpu, tikru amortizuojančiu lanku ir tinkleliu. Buvo 1996, visi pamišę dėl „Chicago Bulls” ir panašiai, man krepšinis nelabai, bet aš mačiau kaip tas žmogus pakeitė mūsų visų gyvenimus. Jam neapsimokėjo, užsiėmė nesąmonėm ir tiek, bet buvo mano herojus. Užsiimti nesąmonėm.

– Naudodamasis proga noriu paprašyti patarimo. Šansas – daugiaprasmis žodis, tačiau šiandienos Vakarų kultūroje dažnai suprantamas kaip neurotiška fantazija apie galimybę „prasimušti“, šansas tampa magišku kapitalistinės visuomenės laimės pažadu. Tačiau tavo kūryboje šansas kitoks – vitališkas, ironiškas ir glaudžiai susijęs su atsitiktinumu. Galbūt gali pasidalinti patarimais kaip nepasiduoti neurotiškajam šansui ir jo diktuojamai prekariato būsenai?

– Žodis precarious reiškia priklausyti nuo atsitikinumo, būti neabprėžtumo būsenoje, kabėti ant plauko. „Jis gyveno nesaugų (prekarišką?) dailininko gyvenimą“ – verčia gūglas. O kas nutiks jeigu paleisti tą paskutinį plauką ant kurio atrodo kabi? Gal paaiškės, kad stovi ant žemės. Svarbiausia yra įveikti baimę. Man atsitiktinumai padėjo ištrūkti iš inertiškos gyvenimo ir kūrybos trajektorijos, kai jau atrodė, kad viskas kaip ir nusistovėję ir išspręsta. Eik į darbą kitu keliu, bet būk atidus ženklams ir rasi atsakymus.

Mildos Zabarauskaitės nuotr./Robertas Narkus
Mildos Zabarauskaitės nuotr./Robertas Narkus

– Tęsdamas šanso temą norėjau pokalbį pasukti link šiuolaikinių technologijų. Esi iniciavęs ir dalyvavęs ne viename projekte nagrinėjačiame ir tiesiogiai dalyvaujančiame šiuolaikinių technologijų ekosistemose („eeKulgrinda“, „Visionierius“ ir kt.). Ar įžvelgi kaip kinta šanso, atsitiktinumo ir spontaniškumo sampratos skaitmeniniame ir post-skaitmeniniame (angl. post-digital) amžiuje? Galbūt galingų kompiuterių ir sudėtingų algoritmų pasaulyje šansas ir atsitiktinumas tėra riboto žmogaus proto iliuzija?

– Esame linkę mistifikuoti reiškinius, kurių veikimo nesuprantame. Reklamos algoritmas atspėjo ko nori? Nieko čia baisaus. Technologijos yra magija – jos gąsdino ir gasdins taip kaip kažkada žmogų gąsdino – ugnis ar raštas, taip šiandien gąsdinančiai atrodo genų inžinerija ar dirbtinis intelektas, virtuali tikrovė. Prisipažinsiu, tikėjau ir tikiu technologijomis tačiau, nepamirškime kad, jos tėra žaislai ir neišspręs mūsų problemų, rūpesčių. Žmogus daro sprendimus vadovaudamasi ne tik protu. Klausimas yra ar pakankamai pažangios mūsų dvasinės, socialinės technologijos, filosofinė mintis, ar mes spėjame kurti laikmetį atitinkančią viešąją erdvę, kurioje galime apspręsti naujus moralinius ir etinius klausimus. Ar mes sugebėsime pasirinkti teisingai? Aš esu optimistas, regiu naują jautresnį žmogų.

– Manau daugelis su tavimi bendravusių žmonių sutinka, kad esi puikus pasakotojas (angl. storyteller). Turiu galvoje tiek įtraukiantį pasakojimo turinį, tiek įdomią ir žaismingą kalbinę formą. Turėdamas tai galvoje, norėjau paklausti ar savo darbais sieki pasakoti istorijas ir kurti naratyvus?

– Aš tikiu, kad greičiau jau kuriu sistemas, įvykių grandines, mašineriją kas yra gana abstraktu. Tačiau šiandien abstrakčių pamąstymų neužtenka mums reikia naujų legendų, įkvepiančių pasakojimų, tikrų istorijų, kurios padėtų išjudinti vaizduotę ir širdis.

– Trumpai pakalbėkime apie pernai metais vykusią tavo solo parodą „David Dale“ galerijoje Glazge, Škotijoje. Pasisiūlei iš žmonių nupirkti nerimą (angl. anxiety), simboliškai kviesdamas priežastimi kovoti prieš pasėkmę. Galbūt gali papasakoti plačiau apie šį sumanymą ir jo eigą?

– Mes bėgam nuo problemų vartodami – valgydami, gerdami, pirkdami nereikalingus daiktus. Parodos Glazge epicentre neva-startuolis, siūlantis paversti nerimą, nusivylimą bei nesaugumą į finansinius instrumentus. Šis projektas atsirado iš kelis metus trukusio tyrimo, kurio metu skrodžiau įvairias startuolių ekosistemas Vilniuje, Londone ir Liverpulyje. Mane domino psichologinis klimatas kuriame susiduria nepamatuotas optimizmas ir entuziazmas bei nusivylimas, konkurencija. Ieškodamas įkvepimo aplankiau daugybe hubų, kuriuose turėtų virti gyvenimas, tačiau tarp tuščių suolų lyg vesterne ridenasi vėjaričiai. Kaip ir daugelyje mano kūrinių pagrindinis šiame projekte veikėjas – aš pats, bandantis surasti vietą pasaulyje ir paaiškinti menamam žiūrovui, vartotojui kompanijos misiją ir veikimo modelį.

Maxo Slaveno nuotr./ David Dale „Prospect Revenge“ Glazgow, 2019
Maxo Slaveno nuotr./ David Dale „Prospect Revenge“ Glazgow, 2019

– Pabaigai gal gali atskleisti savo ateities planus ir atsitiktinumų ekonomikos prognozes nežinios blaškomam pasauliui?

– Nežinia yra natūrali būsena. Toli į priekį stengiuosi negalvoti. Šiuo metu ruošiuosi parodai Vartų galerijoje, kuri atsidarys rugsėjį, o tuo tarpu kviečiu visus susitikti rugpjūčio tryliktą į pokalbį/ susitikimą su Egidijum Mardosu, kalbėsime apie meną, politiką ir ekonomiką.

Šis interviu yra renginių ciklo „Meno pievos“ dalis. Ciklą rengia Kūrybinių industrijų centras „Pakrantė“, bendradarbiaujant su meno, rezidencijų ir edukacijos centru Rupert. Trečiasis renginys vyks rugpjūčio 13 d. 19 val. Pakrantės skaitykloje. Jo metu Robertas Narkus ir politikos filosofas Dr. Egidijus Mardosas kvies prisijungti prie pokalbio „Iššūkiai nusistovėjusioms struktūroms” apie vadybos ir ekonomikos praktikas kultūros srityje.

Iki Pakrantės galima atvykti 15 autobusu, kuris išvyksta iš Tverečiaus stotelės kas valandą ir sustoja Antrojo paplūdimio stotelėje tiesiai priešais Pakrantės pastatą.

Tikslus autobusų tvarkaraštis čia.

Meno pievos Facebook

Renginių ciklą „Meno pievos“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

01:09:17
00:37
17:27

15min metų knygų rinkimai

Tema

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata