Iš kur atkeliavo kultūrinių karų sąvoka ir kodėl į ją turėtume žiūrėti kritiškai? Kaip kultūriniai karai veikia politinę realybę ir kas turėtų prisiimti atsakomybę už visuomenės negebėjimą susikalbėti? Apie tai interviu kalba G.Bielousova.
– Kultūriniai karai yra tapę savotišku raktažodžiu. Kartais atrodo, kad tai terminas, nurodantis į viską ir nieką vienu metu. Kaip galėtume apsibrėžti, kas yra kultūriniai karai ir kuo jie skiriasi nuo įvairiausių nesutarimų, kurie sveikoje demokratijoje yra neišvengiami?
– Kultūriniai karai dažnai apibūdinami kaip poliarizuojantys debatai visuomenėje apie moralines ir vertybines nuostatas. Bet taip juos natūralizuojame, tarsi kultūriniai karai būtų kažkoks savaime egzistuojantis reiškinys, neturintis istorijos, genealogijos.
Pirmasis kultūrinių karų sąvoką panaudojo Ottas von Bismarckas XIX a. Vokietijoje, bandydamas apriboti katalikų bažnyčios įtaką ir prieigą prie valstybės institucijų. Sąvoka buvo atgaivinta 1992 m. amerikiečių politiko Pato Buchanano, kuris respublikonų partijos suvažiavime skėlė ugningą kalbą, sakydamas, kad vyksta kova už tautos sielą.
Šiuolaikinė šios sąvokos vartosena yra labai nauja. Reikėjo dar šiek tiek laiko, kol ji išplito. Ir čia reikėtų pasižiūrėti, kas tuo metu vyko. Buvo ką tik pasibaigęs Šaltasis karas. Tuo metu JAV atsivėrė tam tikras išorinio, mobilizuojančio priešo vakuumas. Kai išorinis priešas išnyko, buvo sukurtas vidinis priešas. Kitas respublikonų veikėjas Newtas Gingrichas išleido lankstinuką, memorandumą, kuris vadinosi Language: A Key Mechanism of Control (Kalba kaip svarbiausias kontrolės mechanizmas). Jame jis pasiūlė priešinantį žodyną, kurį respublikonų kandidatams rekomendavo naudoti apibūdinant demokratus.
Prieš ką šie kultūriniai karai buvo nukreipiami? Šiuo laiku Amerikoje buvo institucionalizuoti antrosios feminizmo bangos reikalavimai, tokie kaip lygios ekonominės ir politinės teisės moterims. Aukščiausiasis teismas priėmė sprendimą Roe vs. Wade, kuris visose valstijose nėštumo nutraukimą padarė prieinamu. Šiuo laiku taip pat tapo labiau matoma įvairovė, kurią atvėrė 1965-ųjų Harto–Cellerio įsakymas, uždraudęs pagal kilmę diskriminuoti žmones, bandančius gauti leidimą gyventi JAV.
Staiga apsidairius aplinkui pasirodė, kad Amerikos veidas pasikeitė. Tie, kurie turėjo įtaką, pasijautė jos netenkantys ar nebeturintys tiek, kiek turėjo anksčiau. Tai baltieji pasiturintys viduriniosios klasės heteroseksualūs vyrai. Ir, tam tikra prasme, moterys, kurioms ta santvarka buvo naudinga.
Per konservatyviosios amerikietiškosios politikos funkciją kultūros karų sąvoka ateina į mūsų sąmonę ir yra normalizuojama. Tačiau kare nėra dialogo. Kare yra priešas, kurį reikia sunaikinti. Konsensusas, tarpusavio supratimas pasidaro vis mažiau įmanomas. Kartu kultūrinių karų sąvoka dirbtinai perskelia visuomenę, nes sukuria jausmą, kad yra tik dvi pozicijos – už arba prieš. Bet visuomenė yra žymiai sudėtingesnė.
– Ką šiandienos Lietuvoje matytumėte kaip ryškiausius kultūrinių karų objektus? Kiek mūsų kultūrinių karų temos išsiskiria ar atliepia globalias tendencijas?
– Nors yra išimčių, dažnai kultūrinių karų sąvoką atneša ir šią kalbą mobilizuoja radikali dešinė, o tai yra lydima civilizacijų karų naratyvo. Kai naudojame importuotą kultūrinių karų sąvoką, dažnai ją taikome tam, apie ką kalbama Vakarų ar suvakarėjusiame pasaulyje. Tai lyties tapatybės, reprodukcijos ir reprodukcinių teisių, rasės, migracijos klausimai.
Kultūrinių karų sąvoka dirbtinai perskelia visuomenę, nes sukuria jausmą, kad yra tik dvi pozicijos – už arba prieš. Bet visuomenė yra žymiai sudėtingesnė.
Lietuvos ir mūsų regiono specifika yra santykis su sovietmečiu ir jo paveldu. Štai šis klausimas užaugęs jau mūsų gimtojoje žemėje. Turbūt jis yra lygiai tiek pat, jei ne daugiau poliarizuojantis. Ir realybėje sudėtingesnis, nei tik arba/arba.
– Kultūriniams karams neretai priskiriama nemaža įtaka keisti politinį peizažą, ypač Vakarų ar, kaip sakote, suvakarėjusiame pasaulyje. Kiek šis klausimas aktualus Lietuvoje? Ar matote požymių, kad rinkėjai vis dažniau mobilizuojami per kultūrinių karų klausimus?
– Kad bandomi mobilizuoti, tai be abejo. Kai kurioms partijoms kultūriniai karai galbūt kainavo mandatus. Bet visumoje vis tik daugiau lemia ekonomika ir politinė švytuoklė – mes nemėgstame tų, kurie yra valdžioje, ir reta, kad valstybinėje politikoje du kartus iš eilės ta pati partija išlaikytų mandatų daugumą. Mūsų politika yra labai reakcinga, permaininga, ir ją sprendžia ekonominiai, ne kultūriniai klausimai.
Galvoju, kad kuo toliau, tuo labiau aštrės migracijos tema. Bet ir ji daugiausia bus susijusi su ekonomika, nors bus politikų, kurie bandys mobilizuoti šį klausimą kaip kultūrinį.
Mūsų politika yra labai reakcinga, permaininga, ir ją sprendžia ekonominiai, ne kultūriniai klausimai.
– Ar visuomenėje kuriuo nors klausimu priėjus kultūrinio karo stadiją įmanoma iš jos išeiti?
– Turbūt yra keli galimi scenarijai. Viena, jei atsiranda žymiai svarbesnis klausimas, kuris padaro poliarizavusį klausimą mažiau aktualiu. Arba jei atsiranda politinė, visuomeninė persona, kuri nukreipia pokalbį kita linkme.
Kad savaime atsirastų kažkoks konsensusas? Ne. Jei pasitelkiame karo sąvoką, žodyną ir kt., iš to išeiti labai sunku, nes veikia mūsų situacijos suvokimą. Tai tampa kova tarp gėrio ir blogio. O jeigu aš einu į kompromisą, tuomet einu į kompromisą su tamsa, parduodu dalelę tautos sielos?.. Dėl to kultūrinių karų sąvoka man atrodo labai pavojinga.
– Siūlytumėte atsisakyti paties termino, naudoti alternatyvą?
– Vien tik termino atsisakyti turbūt neužtektų. Bet mums reikia geresnių modelių, kaip kalbėtis tarpusavyje. Mums reikia pavyzdžių politikoje, visuomenėje, kultūroje, kurioje pokalbis tarp skirtingai mąstančių žmonių taptų pavyzdžiu, kaip nebūtinai sutinkant galima išlaikyti pagarbą. Man čia dažnai pritrūksta Leonido Donskio ir jo gebėjimo sukurti terpę, kurioje tokie pokalbiai galėdavo tapti įmanomi. Ir jo paties kultūrinės diplomatijos pavyzdžio.
– Ar pasikeitusioje mūsų realybėje, kur viskas tik aštrėja, diplomatinis tonas dar turi galią?
– Gilėjanti poliarizacija nenutinka savaime. Tai yra produktas to, kaip veikia socialinių medijų algoritmai. Produktas to, kaip mes struktūruojame net pokalbių laidas. Tai nėra nematoma rinkos, visuomeninių pokyčių ranka. Man pačiai yra tekę dalyvauti pokalbių laidose, kur buvau pasodinta priešais pašnekovą ir mes turėjome užimti kažkokias radikaliai skirtingas pozicijas. O mes žiūrime vienas į kitą, suprasdami, kad greičiausiai dėl daugiau dalykų sutinkame, nei nesutinkame. Jei būtume greta pasodinę dar trečią žmogų, tai iškart pakeistų dinamiką.
Man atrodo, žmonės yra pasiilgę nepoliarizuojančio kalbėjimo. Nors įvairiais moksliniais eksperimentais įrodyta, kad socialinėse medijose mus ilgiausiai prie ekranų išlaiko neigiamos emocijos, ypač pyktis, įsiūtis, tačiau žmones tai labai išvargina. Kai jie susiduria su turiniu, kuris yra pagarbus, kuriame iš tiesų apsikeičiama nuomonėmis, tai irgi įtraukia ir yra priimama su dėkingumu. Tik tai nėra lengva rasti.
– Kalbant apie kultūrinius karus, neišvengiamai kalbama apie neigiamus jų padarinius, pvz., poliarizaciją. Ar kultūriniai karai gali turėti ne tik neigiamų pasekmių? Ar įmanomas produktyvus kultūrinis karas?
– Nei vienai mažumai ir marginalizuotai grupei jų teisės nebuvo suteiktos gera valia. Savo teises turėjo išsikovoti tiek kitų rasių, nebaltieji žmonės, tiek moterys, tiek LGBT bendruomenei priklausantys asmenys. Kiekvieną kartą, kai buvo reiškiamos pretenzijos į lygias teises, tai sukeldavo labai stiprų neigiamą grįžtamąjį ryšį. Bet, manau, sutiktume, kad tai, jog moterys gali gauti išsilavinimą, yra geras dalykas. Tai, kad prieš įstatymą visų rasių ir tautybių žmonės yra lygūs, yra geras dalykas.
Ką reiškia žiūrėti televizorių, turinį, kuriamą socialinėse medijose, muzikinius klipus ir kt., kur tam tikrų grupių žmonės savęs visiškai neranda?
Lygiateisiškumas demokratijoje yra vertybė. Nežinau, ar galią padaryti kažką gero priskirčiau kultūriniams karams – galbūt kovai už lygiateisiškumą, kuri šiuos karus dažnai išprovokuoja.
– Vienas poliarizuojančių kultūrinių karų objektų šiuolaikiniame pasaulyje yra reprezentacijos populiariojoje kultūroje klausimas. Kodėl jis tampa toks svarbus XXI a.?
– Yra tokia amerikiečių tapytoja, Amy Sherald. Ji nutapė Michelles Obamos portretą. Buvau renginyje, kuriame ji buvo pagrindinė pranešėja, ir ji pasakė frazę, kuri ilgai liko su manimi. Kalbėdama apie tai, kad kai buvo maža mergaitė – ji yra juodaodė, – meno muziejuose nematydavo juodaodžių žmonių meno kūriniuose, ji pasakė: „Tik pabaisos neturi savo atspindžio“ (Only monsters have no mirror images).
Ką reiškia žiūrėti televizorių, turinį, kuriamą socialinėse medijose, muzikinius klipus ir kt., kur tam tikrų grupių žmonės savęs visiškai neranda? Tai vaizduotės klausimas. Galiu įsivaizduoti save kažką darančią, jei man kažkas atveria ir pakužda tokią galimybę. Aš galėjau save įsivaizduoti kaip akademikę, nes mačiau kitas moteris akademikes.
Taip mes ne tik tampame matomi – kas tie „mes“ bebūtume, – bet ir keliame klausimą, kaip esame matomi. Kodėl lietuviai taip jautriai reaguoja, jei net ir pramoginio turinio laidoje užsienio valstybėje yra lengvai pašiepiami? Nes esame mažai matomi ir tai gali būti vienintelis turinys apie mus. Ir tas turinys formuos vaizduotę, supratimą, santykį.
Kodėl lietuviai taip jautriai reaguoja, jei net ir pramoginio turinio laidoje užsienio valstybėje yra lengvai pašiepiami?
– Kokią vaizduotę ir santykį formuoja Lietuvos populiarioji kultūra? Ar, jūsų manymu, turime reprezentacijos problemų?
– Galvoju, kada, pavyzdžiui, Lietuvos kine paskutinį kartą matėme net ir neutralų romų įvaizdį? Arba populiariojoje žiniasklaidoje? Galvoje tūkstančiai scenarijų, ko mes nematome. Kartu jeigu žmogus, kuris nėra standartinis gamyklinių parametrų lietuvis ar lietuvė, pasirodo ekrane, kyla klausimas, ką jis ar ji daro. Ar turi prasmingą vaidmenį? Ar ateina į ekraną tik tam, kad pabūtų plokščia iškarpa, atstovaujančia savo grupę.
– Turbūt čia galime susidurti ir su kitos pusės argumentais – kad spaudimas reprezentuoti ir reprezentacijos varnelių sudėjimas nebūtinai turtina patį kūrinį. Ar, jūsų akimis žiūrint, ši rizika pagrįsta?
– Be abejo. Bet tai ir nėra vieno kūrinio, straipsnio, teksto klausimas. Jeigu turėtume platų spektrą to, ką kuriame ir kalbame, įvairovę veikėjų, atspindinčių, kaip iš tiesų atrodo mūsų visuomenė, tada ir to varnelių dėliojimo viename kūrinyje nebereikėtų.
– Jei ieškotume jūsų paminėtų modelių, kaip susikalbėti poliarizuojančiais klausimais, kas, jūsų manymu, turėtų labiausiai pasitempti, kad mūsų viešosios diskusijos ūgteltų? Politinė kultūra, švietimo sistema, žiniasklaida? Ar kalbame apie visų jų sumą?
– Pradėti norėčiau nuo politikų. Yra posakis, kad žuvis pradeda pūti nuo galvos. Tai, kaip ir ką sau leidžia sakyti politikai, tampa legitimuojama.
Man vienas baisiausių dalykų yra politikų, nuomonės formuotojų, visuomenininkų diskursas apie vargstančius žmones, priklausomus nuo valstybės paramos. Apie juos mes kalbame ne kaip apie bendrapiliečius, kurie yra pažeidžiami ir už kuriuos esame kažkaip kolektyviai atsakingi, bet, jeigu reikėtų reziumuoti, kaip apie veltėdžius parazitus.
Tai – vienas pavyzdžių, kaip formuojamas diskursas, ištrinant bet kokį socialinį jautrumą. Tam duodamas leidimas. Todėl atsakomybė krenta ant žmonių, kurie turi galią ir matomumą, nes jie legitimuoja tokį elgesį viešojoje erdvėje.
