Man, tuomet dar vaikui, jis atrodė kaip paslaptingas šios meno šventyklos raktininkas, be kurio palaiminimo neprasidėdavo joks stebuklas. Praėjo dešimtmečiai, o šis vaizdinys neišblėso – Rimantas man visada liko tikruoju, gyvuoju Kauno teatro simboliu.
Šiandien mes sėdime jaukioje kavinėje, tvyro kavos aromatas, o už lango skuba praeiviai. Tačiau vos Rimantas pradeda kalbėti, kavinės šurmulys nutolsta, užleisdamas vietą teatro magijai. Klausantis jo sodraus balso, prieš akis iškyla ištisa epocha. Istorijų tiek daug, jos tokios gyvos, vaizdingos ir pulsuojančios humoru, kad nejučia pagaunu save mąstant: „Viešpatie, vieno interviu čia per mažai. Čia reikia sėsti ir rašyti didžiulį, burtų ir intrigų pilną romaną!“
-
Ukrainiečių literatūrą verčianti Donata Rinkevičienė: „Kartais šis darbas emociškai nepakeliamai sunkus“
-
Šimtmetį gyvuojantis Ramygalos malūnas nestoja ir šiandien: darbų sezonas – kaip Palangoje
-
Gyvenimą paskyrusi literatūrai, Viktorija Daujotytė atsigręžė į fotografiją: „Kartais ir aš nesusilaikau...“
Visgi pats Rimantas tik nusijuokia ir purto galvą – jokių memuarų nebus. Per daug visko pamatyta, per daug intymių, asmeniškų ir jautrių paslapčių saugo tie penkiasdešimt administratoriaus metų, kad jas būtų galima tiesiog suguldyti į knygos puslapius. Teatras moka saugoti savo paslaptis.
Tačiau šiandien, gurkšnojant kavą, jis sutinka praverti uždangą. Keliaujame laiku: nuo niūraus pokario Vilniaus ir mokyklos klasės, kurioje mokėsi kartu su Vladu Bagdonu, iki elegantiškų bei reiklių Kauno ponių kaprizų; nuo mistiškų naktų, kai senajame pastate pabusdavo tikras teatro vaiduoklis, iki legendinių režisierių Jono Vaitkaus ir Jono Jurašo epochų.
Rimantą Štarą kalbina Aneta Anra.
– Pone Rimantai, jūs ilgus dešimtmečius buvote neatsiejama Kauno dramos teatro dalis – tikras epochos simbolis. Daugelis kauniečių jus prisimena kaip žmogų, kuris visada buvo teatre – nuo durų iki premjerų. O kaip atrodo jūsų dienos dabar, kai jau kelerius metus esate pensijoje?
– Laisvos. Tikrai pajaučiau, ką reiškia būti laisvu žmogumi. Ne nuo buities ar įsipareigojimų, o laisvu savo noru, mintimis ir pasirinkimais. Nebeslegia nuolatiniai darbo rūpesčiai.
Anksčiau atsikeldavau ir iš karto sukdavosi galvoje: kaip padaryti geriau, kaip sutikti žmones, kaip išleisti premjerą, kaip surengti priėmimą... Dabar to nebėra. Galiu ramiai rinktis, kokį spektaklį ar filmą pažiūrėti, kur nueiti, ką aplankyti.
Tikrai pajaučiau, ką reiškia būti laisvu žmogumi. Ne nuo buities ar įsipareigojimų, o laisvu savo noru, mintimis ir pasirinkimais.
Neseniai buvau Rūtos Grigolytės knygos pristatyme, skirtame jos tėvo, aktoriaus Vytauto Grigolio, septyniasdešimt penkmečiui. Susitikau daug senų pažįstamų. Malonu matyti, kad žmonės prisimena gražiausias gyvenimo akimirkas su šypsena ir humoru. Nes šiaip, žiūrint į dabartinę politiką, kartais darosi koktu – tie suėmimai, kratos, Seimo nariai už stiklinės sienos...
– Laisvė leidžia ir daugiau keliauti?
– Taip. Per pastaruosius metus aplankiau Vietnamą, Singapūrą, Tailandą, Malaiziją. Įdomu lyginti tas šalis su tuo, ką matydavau gastrolių metu. Tarybiniais laikais teatras kartais skirdavo kelialapius „ypatingesniems“ darbuotojams – tai buvo savotiška privilegija. Bet gastrolių metu dažniausiai nematydavai nei miestų, nei šalies – tik spektaklius ir viešbučius.
Dabar keliauju kitaip. Ramiau, sąmoningiau.
– O nuo Nacionalinio Kauno dramos teatro visai neatsitraukėte?
– Neatsitraukiau ir, tikiuosi, neatsitrauksiu. Kai būnu Kaune, stengiuosi pamatyti viską, ką spėju: kartais net po kelis kartus tą patį spektaklį. Jei gyvenčiau Kaune, eičiau kasdien. Teatras man vis dar labai brangus.
Net juokauju, kad mane kviečia savanoriauti. O aš visiems primenu istoriją, kaip deficito laikais mane nusiuntė į audinių parduotuvę. Įeinu ir sakau: „Pakvieskite vedėją.“ O girdžiu, kaip kažkas šaukia: „Vedėja, durininkas iš teatro atėjo!“ (juokiasi) Matyt, visą gyvenimą mane labiausiai atsimena iš to, kad stovėdavau prie durų ir pasitikdavau žiūrovus.
Durininko, administratoriaus darbas teatre iš tiesų yra labai svarbus. Žiūrovui reikia ne tik bilieto, jam reikia geros nuotaikos nuo pat pradžių ir šilto atsisveikinimo pabaigoje.
Tai mane privertė susimąstyti. Supratau, kad durininko, administratoriaus darbas teatre iš tiesų yra labai svarbus. Žiūrovui reikia ne tik bilieto, jam reikia geros nuotaikos nuo pat pradžių ir šilto atsisveikinimo pabaigoje.
Būdavo, po spektaklio kartais tingėdavome pasilikti ir išleisti žmones, bet vėliau supratau, kad tai irgi spektaklio dalis. Stovėdamas prie durų girdėdavai, ką žiūrovai kalba, kokios jie nuotaikos, ką išsineša iš salės.
– O Vilniuje kokius teatrus labiausiai lankote? Ar stengiatės nepraleisti naujų premjerų?
– Taip, stengiuosi pamatyti naujas premjeras. Neseniai Vilniaus Mažajame teatre žiūrėjau spektaklį „Trikdis“. Dovilė Šilkaitytė vaidino labai gerai – ji įdomi, išraiškinga artistė. Ir Vinciūnas įdomus jaunas režisierius. Neseniai du kartus žiūrėjau Oskaro Koršunovo „Laukinę antį“ Valstybiniame jaunimo teatre. Nepataikiau į antrąją sudėtį, bet ir pirmoji buvo puiki. Spektaklis išties stiprus. Todėl man buvo labai keista, kai kritikai jo beveik neįtraukė į „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantus.
Du pagrindiniai veikėjai – Valentinas Novopolskis ir jaunoji Jaunimo teatro žvaigždė Donatas Želvys suvaidino išskirtinai. Vaidmenys giliai išanalizuoti, psichologiškai sudėtingi, o kartu atrodo paprasti ir natūralūs. Koršunovas pastatė labai stipriai. Galbūt jam nominacijos neskyrė dėl to, kad jų ir taip jau daug turi... Bet spektaklis to vertas.
– Ar turite mėgstamiausių režisierių?
– Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius... O savo laiku Jonas Vaitkus. Tai buvo klestėjimo metas. Jis pastatė daug ryškių, aštrių spektaklių: „Mėlyni žirgai raudonojoje pievoje“, „Golgota“, „Unija“. Gintaras Varnas taip pat paliko ryškų pėdsaką – „Heda Gabler“, „Tolima šalis“, „Portija Koglen“ su Viktorija Kuodyte... Tais laikais aktoriai jau pradėjo keliauti tarp teatrų, bendradarbiauti – tai buvo naujas etapas.
Visi šie režisieriai – etapiniai. Jie labai daug davė Lietuvos teatrui. Dabar norėtųsi naujų ryškių vardų, naujos energijos.
– Kaip jums atrodo šiuolaikinis teatras?
– Sunkokai. Aš nesu iš tų, kurie nuolat bamba, kad „nieko nesuprantu“. Manau, gerai, jog atsirado tikresnė, buitiniu tonu kalbanti scena, be pakeltų aktorinių intonacijų, kurios anksčiau buvo būdingos Vaitkaus ar Varno spektakliams.
Tačiau dabar kalba dažnai būna per tyli, sunkiai suvokiama. Trūksta balso jėgos ir plastikos, kurios padėtų žiūrovui geriau suprasti. Kartais lieka įspūdis, kad aktorius labai gražus... ir tiek. Informacijos scenoje pasigendama.
– O kiek jums asmeniškai svarbi estetika teatre?
– Labai svarbi. Jeigu dekoracijos bjaurios ar išpūstos, man tai gali visiškai sugadinti įspūdį.
– Kaip vertinate klasiką šiuolaikiniame kontekste?
– Kartais senieji darbai geriau atlaiko laiko išbandymą. Vakare žiūrėjau 1951-ųjų „Geismų tramvajų“ – nė kiek nepasenęs. Artistai puikiai vaidina, ir žiūri su malonumu. O kai kurie kiti seni filmai nebetraukia: arba vaidyba per aštri, arba per daug nereikalingo rodymo.
Vilnius mano atmintyje – niūrus. Vaikystėje kartą nuėjau į Užupį ir pasijutau patekęs į visai kitą šalį.
– Jūs pats esate vilnietis. Gal galėtumėte papasakoti apie savo vaikystę ir mokyklos metus? Koks jums atmintyje išliko tuometinis Vilnius?
– Vilnius mano atmintyje – niūrus. Vaikystėje kartą nuėjau į Užupį ir pasijutau patekęs į visai kitą šalį. Tada tas rajonas buvo tamsus, nykus, atrodė, kad iš už kampo kažkas gali iššokti ir atimti. Dabar Užupis tapo įdomus, bohemiškas, o anuomet buvo visai kitaip.
Mokiausi 21-oje vidurinėje mokykloje, kuri yra prie Vingio kino teatro, darbininkų rajone. Šiemet gegužę su klasės draugais švenčiame šešiasdešimt metų nuo mokyklos baigimo. Dar likę apie dvidešimt penki gyvi klasiokai, nors ne visi nori susitikti – amžius, ligos, nuotaikos...
– Jūsų klasėje mokėsi ir žinomas aktorius...
– Taip, Vladas Bagdonas. Mes draugavome nuo pirmos klasės. Aš jį net paskatinau stoti į konservatoriją. Jis pirmiausia bandė stoti į istoriją, neįstojo, tada įstojo į teatrinį. Sunkiai sekėsi mokytis, nes labiau traukė žvejyba (juokiasi). Bet kai Eglė Bučienė pastatė spektaklį „Rugiuose prie bedugnės“, jis sužibo. Vėliau jį priėmė Vytautas Čibiras į Jaunimo teatrą, dirbo su Nekrošiumi, Tamulevičiūte... Ir dabar tebevaidina, tebedainuoja.
Mokykloje mes kartu vaidindavome. Aš parašiau pjesę šimtadienio progai, pats pastačiau ir vaidinau. Vaidino ir Bagdonas. Abu dalyvavome Statybininkų rūmų liaudies teatre. Taip ir prasidėjo mūsų keliai į teatrą.
– Kaip jums pavyko įstoti į aktorinį? Kokios tuo metu buvo priėmimo sąlygos?
– Kai stojau, mūsų kurso vadovas Juozas Rudzinskas sirgo, tad priėmimą vykdė katedros vedėja Irena Vaišytė. Buvo priimtos Vaiva Mainelytė, Julija Kavaliauskaitė (žinomo aktoriaus Jono Kavaliausko duktė) ir Leonarda Jakentaitė. Visi džiaugėsi, kad Jakentaitė mokėsi – ji buvo graži, iš televizijos matyta.
Tuo metu buvo sumanymas į kursą priimti daugiau žmonių iš kaimų ir miestelių, neturinčių jokio ryšio su teatru. Taip pusę kurso sudarė gražūs berniukai ir mergaitės iš provincijos. Mus, miestiečius: mane, Mainelytę, Kavaliauskaitę – priėmė kaip „teatro vaikus“. Kadangi nepakako kandidatų, rudenį surengė papildomą priėmimą, tada įstojo ir Vladas Bagdonas.
– Kaip sekėsi mokytis mišriame kurse?
– Mes, tie „pagadinti“ teatru, buvome jau šiek tiek pasiruošę: mokykloje vaidindavome, skaitydavome, dalyvaudavome konkursuose. Tačiau būtent tai ir trukdė. Reikėjo dvejus metus „kratytis“ tų įpročių, kad taptume švariais, emocionaliais ir atvirais. O tie, kurie atėjo tiesiai iš kaimų, neturėjo jokio pasiruošimo.
Mes, tie „pagadinti“ teatru, buvome jau šiek tiek pasiruošę: mokykloje vaidindavome, skaitydavome, dalyvaudavome konkursuose. Tačiau būtent tai ir trukdė.
Deja, daugumą jų po dvejų metų pašalino. Pasijutę artistais, jie pradėjo vartoti alkoholį, triukšmauti, demonstruoti savo statusą gatvėse. Pasirodo, šlovės našta sunki net ir jaunystėje. Gražios merginos, kurių kurse buvo keturios, beveik visos dingo iš akiračio.
Jakentaitė pasirinko filosofiją – mama ją atkalbėjo nuo teatro. Ir, manau, gerai padarė. O Bagdonas nebuvo pagadintas. Jis jau mokykloje turėjo savo nišą – grojo gitara, rašė dainas, poeziją. Gerai, kad metė žvejybą ir pasirinko teatrą – tikrai daug pasiekė.
– O kaip jums pačiam kilo mintis stoti į aktorinį?
– Aš visą laiką tuo gyvenau. Nuo mažens skaičiau, domėjausi teatru. Mama su tėvu dirbo universitete, tad vaikystėje lankydavausi kalėdiniuose spektakliuose. Vėliau pats pradėjau vaikščioti į Vilniaus dramos teatrą ir Operos teatrą. Sėdėdavau antrame balkone, kaip iš lėktuvo scena matėsi – bet vis tiek žiūrėdavau.
Rinkdavau programėles, skaičiuodavau spektaklius, domėjausi aktorių gyvenimu. Būtent tas gilus susidomėjimas vėliau ir nulėmė, kad po aštuonerių aktoriaus metų Kauno dramos teatre direktorius ir administratorė pasiūlė man administratoriaus pareigas. Suprato, kad teatras man – ne tik scena, bet ir visa jo organizacija.
Nuo mažens skaičiau, domėjausi teatru. Mama su tėvu dirbo universitete, tad vaikystėje lankydavausi kalėdiniuose spektakliuose.
– Tai jus iš karto po mokslų paskyrė į Kauno dramos teatrą?
– Taip, į Kauno teatrą. Galiu papasakoti, kaip tai įvyko. Tuo metu labai madingas buvo režisierius Jonas Jurašas. Kavaliauskaitę, kaip žinomo aktoriaus dukrą, priėmė iš karto. O aš labai norėjau būtent į Kauną.
Tada dar buvo tokia tvarka – režisieriai atvažiuodavo „pirkti“ aktorių. Sėdėdavo komisija, pristatydavai save. Pasakiau, kad noriu į Kauno teatrą. Jurašas paklausė: „O jeigu nepriimsiu, ką tada veiksi?“ Atsakiau: „Na, eisiu į kokį liaudies teatrą dirbti.“ Jam tai nepatiko.
Baigėsi parodomieji spektakliai ir gastrolės po Lietuvą. Nusprendžiau pats nuvažiuoti į Kauną. Ten man paskyrė perklausą. Susirinko visa trupė – buvo ir Gražina Balandytė, ir kiti. Skaičiau poezijos kompoziciją iš Marcinkevičiaus, Strielkūno, Jakšto. Baigiau eilėraščiu „Nepridengtu veidu, širdimi atvira pareinu, žmonės, įleiskite…“ Sugriaudėjau taip, kad visa trupė buvo priblokšta. Įleido.
– Kaip prasidėjo jūsų darbas Kauno teatre?
– Su Jurašu neteko daug dirbti – tik nedidelis vaidmuo „Barboroje Radvilaitėje“, o netrukus jis pats išėjo iš teatro. Atvažiavo Dalia Tamulevičiūtė statyti „Geismų tramvajaus“. Man irgi paskyrė vaidmenį. Repetavome, repetavome... O ji, pavargusi nuo darbo Jaunimo teatre, stebėjo, kaip susidoros pagrindinės aktorės – Doloresa Kazragytė ir Rūta Staliūnaitė. Išėjo du labai skirtingi spektakliai tuo pačiu pavadinimu. Žiūrovai eidavo žiūrėti, kuri vaidina geriau. Net kritikai ginčydavosi, katra geresnė Blanša.
Kol atėjo vadovauti teatrui Vaitkus, teatras gyvavo savotiškais savivaldos pagrindais: kas norėjo, tas statė, kas norėjo, tas vaidino.
Vėliau Tamulevičiūtė grįžo į Vilnių baigti savo kurso. Nekrošius pastatė porą spektaklių. Atvažiavo jis kaip jaunas režisierius (tuo metu dar nedirbęs Jaunimo teatre), pastatė „Ivanovą“ – ten vaidinau tokį kvailelį kartu su Vytautu Grigoliu. Labai įdomiai buvo išsprendęs spektaklį. Taip pat pastatė Sauliaus Šaltenio „Duokiškio balades“. Bet ir jis netrukus pabėgo pas savo jaunimiečius.
– Kaip tuo metu gyveno teatras?
– Kol atėjo vadovauti teatrui Vaitkus, teatras gyvavo savotiškais savivaldos pagrindais: kas norėjo, tas statė, kas norėjo, tas vaidino. O Vaitkus suėmė viską į rankas ir išvedė teatrą į pirmaujančių gretas. Pradėjome važinėti į gastroles, buvome gerai vertinami.
Tačiau, kaip būna kiekvienam režisieriui, ateina metas, kai trupė pabosta, o jis pabosta trupei. Prasidėjo konfliktai ir Vaitkus išvyko į Vilnių.
– Kuriais metais perėjote į administratoriaus pareigas Kauno dramos teatre?
– Administratoriumi tapau dar 1978-aisiais. Tada vykstant gastrolėms Vilniuje susipyko teatro administratorė su direktoriumi Antanu Gabrėnu. Kadangi aš jai dažnai padėdavau Vilniaus gastrolių metu, direktorius mane greitai pasikvietė ir paklausė: „Eisi ar ne?“ Sutikau. Taip ir įsijungiau į šį darbą, kuris mane visiškai įkinkė.
Iš viso Kauno dramos teatre praleidau penkiasdešimt dvejus metus, iš jų daugiau nei keturiasdešimt – administratoriumi (iki 2023-iųjų).
Iš viso Kauno dramos teatre praleidau penkiasdešimt dvejus metus, iš jų daugiau nei keturiasdešimt – administratoriumi.
– Ar nebuvo gaila palikti aktorystę?
– Aš ir toliau vaidinau. Tiesiog vaidmenų buvo nedaug, bet vaidinau iki pat darbo teatre pabaigos. Geriausi spektakliai, kuriuose teko dalyvauti – „Amerika pirtyje“ (suvaidintas per septynis šimtus kartų!), „Merė Popins“, „Ivanovas“, „Siuvėjų dienos Silmačiuose“.
Konservatorijoje man labai pasisekė – dėstytoja Veronika Fakėjevaitė, kuri paprastai mokė tik solistus, paėmė mane asmeniškai. Rūpinosi manimi kaip vaiku: nerūkyk, dėvėk kepurę, vaikščiok su tinkamomis kelnėmis... Paruošė taip, kad galėjau drąsiai koncertuoti, bet neišdrįsau.
– Kaip pavykdavo suderinti administratoriaus pareigas su vaidmenimis scenoje?
– Būdavo įdomu. Pavyzdžiui, „Amerikoje pirtyje“ su tuo pačiu kostiumu pasitikdavau žiūrovus fojė, nes ten vykdavo šokiai, o vėliau eidavau vaidinti. „Priežastyse ir pasekmėse“ vaidinau tarną, aprengtą kaip kanclerį – ir su tuo pačiu rūbu stovėdavau prie durų. Žiūrovai vėliau spektaklyje mane atpažindavo ir nustebdavo (juokiasi).
„Ivanove“ pasirodydavau tik antrame paveiksle, tad spėdavau persirengti. Į pagrindinius vaidmenis manęs, žinoma, neimdavo: buvau nepakeičiamas administratorius. Daugelis mano padėjėjų tame darbe sudegė – ir finansiškai, ir morališkai. Pagundų buvo labai daug.
– O kaip tada atrodė darbas be šiuolaikinių technologijų?
– Dabar sunku net įsivaizduoti. Jokių kompiuterių, jokių išmaniųjų telefonų; viskas derinama laidiniu, naminiu telefonu, skambučiais. Gastrolės Hamburge, Kanadoje... Kaip mes visa tai sugebėdavome organizuoti, iki šiol pats stebiuosi. Bet sugebėdavome.
– Jūsų darbas administratoriumi prasidėjo 1978-aisiais. Kaip per tuos dešimtmečius keitėsi pats administratoriaus darbas? Ką reiškė pereiti nuo spausdinimo mašinėlės iki kompiuterių?
– Iki 1993-iųjų beveik nieko nebuvo, dirbome su spausdinimo mašinėle. Faksai atsirado truputį anksčiau, o kompiuteriai – devyniasdešimt trečiaisiais. Laimei, dar mokykloje ir vasarą dirbdamas Dailės fonde išmokau spausdinti, tad visas gyvenimas man tai labai pravertė. Savo tekstus, protokolus, viską spausdindavau pats. Net kai atsirado kompiuteriai, pirmus metus dar geriau jausdavausi su mašinėle.
– O koks iš tiesų yra teatro administratoriaus darbas? Daugelis skaitytojų to gerai nežino.
– Pirmiausia – repertuaro sudarymas. Turi suplanuoti visą sezoną, sukviesti aktorius, suderinti grafikus. Dabar tai ypač sudėtinga, nes beveik kiekviename spektaklyje pusė aktorių būna kviestiniai iš kitų teatrų. Reikia viską suderinti, kad žmogus galėtų vaidinti ir čia, ir Vilniuje, ir kitur. Anksčiau, kai dar nebuvo elektroninio pašto ir Facebook, viskas vyko per telefoną – ir naktį, ir dieną. Tai buvo tikras vargas.
Be to, ruošdavome teatro programėles ir afišas. Eidavau į spaustuvę, tikrindavau klaidas. Pavyzdžiui, Juozo Grušo „Unija“ – tokie sudėtingi vardai ir pavadinimai, kad tekdavo po tris kartus tikrinti, ir vis tiek dar rasdavai klaidų.
Dirbdamas administratoriumi negali ramiai pažiūrėti spektaklio. Visada kas nors kviečia, kažkas nutinka salėje – tai žiūrovas čerškina, tai reikia išvesti neblaivų žmogų, tai kritikas kelia problemų...
– Kokios buvo didžiausios kasdienio darbo problemos?
– Būdavo visko. Aktorius gali užgerti, gali turėti dubliavimą kitame teatre – ir gauni per galvą. Kartais tekdavo skubiai ieškoti pamainos. Be to, dirbdamas administratoriumi negali ramiai pažiūrėti spektaklio. Visada kas nors kviečia, kažkas nutinka salėje – tai žiūrovas čerškina, tai reikia išvesti neblaivų žmogų, tai kritikas kelia problemų...
– Jūsų pasakojimas apie administratoriaus darbą labai spalvingas. Kaip anuomet reikėdavo gaminti afišas ir programėles? Ar teko pačiam jas klijuoti mieste?
– Spalvotas afišas ir programėles tuo metu galėjo spausdinti tik „Spindulys“. „Raidė“ darė tik juodai baltas. Tekdavo eiti su lauknešėliais pas direktorius, prašyti pažinčių pagalba. Kartą, kai atnaujinome spektaklį, pats pasidariau mėlyną popierinę programėlę – nukopijavau afišą, išpjoviau gabalėlius ir sumokėjau iš savo kišenės. Vaikams programėlė labai patiko.
O afišas tekdavo klijuoti pačiam: centre, Palangoje, Klaipėdoje... Anksčiau tai buvo tikras deficitas. Palangoje nueini į Anapilį, prašai: „Duokite bent dvidešimt pakabinti.“ O pats eini toliau – ant tvorų, stulpų, kur leidžiama, kur neleidžiama.
– Ar prisimenate kokią įsimintiną istoriją iš tų laikų?
– Taip. Kai Balandytė baigė karjerą spektakliu „Mano brangioji Pamela“ (A.Latėno pastatymas), vaidinome Palangoje. Ji jau sirgo, gyveno ten. Vieną dieną jos draugė pasakė, kad afišų per mažai mieste. Paėmiau vieną afišą ir priklijavau prie namo sienos šalia jos vartelių. Nei stulpo, nei nieko – tiesiog ant sienos (juokiasi). Galvoju, gal įvertins humorą. Ji buvo didelė humoristė, visus mus išdurdavo ir prajuokindavo. Bet gyvenimo pabaigoje liga jau buvo atėmusi tą linksmumą...
Turiu net nuotrauką, kurioje mes visi – aš, režisierius Gytis Padegimas, Vytautas Paukštė ir Klaipėdos dramos teatro darbuotoja – kabiname afišas Klaipėdoje ant stulpo. Specialiai, kad matytų – visi dirbame.
– Gastrolių organizavimas tais laikais turbūt buvo atskiras iššūkis?
– Didžiausia problema buvo viešbučiai ir bilietų platinimas. Maskvoje Kultūros ministerija skirdavo gerą viešbutį „Rossija“, o Sankt Peterburge viską reikėdavo susitvarkyti pačiam. Salę gaudavome kultūros namuose.
Bilietus platinti – taip pat per pažintis ir kyšius. Kartą Peterburge nuėjau į viešbutį su buteliu šampano ir konjako. Palaukiau pietų pertraukos, pavaišinau merginas. „Oi, viskas bus gerai“, – sako. „Kitą kartą atvešiu lauktvių iš Lietuvos.“ Taip ir susitvarkydavome.
– O bilietų platinimas? Ar tiesa, kad ir čia tekdavo naudotis „neoficialiomis“ priemonėmis?
– Visur buvo kyšių kultūra – toks buvo laikas, nėra prasmės slėpti. Bilietų į populiarius spektaklius prašydavo visi. Vilniuje gastrolių metu tekdavo naktimis prižiūrėti eilę prie kasos, kad nesusimuštų žmonės. O prašymų būdavo milijonai – nuo valdžios institucijų iki paprastų žiūrovų.
Kartą Maskvoje palikome per mažai bilietų rezervui. Spektaklis „Merė Poppins“ buvo toks populiarus, kad bilietai ištirpo akimirksniu. Direktorius mane įspėjo: „Eik ir slėpkis, kad niekas tavęs nepamatytų.“ (juokiasi).
– Tekdavo priimti ir aukštus svečius?
– Taip. Kartais prieš dieną paskambindavo Algirdas Brazauskas ar kiti aukšti pareigūnai. Turėdavo vyriausybines vietas, reikėdavo juos pasitikti, pavaišinti. Jeigu direktoriaus nebūdavo, tekdavo man juos užimti ir rodyti svetingumą. Brazauskas buvo didelis Gražinos Balandytės gerbėjas, atvažiuodavo į jos spektaklius.
Kartą, kai jis atvažiavo, apsauga man liepė atrakinti visus seifus. Vieno seifo spyna užstrigo ir niekaip neatsidarė. Atvažiavo saugumas su šunimi... Nemaloni situacija. Stovėjome koridoriuje, o seifas taip ir liko užrakintas (juokiasi).
Kartais prieš dieną paskambindavo Algirdas Brazauskas ar kiti aukšti pareigūnai. Turėdavo vyriausybines vietas, reikėdavo juos pasitikti, pavaišinti.
– Kaip tais laikais būdavo skirstomi premjeriniai bilietai?
– Premjeriniai bilietai buvo deficitas. Reikėdavo dalį skirti kolektyvui, dalį garbingiems svečiams ir žiūrovams. Tada bilietai buvo simboliškai pigūs: vaikiški spektakliai kainuodavo nuo 20 iki 70 kapeikų, vakariniai – nuo 40 iki 1 rub. 20 kp, o premjeriniai – iki 1 rub. 50 kp. Teatras turėjo būti prieinamas visiems.
Gastrolėse po Lietuvą specialiai važiuodavome su pigiais bilietais į kaimus, kad kuo daugiau žmonių galėtų pamatyti spektaklius. Tik pačioje nepriklausomybės pradžioje, apie 1989–1991 metus, leido šiek tiek kelti kainas.
– O kaip vertinate dabartines bilietų kainas?
– Dabar kainos labai aukštos. Pavyzdžiui, į Koršunovo „Išvarymą“ – aštuoniasdešimt eurų, o kartais ir daugiau. Šešių valandų spektaklis, kurį dar reikia išsėdėti... Ne kiekvienam tai įperkama. Anksčiau bilietų būdavo sunku gauti dėl deficito, o dabar dėl kainos. Bet matyti, kad paklausa yra. Yra pasiūla, yra ir paklausa.
– Jūs ilgus metus stovėdavote prie durų ir pasitikdavote žiūrovus. Kiek teko susidurti su nepatenkintais ar piktais žiūrovais?
– Oi, būdavo visko. Siaubingiausia – su pavėlavusiais žiūrovais. Laviruodavai kaip įmanydamas, kad tik įleistum žmogų, nes Vaitkus būdavo labai griežtas. Jei pamatydavo, kad įleidai pavėlavusį, rėkdavo ir drausdavo.
Ypač sudėtinga pasidarė po teatro rekonstrukcijos. Penktoji salė buvo pasiekiama tik liftu. Aktoriai apeidavo, o žiūrovai patekdavo liftu. Kai liftas sustodavo spektaklio metu, pavėlavusieji likdavo už durų. Iškviesdavo mane aiškintis. Kartą net į laikraštį buvau patekęs – matyt, kantrybė neišlaikė ir pasakiau ką nors grubiau. Bet tikrai buvo sunku: negali leisti lifto, nes dunda visas spektaklis, o žmonės pyksta.
Žiūrovai, žinoma, kaltindavo ne tik techniką, bet ir teatrą apskritai: kad blogas spektaklis pastatytas. Tekdavo išklausyti viską.
– O būdavo ir labai gražių akimirkų?
– Būdavo, ir dar kokių! Po „Merės Popins“ vaikai ir suaugusieji eidavo dėkoti aktorėms tiesiai į sceną. Staliūnaitė tą vaidmenį vaidino labai ilgai. Nuotaikingas buvo spektaklis.
Puikiai prisimenu ir „Ameriką pirtyje“. Režisierius Valdas Lencevičius (jis, deja, jaunas mirė) labai įdomiai išsprendė seną komediją – pastatė kaip vaidinimą vaidinime. Žmonės ateina į vakaronę, pašoka, pasilinksmina, o paskui juos „įleidžia“ į kluoną, kur ir vyksta pagrindinis veiksmas su dainomis ir komentarais. Spektaklis dėl to labai ilgai išsilaikė. Vaidino Regina Varnaitė, Milė Šablauskaitė, Algirdas Pintukas, Leonardas Zelčius – aktoriai, kurie tikrai mokėjo vaidinti komediją.
– Kodėl jūs pats tiek daug laiko praleisdavote ne kabinete, o prie durų?
– Vilniuje gastrolių metu turėjau kabinetą, o Kaune – tik langelį. Sėdėti jame nenorėjau: atrodė, lyg būčiau kažkoks „patupdytas viršininkas“. Daug įdomiau išeiti pas žmones. Ateidavo studentai prašyti įleisti, tekdavo bendrauti... Tai buvo gyva teatro dalis.
Vilniuje gastrolių metu turėjau kabinetą, o Kaune – tik langelį. Sėdėti jame nenorėjau: atrodė, lyg būčiau kažkoks „patupdytas viršininkas“. Daug įdomiau išeiti pas žmones.
– Jūs minėjote, kad prie durų tekdavo priimti sprendimus dėl pavėlavusių žiūrovų. Ar dažnai tekdavo su jais pyktis?
– Būdavo ir konfliktų, bet stengdavausi laviruoti. Studentų neleisdavo, o jie lindo pro tualeto langus ir visur, kur tik įmanoma. O juk kiek dabar sutinku tų žmonių, kurie jaunystėje lankydavosi teatre... Pavyzdžiui, jaunutė Jūratė Paulėkaitė, didelė Staliliūnaitės gerbėja, lankydavosi nuolat. Iš Stepo Žuko mokyklos ateidavo. Kur tokią neleisi?
Daugelis iki šiol prisimena, kad nebuvau žiaurus administratorius. Palaukdavau, suleisdavau, kad tik neužsėstų svetimų vietų, ypač gastrolių Vilniuje metu.
– O aktoriai kartais padėdavo „apeiti“ taisykles?
– Būdavo ir taip (juokiasi). Balandytė – didelė šposininkė. Nukopijuodavo per stiklą mano raštelį, įduodavo kažkam, o paskui ateina ir rodo: „Va, matei?“ Sakydavo, kad aš – galiūnas, tik aš galėjau leisti.
– Ką manote apie aktoriaus profesijos realybę šiandien?
– Ši profesija turi ir trūkumų, ir privalumų. Dabar administratoriams reikia daug daugiau gilintis į aktorių užimtumą, kad nesidubliuotų spektakliai. Gaila tų aktorių, kurie niekur nevaidina. Bandė Jurašas daryti reformą – nieko neišėjo. Vaitkus Nacionaliniame teatre bandė mažinti etatus – iki šiol skamba, kad Mironaitę išmetė ir kitus. Varnas taip pat bandė, bet sudegė. Pats kolektyvas kartais būna labai kietas.
Aktoriaus darbas toks: žmogus galvoja, kad visą gyvenimą bus aukštumose. O kai ateina metas, kai jo nebepaima, labai sunku susitaikyti. Savivertė milžiniška, ypač menininkams. Nulipti nuo arenos sunku.
Aš pats apie save galiu pasakyti – buvau labai emocionalus, net pravirkdydavau žmones Kauno priėmimuose. Kur tas emocionalumas dingo? Išmušė gyvenimo negandos. Viduje jis dar yra, bet nebetrykšta kaip anksčiau. O aktoriui reikia, kad trykštų visą gyvenimą – ne tik protas, bet ir emocijos, žingeidumas.
– Ar matote tokių aktorių šiandien?
– Taip. Artistas Matas Sigliukas – tikrai geras pavyzdys. Žiūrėjau „Roberto Zucco“ OKT. Nusičiaudėjau per spektaklį, o jis stovėjo visai arti. Pažiūrėjo į mane tokia išraiška, kad man užteko kelioms dienoms. Štai ką reiškia tikras aktorius, kai žmogus visiškai vaidmenyje.
– „Roberto Zucco“ jums iš tiesų patiko?
– Taip, patiko. Mačiau jį ir kitur, bet šiame spektaklyje Sigliukas mane labai nustebino. Jo vaidmuo nėra teigiamas, bet aktorius labai stiprus. Man apskritai atrodo, kad dabar yra tikrai daug gerų jaunų aktorių. Varnas, Koršunovas, Vaitkus, visi jie moka paruošti aktorių. Tamulevičiūtė savo laiku taip pat, nors ir kitokiais, tarybiniais metodais, bet išgaudavo iš aktorių tikrą tiesą. Būdavo įdomu žiūrėti.
– Kuriuos šiandienos jaunus aktorius labiausiai įsidėmėjote?
– Kęstutis Cicėnas man labai įdomus. Taip pat Matas Dirginčius – stiprus aktorius. Serialo „Vasaris“ per Go3, kuriame vaidina Dirginčius, dar nemačiau, bet girdėjau, kad jis įdomiai vaidina.
– Ar teko susidurti su rimtesnėmis avarijomis teatre?
– Taip, būdavo. Kartą spektaklio „Golgota“ metu teatro vairuotojas su žvake lipo į sceną. Gerai, kad neuždegė. Kitą kartą per vaikišką spektaklį užsidegė pati uždanga. Laimei, aktoriai greitai užgesino. Bet tokiomis akimirkomis supranti, kad administratorius turi būti pasiruošęs viskam – panika, durys, žmonės…
Gastrolių metu tekdavo spręsti kitokias „intrigas“ – hierarchiją: kas gyvena po vieną, kas su kuo, kas yra žvaigždė ir negali gyventi po tris.
– O teatro intrigos? Ar teko su jomis susidurti?
– Uuuu... (juokiasi) Čia jau pavojinga tema. Intrigos dėl vaidmenų, kas vaidins premjeroje, kas liks už borto – tai ne mano kompetencija. Bet gastrolių metu tekdavo spręsti kitokias „intrigas“ – hierarchiją: kas gyvena po vieną, kas su kuo, kas yra žvaigždė ir negali gyventi po tris.
– Jūs, kaip administratorius, iš tiesų žinojote beveik viską apie aktorių asmeninius gyvenimus, dramas ir santykius?
– Taip, tekdavo būti įveltam į įvairiausias istorijas. Net skyrybų bylose kartais dalyvaudavau. Mano kabinetas antrame aukšte turėjo nedidelį koridoriuką su suoliuku – ten dažnai vykdavo asmeniniai išsikalbėjimai. Aktoriai ateidavo pasipasakoti savo dramų. Kartais atrodydavo, kad jie visai pamiršta, jog už durų sėdi administratorius ir viską girdi.
– Kaip jums atrodo – kuo skiriasi sovietmečio teatras nuo nepriklausomos Lietuvos teatro?
– Skirtumas yra. Tada teatras buvo labiau šeimyniškas. Aktorių iš šalies būdavo mažiau, visi virė viename katile. Būdavo galingi baliai iki ryto, ypač per Teatro dieną. Dabar to šeimyniškumo mažiau. Kiekvienas aktorius galvoja apie savo karjerą, dažnai skuba namo. Konkurencija didesnė, santykiai kiek kitokie.
Tada teatras buvo labiau šeimyniškas. Aktorių iš šalies būdavo mažiau, visi virė viename katile. Būdavo galingi baliai iki ryto, ypač per Teatro dieną.
Anksčiau spektakliai būdavo deficitiniai – bilietų būdavo sunku gauti. Dabar, pavyzdžiui, Rolando Kazlo „Palata“ eina nuo 2009-ųjų, o salės vis dar pilnos. Aktoriui tai garbė, bet ir didelis krūvis.
– Kuri epocha jums asmeniškai labiausiai patinka? Kokį meno vadovą labiausiai vertinate – Vaitkų, Jurašą, Stanciką?
– Egidijų Stanciką, dabartinį vadovą. O anuomet svarbiausi buvo vyriausieji režisieriai. Man asmeniškai labiausiai įsiminė Vaitkaus laikai. Tada teko labai daug keliauti, organizuoti gastroles, išgyventi įvairiausių situacijų. Bet negaliu nepaminėti ir Jurašo bei Gintaro Varno. Su Jurašu teko važiuoti į Daniją, Hamburgą, Torontą. Jis buvo stiprus režisierius ir paliko ryškų pėdsaką.
– O dabar palaikote ryšį su tais žmonėmis?
– Su Vaitkumi bendraujame. Labai gerai sutariame, kalbamės ir apie teatrą, ir apie gyvenimą, ir apie meilės reikalus. Amžius panašus, tad randame bendrą kalbą.
– Ko labiausiai ilgitės iš savo ilgamečio darbo teatre?
– Labiausiai ilgiuosi tos ypatingos atmosferos po spektaklių – euforijos, pakilimo, kai žiūrovai priima tave šiltai ir su dėkingumu. Prisimenu, dar būdamas visai jaunas, vos įstojęs į konservatoriją, Nacionaliniame teatre pamačiau Jurašo „Varšuvos melodiją“. Ėjau namo iki Vingio parko ir tiesiog skridau, toks buvau pakylėtas. Spektaklis buvo sentimentalus, bet mane visiškai pagavo ta banga.
Tokie skrydžiai po gerų spektaklių yra nepamirštami. Panašų jausmą patirdavau ir po literatūrinių vakarų, kai pajunti, kad žiūrovai tave priėmė.
– Jūs net ekskursijas teatre vesdavote? Ką galėtumėte papasakoti apie patį Kauno dramos teatro pastatą? Girdėjau, kad jame gyvena vaiduoklis…
– Kaune vesdavau ekskursijas mokiniams, Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams. Taip pat organizuodavau eglutes teatro vaikams. Kartą net teko būti Kalėdų Seneliu.
Yra viena tokia, kuri visada sukeldavo šypseną ir šiurpą vienu metu. Ypač garsus buvo „Budraičio kambarys“. Kai Juozas Budraitis atvažiuodavo vaidinti Vaitkaus spektakliuose, jis gyvendavo teatre – buvo toks nedidelis kambarėlis prie administracijos. Ir štai tame kambaryje jam pradėjo vaidentis. Jis pats pasakojo, kad kažkas vyksta, kažkas juda.
Yra viena tokia istorija, kuri visada sukeldavo šypseną ir šiurpą vienu metu. Ypač garsus buvo „Budraičio kambarys“.
Vėliau panašius dalykus patyrė ir Valentinas Masalskis. O kartą iš Norvegijos atvažiavęs režisierius matė, kaip kažkas vaikščiojo koridoriumi naktį. Pasakojimai buvo rimti.
Kaip vėliau išsiaiškinome, pastatas iki karo priklausė žydų šeimai. Vienas iš savininkų toje patalpoje pasikorė. Po rekonstrukcijos, kai viskas buvo iš esmės pertvarkyta, šios istorijos tarsi nutilo. Bet senajame teatre daug kas sakydavo, kad pastate būna neramu.
– Jūs pats tikite tokiais mistiniais dalykais?
– Nelabai (juokiasi). Man niekas niekada nesivaideno, nors teatre būdavau ir vėlai vakare, ir naktį; ruošdavau afišas, tvarkydavau reikalus. Nieko nejaučiau, niekas negriebė už rankos.
– O dabar, kai atvažiuojate į Kauno dramos teatrą, kokių sentimentų kyla? Ar keista jaustis nebe darbuotoju, o tiesiog žiūrovu?
– Yra sentimentų, žinoma. Dabar teatre viskas gražu, šviesu, modernu. O anksčiau užkulisiai ir ypač žiūrovų tualetai buvo tokie... kad kartais net vaidentis galėjo (juokiasi). Dabar tualetus iškėlė į rūsį, o anksčiau jie buvo prie pat salės. Scena liko ta pati, tik technikos daugiau, grindis pakeitė. Anksčiau kėdės būdavo taip pastatytos, kad žiūrovai savo svoriu „sulygindavo“ salę į horizontalę.
Keista jaustis svečiu. Kartais net pasijunti nereikalingas (juokiasi). Bet personalas vis dar pažįsta, senieji darbuotojai prisimena. Penkiasdešimt su virš metų tame pačiame teatre – tai daug reiškia. Savanoriai kviečia dažniau atvykti. Su jais visada gražiai sutarėme.
– O Kauno ponios? Prisimenu, kad jus labai mylėjo ir vertino.
– Oi, tų ponių buvo... (juokiasi) Ilgai su jomis kovojome. Skambindavo, prašydavo, reikalaudavo bilietų ar ypatingų sąlygų. Galiausiai perspėjau naujus administratorius: „Sakykite, kad nėra galimybių.“ Negalėjau juk palikti joms „palikimo“. naujiems darbuotojams.
Būdavo ir tokių žiūrovų, kurie ateidavo dykai, o dar su priekaištais. Kartais tekdavo direktoriui sakyti: „Neįleisiu pavėlavusio, nes jis dar skandalą kels.“ O jis: „Na pagailėk jo...“ Ir įleisdavome.
– O dabar, kai pats einate į spektaklius, perkate bilietą?
– Taip, dažnai perku. Vien dėl to, kad nebūtų nepatogu. Suprantu, kaip sunku administratoriams. Dabar salės nebūna pilnos, bet į gerus spektaklius, pavyzdžiui, „Laukinę antį“, bilietų negausi.
O aš iš anksto buvau nusipirkęs bilietą. Visą gyvenimą dalinau tarnybinius pakvietimus, o dabar pats perku. Gyvenimas apsivertė (juokiasi). Bet taip sąžiningiau. Galėčiau užeiti ir šiaip, bet nenoriu, kad žmonės galvotų, jog esu „biednas“ ir sėdžiu ant laiptelių.
– O kritikai? Kaip jums atrodo jų elgesys, ypač kai visa salė ploja atsistojusi, o jie sėdi demonstratyviai?
– Taip, būdavo ir tokių atvejų. Kartą susodinau Aleksaitę, Girdzijauskaitę ir Veisaitę į vieną eilę. Daugiau to nedariau – jos pradėdavo garsiai komentuoti ir išmušdavo visus iš vėžių.
Visą gyvenimą dalinau tarnybinius pakvietimus, o dabar pats perku. Gyvenimas apsivertė. Bet taip sąžiningiau.
Teatro kritikės anksčiau būdavo privilegijuotos ir ateidavo su didelėmis rankinėmis, mes jas vadindavome „tašėmis“. Tada jau žinodavome – reikia saugotis. Aš jų nuomonių klausydavausi, bet ne visada perduodavau aktoriams. Kartais geriau patylėti.
Dabar Rūta Oginskaitė išlieka gana objektyvi, nors apie šiuolaikinę režisūrą irgi neturi labai geros nuomonės.
– Tai jūs kritikų recenzijas skaitote?
– Skaitau „Menų faktūrą“, lyginu savo įspūdžius su profesionalų vertinimais. Kartais kritikas būna tiesiog išanalizavęs turinį ir papasakojęs siužetą. O geriausia, mano nuomone, yra Daiva Šabaševičienė. Ji rašo apie visus teatrus, bet nėra pikta. Tikrai pažiūri spektaklius ir giliai analizuoja. O.Koršunovo „Laukinę antį“ ji labai gražiai įvertino. Kiti kritikai kartais būna gerokai piktoki.
– Ar nebūdavo taip, kad kritikai ateina nemokamai, o paskui spektaklį „apdergia“?
– Būdavo ir taip. Jų darbas toks. Kartą teko net išprašyti Jansoną iš salės, nes jis pradėjo garsiai replikuoti aktoriams spektaklio metu. Įsivedžiau jį į savo kambarėlį ir „palaikiau“ iki pabaigos (juokiasi). Kitą dieną gavau pylos nuo vadovybės – kodėl įleidau. Bet kaipgi neleisi kritiko, kuris atvažiavo rašyti recenzijos?
Kartais jie ateidavo jau „apšilę“. Tada būdavo ypač sudėtinga. Tą įvykį net laikraštyje aprašė…
– O koks pats baisiausias įvykis per visus darbo metus jums įstrigo atmintyje?
– Baisiausias – per spektaklį „Kreditoriai“. Baigiantis vaidinimui Vaidotas staiga sugriuvo scenoje. Tuoj pat kvietėme greitąją, vežėme į ligoninę. Tai buvo pirmasis rimtas signalas jo širdies problemoms. Žiūrovai viską matė, aktoriai sureagavo, o man teko raminti salę. Spektaklio kartoti nereikėjo, bet tas vaizdas ilgam įstrigo visiems.
– Ar būdavo atvejų, kai tekdavo staiga atšaukti ar nutraukti spektaklį, kai žiūrovai jau susėdę salėje?
– Būdavo. Ir dažniausiai mane siųsdavo pranešti žiūrovams. Matyt, galvojo, kad kaip buvęs artistas geriau susitvarkysiu su nemaloniomis žiniomis. Turėjau šiokią tokią iškalbą.
Ypač įsiminė spektaklis „Panika“. Antroje dalyje reikėdavo visiškai pakeisti dekoracijas, tad žiūrovus tekdavo išvesti iš salės. Po pirmo veiksmo pasirodydavau ir išprašydavau visus, kartais meluodamas, kartais nemeluodamas, bet žmonės išeidavo. „Rūtos“ salėje tik vienas išėjimas, o bufete žmonės vėluodavo, negirdėdavo skambučių – būdavo įvairiausių situacijų.
– O koks pats maloniausias dalykas per visą jūsų darbo laikotarpį?
– Maloniausias – kai netikėtai gavau Auksinį scenos kryžių. (juokiasi) Net nesapnavau, kad administratoriams kada nors ką nors duos. Tuo metu vyko renginys – Auksinių scenos kryžių apdovanojimų šventė. Galvoju, ko čia Egidijus Stancikas, KNDT vadovas, sukvietė mano giminaičius? Buvo didelė staigmena. Net kalbėti užsikirtęs pradėjau – visiškai nepasiruošęs.
Net nesapnavau, kad administratoriams kada nors ką nors duos Auksinį scenos kryžių.
Auksinį scenos kryžių man skyrė už ilgametį darbą teatre. Aš juk ir aktoriavau, ir visuomeninę veiklą vykdžiau, bet daugiausia – už tą administratorių, už tą „durininko“ darbą. Aš pats save taip vadinu. Man tas žodis patinka. Nuo tada, kai kažkas mane taip pavadino, neįsižeidžiau, o priėmiau su šypsena.
Dar su ironija galiu papasakoti, kaip po gastrolių Estijoje po to už gerą estų teatro valdžios priėmimą Kaune (apsilankėme visuose Kauno naktiniuose baruose) teatro darbuotojai dedikavo man knygą: „Geriausiam administratoriui Pabaltyje“. Ir dabar taip mane pravardžiuoja (juokiasi).
– O kaip dabar jaučiatės eidamas Laisvės alėja Kaune?
– Kaune dar daug kas atpažįsta. Reikia zigzagais eiti per alėją, tiek pasisveikinimų. O Vilniuje beveik niekas nepažįsta. Šlovė – dalykas laikinas. Kaip ji aktorių sugadina. Sunki našta. Kartais iš aukštumų tenka kristi labai žemai...
Pokalbis baigiasi juoku ir fotografavimusi. Rimantas Štaras atsistoja, pasitaiso švarką ir su šilta šypsena sako:
Na ką... Einam fotografuotis. Vis tiek reikia palikti kokią nors nuotrauką ateities kartoms, kad prisimintų, jog kažkada čia stovėjo toks durininkas iš teatro.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
