Manoma, kad romai Troškūnuose ėmė kurtis pokariu, nors tai gali būti ir gerokai senesnė istorija. Pasak vietos gyventojų, ši bendruomenė ypač paaugo per keliolika pastarųjų metų, kai nemažai romų šeimų sugrįžo iš emigracijos Didžiojoje Britanijoje. Taip pat dalis naujakurių čia atvyko iš Panevėžio, Šiaulių ar net Vilniaus.
Lankantis Troškūnuose netikėtai pavyko susipažinti su senbuve Liuba Janovičiene, visų čia vadinama „baba Liuba“. Gimusi ir beveik visą gyvenimą pragyvenusi šiame miestelyje, ji save vadina tikra troškūniete ir džiaugiasi, kad jokios skirties bei nesantaikos tarp romų ir kitų vietos gyventojų nėra.
Ir išties, stebint kasdienį Troškūnų gyvenimą, rodos, viskas čia natūralu ir savaime – štai į parduotuvę užsuka krykštaujantys jaunuoliai. Visi kalba lietuviškai, tarp jų – ir romų paauglys; nusiperka ledų ir išdunda visi į skverelį priešais bažnyčią. Čia gali sutikti ir daugiau romų – kelios mamos su vežimėliais mėgaujasi pavėsiu karštą vasaros dieną, pro šalį pravažiuoja vienmarškinis vyras su sodo traktoriuku – toks vasariškas vaizdelis iš mažiausio Lietuvos miesto.
Tačiau ar tikrai viskas taip idiliška? Apie romų bendruomenę Troškūnuose, kultūrinius skirtumus, integraciją ir socialinį gyvenimą pasikalbėjome su vienintelio Lietuvoje romų vaikų bei jaunimo ansamblio „Muzikos spalvos“ vadove Janina Čerkauskiene, Troškūnų seniūnu Rimantu Sereičiku ir Kultūros centro direktore Jolanta Pupkiene.
Dainingieji romai ir jų „Muzikos spalvos“
Beveik penkis dešimtmečius Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos muzikos mokytoja dirbanti Janina Čerkauskienė prieš penkerius metus subūrė romų mokinių ansamblį „Muzikos spalvos“. Ji puikiai atsimena savo mokinių mamas bei močiutes, prieš kelis dešimtmečius taip pat besimokiusias šioje mokykloje. Šiandien čia mokosi keturiasdešimt septyni romų vaikai.
„Anksčiau keli romų vaikai dainavo gimnazijos chore, bet aš pastebėjau, kad jie labai charizmatiški, mėgsta judėti, taip pat imlūs kalboms, tad subūrėme atskirą ansamblį, kuriame daugiausia šoka ir dainuoja merginos“, – pasakojo mokytoja.
Šiuo metu kolektyvą sudaro dvi grupės – mažųjų ir vyresnių mokinių. Pastaroje dalyvauja aštuonios merginos. Tiesa, mokytojos teigimu, baigę dešimtą klasę romų vaikai paprastai daugiau nebesimoko, tad rotacija šiame kolektyve yra gan nemaža.
Tradiciškai romai visuomet garsėjo savo dainomis ir šokiais, štai kodėl ir „Muzikos spalvų“ repertuarą daugiausia sudaro jų pačių dainos, atsineštos iš šeimų. Idėjų kolektyvas taip pat semiasi ir iš interneto.
„Jie labai mėgsta rusiškas dainas, bet sutariame, kad šitas gali dainuoti sau namuose, o ansamblyje atliekame kitokį repertuarą – romiškas, lietuviškas, ukrainietiškas liaudies bei šiuolaikines dainas. Iš lietuviškų jie labai mėgsta „Rondo“ dainą „Egle, mano sese“, Laimos Masytės „Laisvę“. Iš šokių – romų polką, kurią su visais patrepsėjimais jos gali šokti ištisas valandas“, – pasakojo Troškūnų gimnazijos muzikos mokytoja.
Kolektyvas gan dažnai pasirodo įvairiose šventėse bei konkursuose: Raguvoje vykstančiame vaikų ir jaunimo ansamblių bei solistų festivalyje „Spindulėlis“, Panevėžyje, Rokiškyje, Troškūnų šventėse ar globos namuose, taip pat gimnazijos renginiuose. „Merginos labai mėgsta pasirodyti, tai joms teikia didžiulį džiaugsmą ir malonumą“, – kalbėjo pedagogė.
Vis dėlto, didžiausiu iššūkiu J.Čerkauskienė įvardija mokinių drausmės stygių. „Sutariame, kad į koncertą išvykstame aštuntą valandą, tai jos susirenka pusę devynių – svarbiau joms yra makiažas, šukuosena, papuošalai... O sušilus orams, artėjant vasarai, išvis sugaudyti sunku – ima migruoti, pamiršta repeticijas, tad tenka atšaukti pasirodymus, kur buvome kviesti“, – pasakojo „Muzikos spalvų“ vadovė.
Ji taip pat pabrėžė, kad romų tradicijoje įprasta dainuoti labai garsiai, todėl viena iš svarbiausių užduočių yra išmokyti jaunimą nerėkti. „Tarp dainavimo garsiai ir rėkimo jie nejaučia jokio skirtumo, tad reikia nemažai pastangų, kol ima suprasti šį skirtumą.“
Mokytoja ypač didžiuojasi savo mokiniu Valodia Bagdanavičiumi, kuris anksčiau dainavo konkursuose „Dainų dainelė“ bei „Spindulėliai“, o praėjusiais metais Vilniuje vykusiame tarptautiniame romų kultūros festivalyje „Gypsy Fest“ pelnė didįjį jaunųjų talentų prizą.
„Valodia man yra didelis pagalbininkas, – pasakoja muzikos mokytoja, – ir tvarką prižiūri, ir drausmę suvaldo, ir pats dar padainuoja, nors jau nebesimoko mūsų mokykloje.“
Viena romų šeima Troškūnuose taip pat yra subūrusi savo ansamblį, kuriame dalyvauja šios šeimos nariai: mama dainuoja, vaikai groja, marčios ir anūkės šoka.
Pasak jos, viena romų šeima Troškūnuose taip pat yra subūrusi savo ansamblį, kuriame dalyvauja šios šeimos nariai: mama dainuoja, vaikai groja, marčios ir anūkės šoka. Jų kolektyvas priklauso Velžio kultūros centrui, kur taip pat dažnai rengia savo spalvingus ir nuotaikingus pasirodymus.
„Romai yra neatsiejama Troškūnų dalis. Tai akivaizdu tiesiog vaikštant po mūsų miestelį, užsukant į parduotuvę ar mokyklą. Bendruomenėje tai tapo normaliu dalyku, tad ir konfliktų ar nesantaikos nepasitaiko. Mūsų vaikai draugauja tarpusavyje, o kaimynai gražiai sugyvena“, – pasakojo muzikos mokytoja J.Čerkauskienė.
Seniūnas: „Jokia romų integracija nevyksta“
Troškūnų seniūnas Rimantas Sereičikas romų klausimą miestelyje nupiešė visiškai kitokiomis – gerokai niūresnėmis – spalvomis. Pasak jo, jei niekas iš esmės nesikeis, romų integracijai prireiks dar šimto metų. „Jie yra absoliučiai integravęsi į mūsų socialinę sistemą, gerai išmano įvairias lengvatas ir galimybes, kas jiems priklauso, ir iš to gyvena“, – teigė seniūnas.
Anot jo, tikroji ir vienintelė romų integracija vyksta išimtinai mokykloje, tačiau paprastai jų vaikai mokosi iki aštuntos arba dešimtos klasės, o paskui mokslus meta ir sugrįžta į uždarą savo šeimų aplinką. „Tuomet jie nebeturi jokių reikalų su mūsų viešuoju gyvenimu ar darbo rinka. Jiems tai yra visiškai neįdomu ir svetima“, – kalbėjo R.Sereičikas.
Troškūnų seniūno teigimu, nors romai turi daug vaikų, tačiau tik vienetai yra įteisinę santuokas, o tai lemia pragmatizmas – didesnės išmokos vienišoms mamoms. Maža to, į vaikus čia pirmiausia žiūrima kaip į pajamas. Pasak seniūno, vaikai į mokyklą leidžiami tik todėl, kad tai privaloma, nes jei neis – nebus ir socialinių išmokų.
„Tai yra vienintelė prievolė, kurią Lietuvoje turi romai ir ją vykdo išimtinai dėl pinigų. O kas toliau? Iš penkiasdešimties darbingo amžiaus žmonių Troškūnuose nėra nė vieno oficialiai dirbančio romo – visi gyvena iš pašalpų. Tai reiškia, kad ne jie moka mokesčius valstybei, bet mes, visi dirbantys, išlaikome juos“, – kalbėjo Troškūnų seniūnas.
Tiesa, jis pripažino, kad kai kurie romai imasi sezoninių darbų – dirba šiltnamiuose ar pas ūkininkus, tačiau tai tik pavieniai atvejai, o ir tie – epizodiniai. „Kur kas daugiau turime tokių, kuriems priklauso pašalpa, tačiau už tai jie turi atlikti visuomenei naudingą darbą – 40 valandų per mėnesį. Spėkite, ar daug jų varginasi? Nebent per sukastus dantis, išsisukinėdami, meluodami... Su tokiu atveju seniūnijoje susidūriau ir šiandien, ir tai vyksta nuolatos“, – kalbėjo seniūnas.
Paklaustas, ar miestelyje kyla socialinių ar kriminalinių problemų, susijusių su romais, R.Sereičikas tai paneigė. „Jokios nesantaikos tautiniu pagrindu Troškūnuose nėra“, – sakė jis. Tačiau, anot seniūno, daugelis romų gyvena ant legalumo ir nelegalumo ribos. „Kaip kitaip paaiškinti jų perkamus automobilius, būstus, prabangius daiktus. Juk ne iš oro ir ne iš pašalpų visa tai“, – teigė jis.
„Jokios nesantaikos tautiniu pagrindu Troškūnuose nėra“, – sakė jis. Tačiau, anot seniūno, daugelis romų gyvena ant legalumo ir nelegalumo ribos.
Pasak seniūno, šitoks gyvenimo būdas lemia ir tai, kad romai linkę kurtis ne didmiesčiuose, o mažesniuose miesteliuose, kur yra toliau nuo teisėsaugos akių.
Jo teigimu, visos kalbos apie tai, kad į romus Lietuvoje žiūrima kreivai ar nenorima priimti į darbus, yra iš piršto laužtos. „Mano patirtis rodo, kad situacija yra visiškai priešinga – jie viską daro, kad tik nereiktų dirbti. Su tuo susiduriu nuolat. Tai yra akivaizdūs kultūriniai ir mentaliniai skirtumai.“
Paklaustas, kas turėtų būti daroma, kad situacija iš esmės keistųsi ir romų integracija vyktų kur kas sklandžiau, R.Sereičikas teigė, kad kol nėra aiškaus valstybės plano ir programos, niekas čia ir nesikeis.
„Dabar viskas yra palikta savieigai ir romai dėl to puikiai jaučiasi. Anksčiau juos vadinome „čigonais“, dabar „romais“, tačiau jų esmė nuo to visiškai nepasikeitė. Aš kalbu iš to, ką matau realiai ir kasdien, o ne pagal gražias teorines deklaracijas. Priimu juos tokius, bet kartu nebijau įvardyti esamos problemos“, – kalbėjo seniūnas.
Po keliasdešimties metų Troškūnuose ir seniūnas, ir gydytojas, ir mokyklos direktorius bus romai.
Pokalbiui baigiantis jis pajuokavo, kad po keliasdešimties metų Troškūnuose ir seniūnas, ir gydytojas, ir mokyklos direktorius bus romai. Vienintelė problema – kad niekas iš jų neturės jokių mokslų baigimo diplomų. „Na, nebent nusipirks, kaip dabar kad nusiperka vairavimo teises.“
„Tai mūsų romai“
Ilgametė Troškūnų kultūros centro vadovė, renginių organizatorė Jolanta Pupkienė teigė, kad kiekviena tauta turi prigimtinių bruožų – kai kurie jų yra vertinami teigiamai, kai kurie – neigiamai. Tą patį, anot jos, galima pasakyti tiek apie lietuvius, tiek ir romus.
„Negalime šalia mūsų gyvenančios kitos tautinės mažumos žmonių matyti ir vertinti tik neigiamai. Jie yra mūsų bendruomenės dalis – savita, kitokia, kitaip mąstanti ir pasaulį matanti bendruomenė. Bet tai yra mūsų romai, tikri Troškūnų krašto patriotai“, – kalbėjo Jolanta, kurios įkurtą jaunimo teatro trupę lanko ir romų vaikai.
Jos teigimu, svarbu, kad bendruomenėje tolerancija būtų iš visų pusių, tuomet įmanomas darnus sugyvenimas ir geresnis vieni kitų pažinimas. „Per visas valstybines šventes ar neseniai vykusiuose Troškūnų jubiliejaus renginiuose romai dalyvavo kaip integrali mūsų miestelio dalis. Lygiai taip pat romų kolektyvų pasirodymai reguliariai vyksta mūsų kultūros centre, o šiuose renginiuose mielai laukiami visi miestelio gyventojai. Tad kultūra yra viena iš formų tai bendrystei palaikyti ir skatinti“, – teigė kultūros centro vadovė. Lygiai taip pat, anot jos, ir gimnazijos renginiai neapsieina be aktyvaus romų vaikų dalyvavimo, o juose mielai lankosi ir jų artimieji.
Paklausta, kokie, jos manymu, turėtų būti daromi žingsniai, siekiant išvengti Troškūnų seniūno nusakytų problemų, J.Pupkienė įvardijo būtinybę rinktis ir visiems drauge kalbėtis.
„Juk jei apie tai nekalbėsime, kaip rasime bendrus sutarimus? Gal mums reikėtų aktyviau juos kviesti į susirinkimus, kuriuose sprendžiamos miestelio problemos – keliai, infrastruktūra, šiukšlės, esamų erdvių puoselėjimas ir t.t. Juk jei romai matytų didesnį pasitikėjimą ir priimtų tas problemas kaip bendras mūsų visų, tikėtina, aktyviau prisidėtų ir prie jų sprendimų paieškų“, – kalbėjo J.Pupkienė.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
