Tačiau už trapaus, pasakiško įvaizdžio slepiasi neįtikėtinai stipri, žemiška ir kryptinga asmenybė. Andrėja užaugo ryškiame kūrėjų šeimos branduolyje, kur menas buvo kasdienė duona, o autoritetai ranka pasiekiami. Visgi anksti nubudęs noras būti savarankiškai ir atrasti savo autentišką balsą ją pastūmėjo į priekį – dirbti ji pradėjo dar mokyklos suole. Šis užsispyrimas ją atvedė į netikėčiausias kultūros erdves: Operos ir baleto teatre tapo milžiniškas fotosieneles, savo rankomis kurdama scenos magijos iliuziją kitiems.
-
Arūnas Sakalauskas: „Kiek tau metų, berniuk? Šešiasdešimt. Ir supranti, kad niekas nepasikeitė, tik laikas prabėgo“
-
Visų gerbiama Troškūnų baba Liuba: „Jei prie čigonų gyveni, gali būti ramus“
-
Kultūriniais renginiais Troškūnus visoje Lietuvoje išgarsinusi Jolanta: „Kitais metais planuoju statyti areną“
Šiandien Andrėja naviguoja tarp didžiųjų šalies kultūros vandenų – jos kasdienybė bėga dirbant Nacionalinėje filharmonijoje. Ir vis dėlto joje gyvas tas pats Preilos vėjas ir gebėjimas matyti stebuklus kasdienybėje. Apie kūrybines transformacijas, vasaros keliones ir gebėjimą tiesiog išsijungti – pokalbis su Andrėja.
Menininkę Andrėją Puskunigytę kalbina Aneta Anra.
Kelias į Filharmoniją
– Tavo kūryba nuolat balansuoja tarp dviejų būsenų – kartais esi ta, kuri lieka šešėlyje: prižiūri salę, kuri scenografiją, tapai fotosieneles, kurios tarnauja kito žmogaus vizijai. O kartais esi aiškiai matoma – kaip savarankiška vizualioji menininkė, su savo autoriniu balsu. Pradėkime nuo tos pirmosios, nematomos, pusės. Man labai įdomus tavo darbas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Papasakok, kaip pati ten atsidūrei? Ar tai įvyko iškart po mokyklos, pradėjus studijuoti Vilniaus dailės akademijoje?
– Pradėjau dirbti studijuodama antrame kurse. Iki tol pati dažnai lankydavausi Filharmonijos koncertuose. Akademijoje turėjau pažįstamą, kuris ten jau dirbo; vis susitikdavome, pasisveikindavome. Vienu momentu pagavau save galvojant, kad tai be galo impozantiškas, savaip žavus darbas. Jam pusiau juokais, pusiau rimtai prasitariau: „Jei tik atsilaisvins vieta, mielai ateičiau.“ Taip jau sutapo, kad netrukus ta vieta atsilaisvino ir aš ten pasinėriau.
– Ar sąmoningai norėjai būtent šios pozicijos – būti prie durų, rūbinėje, salėje? O gal tiesiog traukė pati Filharmonijos erdvė?
– Norėjau būtent šios vietos. Mane žavėjo mintis tapti tuo nematomu erdvės veikėju, kuris ne tik gali klausytis aukščiausio lygio koncertų, bet ir tiesiog būna arti žmonių. Pajutau, kad tai kartu labai paprastas, sakyčiau, asketiškas užsiėmimas. Tuo gyvenimo etapu man labai norėjosi tam tikros stabilios užuovėjos, kur reikalavimai yra aiškūs ir minimalūs – turi būti mandagus, malonus, svetingai priimti ateinančiuosius, ir viskas.
Be to, tuo metu Filharmonijoje buvo susiformavusi savotiška Dailės akademijos diaspora. Čia dirbo keli studentai iš VDA, nemažai jų buvo dirbę ir anksčiau. Susikūrė labai graži bendruomenė, mus vienijo ne muzikinė, o būtent dailės kryptis. Atsimenu, tik atėjusi paklausiau vienos kolegės, kiek laiko ji čia dirba. Ji atsakė: „Jau šeštus metus.“
Tuomet man pasirodė neįtikėtina, kaip tokioje pozicijoje – atrodo, laikiname, tarpiniame studentiško gyvenimo etape – galima pasilikti tiek daug metų. O šiandien pati skaičiuoju jau penktąjį sezoną ir visiškai nepajutau, kaip prabėgo laikas. Šis darbas tapo tokia natūralia kasdienybės dalimi, kad visiškai nesinori iš čia pasitraukti.
– Tavo šeima labai meniška. Mama Patricija Jurkšaitytė garsi tapytoja, tėtis Marius Puskunigis – televizijos scenografas. Tikėtina, kad finansinio nepritekliaus ar primygtinio tėvų spaudimo kuo greičiau susirasti bet kokį darbą nebuvo. Kas tave skatino ieškoti šios nepriklausomybės?
– Didžiulės būtinybės nebuvo, tačiau finansinė nepriklausomybė, kad ir dalinė, man visad rūpėjo. Jau nuo paauglystės stengdavausi įsitraukti į įvairius projektus, prisidėti bent minimaliai, kad tik turėčiau savo pačios uždirbtų pinigų.
Puikiai supratau, kad pasirinkus kūrybinį kelią, jis finansiškai tikriausiai bus vingiuotas. Todėl Filharmonija man tapo saugumo garantu, tam tikru užnugariu. Žinojau: net jei neturėsiu jokių kitų užsakymų ar papildomų kūrybinių projektų, šis darbas mane pridengs. Tai leido ir iki šiol leidžia išvengti kūrybinių kompromisų – neprivalau apsiimti projektų, kurių širdis netrokšta, vien tam, kad išgyvenčiau.
– Vadinasi, šį darbą galima vadinti labai pozityviu: juk tu ateini į gražią erdvę, susitinki su šviesiais, kultūringais žmonėmis, pasiklausai nuostabaus koncerto ir išsiskiri su ta erdve iki kito karto. Tai leidžia visą pagrindinę kūrybinę energiją išsaugoti kitiems dalykams?
– Taip. Šis darbas psichologiškai visiškai neapkrauna galvos pašaliniais reikalais. Tiesa, aš dar dirbu ir administracijoje, tad atsakomybių šiek tiek padaugėja – turiu būti pasiekiama, jei reikia ką nors suderinti logistiškai, perduoti informaciją komandai. Tačiau tai yra labai nedidelė mano darbo dalis.
Esmė – maloniai pasitikti žmones, kurie į Filharmoniją renkasi kaip į šventę. Tuo metu tarsi apsikeiti su jais pozityvia energija. Nors koncerto metu darbas dažnai būna intensyvus, po jo nesijaučiu emociškai nuvargusi. Pati Filharmonijos terpė iš savęs transliuoja tam tikrą pakilumą. Tad drąsiai galiu sakyti, kad savo darbe pailsiu, net jei tenka atlikti daugybę smulkių užduočių.
– O koks yra tavo darbo grafikas? Ar tu Filharmonijoje būni kiekvieno koncerto metu?
– Filharmonijoje esu per kiekvieną koncertą, bet tai dažniausiai yra vakarinis darbas. Atlikusi visus kitus dienos reikalus, ateinu čia, labai gražiai pasibaigia mano diena.
Drąsiai galiu sakyti, kad savo darbe pailsiu, net jei tenka atlikti daugybę smulkių užduočių.
– Pabandykime vizualizuoti tavo profesinę kasdienybę. Įsivaizduokime: šiandien – penktadienis, Filharmonijoje vyks koncertas. Ką tu darai, kur persirengi ir kaip ruošiesi vakarui?
– Ateiname likus pusvalandžiui iki pagrindinių durų atidarymo žiūrovams. Pirmiausia turime apžiūrėti erdvę, ar viskas tvarkinga, ar paruošta. Savo kabinete apsirengiame uniformas ir apsikeičiame naujausia informacija. Kadangi esu viena iš kolektyvo koordinatorių, turiu perduoti komandai vadovybės nurodymus apie būsimą vakarą: informuoju, kiek laukiame lankytojų, kokia bus renginio trukmė, tvarka, kokie atvyksta garbūs svečiai ir kam turime pasiruošti.
O kai atsiveria durys ir pradeda plūsti lankytojai, prasideda gražioji dalis. Maloniai visus pasitinkame, padedame susirasti vietas, nukreipiame link kavinės ar kitų reikalingų taškų. Žinoma, turime akimirksniu reaguoti ir į incidentus. Pasitaiko, nors ir labai retai, kad ateina neadekvačių ar neblaivių asmenų. Mes esame tie, kurie privalo tai pastebėti ir mandagiai, bet tvirtai pasirūpinti jų išlydėjimu.
Po koncerto vėl visi stovi prie durų ir išlydi žiūrovus. Ir čia atsiveria nuostabus momentas: nors esi tas „nematomas veikėjas“, po renginio žmonės labai dažnai prieina ir nuoširdžiai dėkoja būtent mums už patirtą vakarą. Tuomet pasijunti, kad ir tu prie tos geros patirties kažkuo prisidėjai. Žinoma kartais ir nusiskundimų pasitaiko, tačiau galiausiai mes sugeriame daug malonių emocijų.
– O kur pati būni to iškilmingo momento – paties koncerto – metu?
– Dažniausiai būnu salėje. Prižiūriu kviestinius svečius, tikrinu sąrašus, ar visi sėdi savo vietose, ir, žinoma, stebiu bendrą tvarką. Tai kartu ir puiki proga pasiklausyti muzikos, ir būtinybė reaguoti į publikos elgesį.
Kai salėje nutinka netikėtumų
– Salėje sėdi šimtai žmonių, ir, ko gero, ne visi žino nerašytas koncertų salės taisykles. Su kokiais netikėtumais dažniausiai tenka susidurti koncerto metu?
– Salėje būna visko. Kaip tyčia, jei vyksta atsakingi koncertų įrašai, būtinai kas nors pamiršta išjungti telefoną, pradeda kristi rankinės, rūbinės numerėliai ar šiurkštėti saldainių popierėliai. Su tokiais momentais kovoti sunku, nes tiesiog girdi salėje aidintį garsą, bet iš kur tiksliai jis sklinda – pagauti sunku. Turėčiau netgi vieną rekomendaciją Filharmonijos lankytojams: jei jau norisi išsilupti saldainį, galbūt verta tai padaryti vienu greitu judesiu, o ne lėtai. Tuomet šiugždesys trunka gerokai trumpiau ir mažiau blaško aplinkinius.
Labai džiugu, kad įvairūs žmonės ryžtasi prisiliesti prie klasikos, o koncertas gali tapti ir galimybe detaliau pažinti publikos etiketo principus.
Panašus reiškinys – ir plojimai tarp kūrinio dalių. Tai suvaldyti sunku, nes čia suveikia masinė psichologija: užtenka vienam žmogui salėje pradėti ploti, kiti pagalvoja, kad kūrinys jau baigėsi, ir banga akimirksniu įsibėgėja. Tuomet pusė salės ploja, o kita dūsauja, suprasdama, kad pažeistas kūrinio vientisumas. Jei matoma, kad tai įvyksta pirmojoje koncerto dalyje, prieš antrąją dalį subtiliai primenama žiūrovams susilaikyti nuo aplodismentų tarp dalių – kartais tai puikiai suveikia.
Iš savo patirties matau, kad publika labai stipriai priklauso nuo paties koncerto ir jame skambančios programos. Vieni koncertai dažniau telkia tą nuolatinių lankytojų auditoriją, kurie puikiai išmano klausymosi etiką. Tokių koncertų metu mums nekyla jokių rūpesčių. Tačiau būna ir renginių, pritraukiančių platesnę auditoriją, kuri Filharmonijoje apsilanko galbūt pirmą kartą ir tiesiog ne visada žino nerašytas taisykles. Bet labai džiugu, kad įvairūs žmonės ryžtasi prisiliesti prie klasikos, o koncertas gali tapti ir galimybe detaliau pažinti publikos etiketo principus.
– Ar per tuos penkerius metus tavo atmintyje įstrigo kokių nors ypatingų, kurioziškų situacijų su žiūrovais?
– Taip, esame kartą turėję lankytoją, apie kurią buvome iš anksto informuoti administracijos. Tai buvo užsienio muzikanto koncertas, solistas paatviravo, jog gastrolių metu skirtingose pasaulio šalyse vis susiduria su moterimi, apsimetančia jo žmona. Ši viešnia nepraleidžia nė vieno jo koncerto ir renginiui pasibaigus visaip mėgina prasmukti į užkulisius, falsifikuodama savo tapatybę ir artimus ryšius su muzikantu. Gavę šią informaciją greitai susistrategavome gynybinį planą, jei tektų susidurti su minėta žiūrove. Ir iš tiesų, po koncerto ji prisistatė prie užkulisių, visaip mėgindama pagrįsti būtinybę susitikti ir pasveikinti solistą. Mes išklausėme argumentų ir apdairiai išprašėme viešnią iš salės, bet turiu pasakyti, jog lengva nebuvo.
O jei kalbėtume apie rimtesnius iššūkius, Filharmonijoje kartais tenka susidurti su alpstančiais žmonėmis. Visai neseniai, per olandų pianistų brolių dueto koncertą sausakimšoje salėje, vienai merginai salės viduryje pasidarė negera. Ji spėjo su palyda išeiti į fojė ir ten ėmė netekti sąmonės. Iškvietėme greitąją. Kol medikai važiavo, mergina atgavo sąmonę – ir, būdama sužavėta koncertu, griežtai atsisakė važiuoti į ligoninę bei grįžo klausytis antrosios dalies. Tokiomis akimirkomis turi reaguoti žaibiškai, šaltu protu, kad padėtum žmogui, bet kartu nesukeltum panikos.
– Ar jūs, salės personalas, išeinate specialius mokymus, kaip elgtis tokiais atvejais?
– Taip, visi išklausome pirmosios pagalbos kursus, nors realioje kritinėje situacijoje ta teorija akimirksniu išgaruoja iš galvos. Geriausia praktika – skambinti paramedikams ir tiksliai vykdyti jų nurodymus, kol atvažiuos ekipažas. Vėliau užkulisiuose netgi pajuokaujame, kad kaltas ypatingas, genialus koncertas – atlikėjai grojo taip gerai, kad tiesiog „išjungė“ žmogų iš susižavėjimo.
O jei kalbėtume apie rimtesnius iššūkius, Filharmonijoje kartais tenka susidurti su alpstančiais žmonėmis.
– Ar sutinki daug pažįstamų žmonių?
– Taip, dažnai. Ir, paradoksalu, tuos, kurie nėra iš kultūros lauko – dirba visiškai kitus darbus, bet į koncertus vaikšto tarsi su abonementu. Kartais būna ir priešingai – kokie nors tolimesni pažįstami manęs tiesiog neatpažįsta, nesuveda, kad esame susitikę kitoje terpėje. Čia aš jiems esu tiesiog ta kažkur matyta salės darbuotoja – Filharmonijoje turinti tarsi alternatyvią tapatybę.
Vienu metu fojė buvo iškabintos koncertų nuotraukos. Pamačiau vieną porą, kurią vis pastebėdavau salėje, nes jie man darė didelį įspūdį – tokie elegantiški, vyresnio amžiaus žmonės. Po nuotrauka pamačiau pavardę – Pšibilskiai. Pagalvojau, gal jie susiję su mano krikštatėviu Liutauru, kuris dabar gyvena ne Lietuvoje, bet žinojau, kad jo tėvai čia. Paklausiau savo tėvų, ir jie patvirtino: taip, čia tikrai tie žmonės. Per vieną renginį nusprendžiau prie jų prieiti ir prisiduoti, kad esu jų tokia netiesioginė giminaitė. Man atrodo, jiems, kaip ir man, buvo labai malonus šis netikėtas susitikimas.
– Ar būna klausytojų, kurie prieina, kalbina, klausia, ką tu gyvenime veiki?
– Taip, tikrai būna. Labai malonu, kad yra tokių besidominčių. Dažnai jie nustemba sužinoję, kad tiek aš, tiek mano kolegos nesame iš muzikos pasaulio. Bet man labai smagu laviruoti tarp savo specialybės ir to, kas man nėra iki galo pažįstama.
– O tau pačiai iš kur atėjo muzika? Kodėl būtent Filharmonija, o ne, pavyzdžiui, koks nors teatras?
– Manau, kad man čia gera būti todėl, kad tai visiškai nepanašu į tai, ką veikiu gyvenime – visai kita terpė, kita vietos logika. Kai pačiai vis tenka imtis scenografės vaidmens, natūraliai, atėjus į teatrą, atsinešu tam tikrą profesinį žvilgsnį. Analizuoju vizualinius sprendimus, kas yra be galo įdomu, tačiau tai keičia santykį, kaip yra patiriamas kūrinys. O filharmonijoje gera būti svečiu, leidžiant sau neturėti kompetentingos nuomonės, tiesiog gyvai, nuoširdžiai priimti ir mėgautis tuo, ką girdžiu. Čia muzika neturi už ko pasislėpti, yra tik garsas ir jo šaltinis, o scenografija virsta pati erdvė.
Man labai smagu laviruoti tarp savo specialybės ir to, kas man nėra iki galo pažįstama.
– O kokie koncertai tau pačiai labiausiai patinka?
– Labiausiai simfoniniai su Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Mane be galo žavi šių koncertų daugiaplaniškumas, kai daugybės skirtingų balsų virsta vienu muzikiniu audiniu. Kartais tenka stebėti ir repeticijų procesą, per kurį atsiskleidžia orkestro ir dirigento dialogas, tai vėl įneša naują matymo/klausymosi kampą. Vis kartojamos muzikinės frazės, subtilūs, o kartais ir griežti komentarai atskleidžia dinamišką, precizikos ir visų susitelkimo reikalaujantį kelią iki koncertinės kulminacijos.
Operos teatro sienelės
– Kitas tavo pasaulis – Operos ir baleto teatras, kuriame tapai fotosieneles premjeroms. Kaip ten atsiradai?
– Tai daugiau projektinis darbas – mane pakviečia esant reikalui, ruošiantis premjeroms. Teatras turi labai gražią, vis dar gyvuojančią tradiciją: premjeroms ruošiamos rankomis tapytos fotosienelės, kurių dizainas atspindi kūrinį ir scenografiją. Atsidūriau ten visai netikėtai – mane pakvietė kurti scenografiją muzikiniam spektakliui „Dolce far niente“ (Saldus dykinėjimas). Taip po truputį susipažinau su teatro bendruomene, o reklamos skyrius, sužinojęs, kad aš tapau, pradėjo mane kviesti ruošti fotosienelių.
Tos sienelės man yra tarsi bilietas į teatrą. Kartu tai gera proga duoti rankoms darbo, prisiminti M. K. Čiurlionio menų mokyklos laikus ir sugrįžti prie realizmo.
Tai buvo ir nuostabi proga pažinti teatrą iš vidaus, nes jis mane traukė nuo pat vaikystės; tada, aišku, norėjau būti balerina. Labai įdomu stebėti, koks tai kompleksiškas aparatas, ir kaip gražu, kai išlaikomos tradicijos, pavyzdžiui, didžiulių uždangų tapymas studijoje. Pamatęs šį rankų darbą, vėliau ir pačią scenografiją spektaklyje matai kitaip – supranti, kad žmonės potepis po potepio išpildė tą paveikslą. Tas pats ir su kostiumais: žiūrovo akis kartais net nepastebi, kad jie pasiūti iš be galo kokybiškų, iš užsienio atvežtų audinių su unikaliais raštais.
Tos sienelės man yra tarsi bilietas į teatrą. Kartu tai gera proga duoti rankoms darbo, prisiminti M. K. Čiurlionio menų mokyklos laikus ir sugrįžti prie realizmo.
– Kaip atrodo pats sienelės tapymo procesas?
– Dažniausiai einame tiesiai prie vizualių dalykų. Siužetą, bendrą fabulą žinau, bet detaliau einu šnekėtis su scenografo asistente, kuri nupasakoja viziją: koks medžiagiškumas svarbus spektakliui, kokios spalvos. Kartais iš rekvizito pasiskoliname papildomų elementų, kad fojė stovinti sienelė taptų tarsi scenografijos pratęsimu, savotišku spektaklio anonsu. Nors tai tik maža detalė viso spektaklio kontekste, ji atrodo labai svarbi, nes stipriai reprezentuoja premjerą – prieš kiekvieną pristatymą būna neramu, ar pataikiau su estetika. Kol kas viskas praėjo sklandžiai, pertapyti dar nėra tekę.
– Kur tu tapai, ir kokio dydžio būna ta sienelė?
– Viskas vyksta teatre, teatro butaforijos studijoje. Sienelė dažniausiai būna trijų metrų aukščio ir penkių metrų pločio: iš kelių fragmentų padarytas stendas, kuris sluoksnis po sluoksnio vis pertapomas. Su kolega juokaujam, kad jeigu bandytume atlupinėti tą drobę, po ja rastume daugybę buvusių premjerų. Tai šiek tiek primena senus reklaminius stendus mieste, kur plakatas būdavo klijuojamas ant plakato – esama net kažkokio budistinio laikinumo ir nuolatinės kaitos momento.
Su kolega juokaujam, kad jeigu bandytume atlupinėti tą drobę, po ja rastume daugybę buvusių premjerų.
Vidutiniškai ištapyti sienelę užtrunka apie darbo savaitę ar ilgiau, priklausomai nuo paveikslo sudėtingumo. Grafikas visiškai laisvas, dažniausiai ateiname po darbo valandų, kai jau nėra kitų darbuotojų, ir būname iki pat teatro uždarymo, iš esmės iki vienuoliktos vakaro. Labai įdomus jausmas, kai pastatas ištuštėja ir tu lieki paskutinis veikėjas teatre. Tik ir lauki kokio vaiduoklio tuščiame koridoriuje.
– Sakei „mes“ – su kuo tu tapai?
– Kartais su savo draugu Jokūbu Adomoniu, kuris taip pat baigęs Skulptūros katedrą. Mes su juo bendrai turime įvairių projektų, dirbame filmavimuose, esame natūraliai susiformavusi komanda. Be to, jis pats yra ir mimansas Operos ir baleto teatre – kitas jo amplua. Būna, atvaidina kokią repeticiją ar spektaklį, o tada persirengia darbo rūbais, grįžta pas mane, ir mes kartu tapome. Šiuo požiūriu jis ten turbūt net labiau įsišaknijęs negu aš.
– Kalbant apie darbus, tu nemažai esi dirbusi su režisiere Agne Ambrozaityte? Pakutinis judviejų darbas, palikęs man stiprų įspūdį, buvo Menų spaustuvėje parodytas spektaklis apie gedėjimą „Tearful Words“ – čia kūrei scenografiją ir vaizdo projekcijas.
– Galima pasakyti, kad tai atsitiktinis tandemas. Pradėjome, kai Agnė į mane kreipėsi dar studijuodama akademijoje, Oskaro Koršunovo kurse, statydama Antono Čechovo „Žuvėdrą“. Aš pati dar nebuvau visai įsivažiavusi scenografijos lauke, bet ji, būdama pradedančioji režisierė, mane šiek tiek pažinojo ir kreipėsi norėdama minimalios pagalbos vizualiai išspręsti savo eskizą. Nuo to pirmo darbo natūraliai taip ir susiklostė, kad vis dirbame toliau, susišnekame, suprantame viena kitą.
– O kai kuri scenografiją, ar nesijauti esanti nematomesnė spektaklio dalis? Žiūrovai dažnai mato tik galutinį rezultatą – aktorius, muzikantus, o spektaklio ar koncerto užkulisiai bei juos kuriantys žmonės lieka šešėlyje. Paradoksalu, bet net ir pripažintų scenografų vaikai kartais paklausia: „Tėti, o ką tu iš tiesų darai?“ Sulaukę atsakymo, kad „viską, kas yra ant scenos“, jie nuoširdžiai nustemba: „Tai tu ir tą kėdę pats padarei?“
– Taip, sutinku, kartais būna toks momentas. Bet, pavyzdžiui, dirbant su Agne, mes palaikome lygiavertį dialogą – ji įsileidžia mane į režisūrinį dialogą tiek pat, kiek aš ją į scenografiją. Žinoma, po premjerų didžioji dalis žiūrovų iš šalies nesusimąsto, kas sukūrė scenografiją – tokia jau šios specialybės natūra, iš esmės esi užkulisių darbuotojas. Tačiau aš tai priimu labai natūraliai galbūt todėl, kad vystau ir savo individualią meninę praktiką, tad nesijaučiu nuskriausta, jei teatre kartais lieku mažiau matoma – realizuoju save kitur, o čia tiesiog leidžiu sau pabūti antraplaniu veikėju.
Tapatybė tarp kelių pasaulių
– O jeigu tavęs paklausčiau – kas tu esi? Kokią savo veiklą išskirtum labiausiai?
– Sakyčiau, kad esu vizualioji menininkė. Šis terminas man atrodo talpina tiek scenografijos lauką, tiek mano asmeninę kūrybinę praktiką, kuri daugiausia sukasi videosrityje bei skulptūroje. Tačiau Filharmonijos darbuotojos vaidmuo man taip pat artimas, džiaugiuosi, jog su kai kuo ryšys užsimezgė būtent per šią instituciją.
Esu vizualioji menininkė. Šis terminas man atrodo talpina tiek scenografijos lauką, tiek mano asmeninę kūrybinę praktiką, kuri daugiausia sukasi videosrityje bei skulptūroje.
Kartais pasvarstau apie tą savo tapatybės susidvejinimą. Iš tiesų sunku save pateikti kaip visumą. Skirtingiems reikalams turiu pasiruošusi skirtingus portfolio, net socialiniuose tinkluose sunku save reprezentuoti kaip vientisą identitetą. Kita vertus, jaunam kūrėjui tai yra natūralus poreikis, norint atrasti savo braižą bei vietą rinkoje. Daugelis mano draugų užsiima įvairiausiomis veiklomis ir nėra iki galo apsibrėžę vienos profesinės teritorijos. Pati šiuo metu jaučiuosi komfortabiliai laviruodama tarp šių vaidmenų: nuo šiuolaikinio meno lauko, teatro erdvių iki komercinių filmavimų dailės. Manau, ir skirtingose srityse galima atrasti tarpusavio sąlyčio taškų, nes į kiekvieną naują terpę atsineši savo unikalų žvilgsnio kampą ir patirtį, visur esi tu.
– Bet tu meno sferoje turi labai daug pažįstamų, užaugai aplinkoje, kur namuose nuolat lankydavosi begalės svečių, vykdavo mamos parodų atidarymai. Kiek tai padeda, o kiek trukdo?
– Stengiuosi išlaikyti kuo objektyvesnį santykį su šiuo aspektu. Tiesa, nuo mažens teko asmeniškai pažinti daugumą žinomų kultūros sferos asmenybių, tačiau niekad nenorėjau piktnaudžiauti kokiomis privilegijomis. Nors ir labai gerbiu šeimą, man asmeniškai visada buvo labai svarbu nesitapatinti vien su tėvų vardu, norėjau dirbti ties savo asmenine menine raiška, kurtis autonomiją kultūriniame lauke. Tikiu, kad parodų galimybes gaunu ne todėl, kad esu savo tėvų dukra, o todėl, kad kažkam įdomus mano kuriamas turinys. Tai man visuomet buvo jautrus taškas.
Šeima ir Preila
– Iš šalies jūsų šeima – tu, mama, sesuo Sibilė – atrodo kaip vientisas, labai stiprus kūrybinis branduolys. Kaip bėgant laikui keitėsi tavo ir mamos santykis?
– Tas santykis labai gražiai transformavosi. Paauglystės maištus ir autoritetų kvestionavimą pakeitė visiškai kitoks, horizontalus, dialogas. Šiandien mes bendraujame ne tik kaip mama ir dukra, bet ir kaip dvi kūrėjos, kolegės. Viena kitą labai palaikome, ypač per kūrybines krizes; kartais aš ją pagloboju, kartais ji mane. Amžiaus skirtumas tam tikrose vietose tiesiog ištirpo vien todėl, kad išgyvename labai panašius džiaugsmus, panašias problemas ir esame panašiuose ieškojimuose.
– Mama šiuo metu Preiloje ne tik ilsisi, bet ir intensyviai dirba, tapo ikonografinius paveikslus bažnyčioms. Kaip ji atranda balansą tarp šios sakralios kūrybos ir pajūrio kasdienybės?
– Mama iš tiesų labai pasinėrusi į šią tapybą – tai sakralus, tam tikro nuasmeninimo ir didžiulės disciplinos reikalaujantis procesas, nes ikonografijoje galioja visai kiti dėsniai nei autorinėje kūryboje. O balansuoti padeda pati Preila ir jos buitis. Realybėje ten yra labai daug paprasto, fizinio darbo, tikro ūkio. Kai pavargsti nuo minčių ar kūrybinės nežinios, gera save tiesiog numesti į buitį, padirbėti rankomis.
Per tiek metų Preila virto vieta telktis žmonėms iš įvairiausių terpių ir kontekstų.
– Kiek laiko pati praleidi Preiloje?
– Nors sąlygos būti prie jūros palengvintos, paradoksaliai Vilniaus šurmulys dažnai nepaleidžia. Bet kokią savaitę ar dvi per vasarą Preiloje vis tiek pabūnu. Man tai ypatinga vieta: vos atvažiavusi iškart kažkaip „išsijungiu“, ten galima tiesiog nieko nedaryti, žiūrėti į horizontą, mintys valosi ir viskas rimsta. Tai milžiniškas, labai vertingas kontrastas nuo miesto tempų.
– Kokius planus dėliojiesi šiai vasarai?
– Iki birželio galo intensyviai dirbau Filharmonijoje, o po festivalio iškart važiuosiu į pajūrį. Vėliau mūsų laukia graži šeimos tradicija – visi kartu, tėvai, aš, sesuo Sibilė ir mano draugas Jokūbas nuomojamės autobusiuką ir keliaujame į Prancūziją lankyti senų draugų, kurie kažkada buvo mūsų kaimynai Užupyje. Automobilis suteikia visišką nepriklausomybę, galime patys rinktis maršrutą, neskubėti, pavaikščioti po prancūziškus sendaikčių turgus.
Palikę tėvus Prancūzijoje pas draugus, mes su draugu atgal į Lietuvą planuojame grįžti jau visai kitu būdu – lėtai, traukiniais. Norisi atrasti naują keliavimo ritmą ir pratęsti šį vasaros nuotykį.
