Su Arūnu esame seni draugai. Kadaise kartu važiavome automobiliu į Venecijos bienalę – ilga, varginanti, pilna netikėtų iššūkių kelionė per pusę Europos. Ir būtent tada supratau: su juo važiuočiau iki pat pasaulio krašto. Nesvarbu, kas nutiktų – Arūnas visą kelią linksmino, šmaikštavo ir atrodė, kad blogos nuotaikos jam tiesiog nebūna. Jis – tas žmogus, su kuriuo net sunkiausi keliai tampa istorija, kurią vėliau pasakosi su šypsena.
O kai Arūnas tuokėsi su Gabija Laubner, stovėjau ceremonijoje ir ašarojau – ne iš liūdesio, o iš tyro džiaugsmo ir noro, kad šis žmogus pagaliau atrastų pilnatvę. Kad gyvenimas, kuris jam tiek daug davė scenoje ir tiek daug atėmė už jos ribų, pagaliau leistų jaustis namuose. Linkėjau jam meilės, kuri gydo, ir tos vidinės ramybės, kurios aktoriui dažnai taip trūksta.
-
Gyvenimą paskyrusi literatūrai, Viktorija Daujotytė atsigręžė į fotografiją: „Kartais ir aš nesusilaikau...“
-
„Durininkas iš teatro“ Rimantas Štaras: nuo bilietų tikrintojo iki Auksinio scenos kryžiaus
-
Bestselerių autorius Boyne‘as: tai, kokie įstatymai anksčiau buvo Airijoje, dabar atrodo beprotiška
Todėl šis pokalbis – ne eilinis interviu. Tai pokalbis tarp draugų, kurie vienas kitą pažįsta iš tų tikrųjų, nevaidintų akimirkų. Šeštadienio rytą Arūnas atvažiavo filmuotis tinklalaidėje „Mizanscenos“, kurioje nuolat sukinėjasi ir mano Meino meškėnas – tikrasis šios laidos talismanas.
Pokalbis apie teatrą, kuris sensta kartu su mumis, apie vaidmenis, kuriuos nešiojamės visą gyvenimą, ir apie tai, kas lieka, kai užgesinamos rampų šviesos. Arūnas kalba kartais skaudžiai, kartais su šypsena. Apie chronišką nuovargį ir katiną ant rankų, apie tai, ar sunku išeiti iš sunkaus vaidmens ar dar sunkiau – iš savo paties gyvenimo vaidmens. Apie ego, klaidas, tėvystę ir tą keistą jausmą, kai supranti: niekas nepasikeitė. Tik laikas prabėgo.
– Leisk iškart paklausti asmeniškai – kaip išsimiegojai prieš šį ankstyvą mūsų susitikimą?
– Šįkart miegojau per du kartus. Nuėjau gulti pusę dvylikos nakties, o ryte, kai užmigo vaikas, dar valandai prisnūdau. Šešios valandos miego man jau tapo norma, prie tokio ritmo pripratau. Vis dėlto chroniškas nuovargis niekur nedingsta. Kaip pats juokauju – būsena primena pagirių rytą, tik be galvos skausmo.
– Laikaisi mūsų tradicijos – į tinklalaidės filmavimą atsinešei savo kavos puodelį. Kuo jis tau toks ypatingas?
– Sentimentalaus prisirišimo jam nejaučiu, tiesiog jis – neįtikėtinai patogus, su labai savita rankena. Tai seni itališki puodeliai. Kadaise jų turėjome kelis, o dabar liko tik šis vienintelis, todėl jį saugau. Man apskritai nepatinka sunki, stora keramika ar puodeliai su įvairiais užrašais – manau, jie visiškai netinka kavai. O šitas – idealus.
– Vadinasi, kavos ritualuose esi minimalistas? Ir ar vis dar geri ją tokią stiprią, kaip anksčiau?
– Galima sakyti ir taip. Nežinau, ar tai minimalizmas, bet man taip patinka. O kalbant apie stiprumą – ne, laikai pasikeitė. Dabar kavą geriu kur kas silpnesnę, o kartais renkuosi net ir be kofeino. Be to, turiu taisyklę ją gerti tik iki dvyliktos valandos dienos.
– Arūnai, noriu pasidalinti prisiminimu: aš tave dar iš mokyklos laikų mačiau kaip didžiausią savo aktorinį pavyzdį. Būdama kokioje septintoje ar aštuntoje klasėje ir lankydamasi tuometiniame Akademiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre, galvojau, kad noriu būti būtent tokia aktorė, koks aktorius esi tu.
Iki šiol atmintyje gyvas spektaklis „Aprengėjas“, kuriame vaidinai su amžiną atilsį Regimantu Adomaičiu. Prisimenu, kaip kartą po spektaklio važiavau trečiuoju troleibusu iš Žvėryno kartu su R. Adomaičiu. Kai jis išlipo prie teatro, man, paauglei, buvo sunku patikėti, kad tokio kalibro aktorius į darbą važiuoja paprastu viešuoju transportu. Lygiai taip pat devintoje klasėje prie prezidentūros prasilenkiau su tavimi. Tu tiesiog ėjai šaligatviu, o aš sustojau kaip įbesta, atsisukau ir galvojau: „Negi čia pats Sakalauskas tiesiog eina savo kojomis, o ne karieta važiuoja?“ Ar tu pats paauglystėje esi jautęs tokią magiją ar virpulį prieš kitus aktorius?
– Labai įdomu tai girdėti. Mes, aktoriai, scenoje dažnai net nesuvokiame, kokią įtaką darome salėje sėdintiems žmonėms. Juk žiūrovai retai prieina po spektaklio ir tai pasako garsiai.
Žinoma, esu tai patyręs. Pirmąjį tikrą spektaklį pamačiau būdamas septintoje ar aštuntoje klasėje, kai į Tauragę gastrolių buvo atvažiavęs Akademinis dramos teatras. Pamenu, tai buvo kostiuminis spektaklis, rodos, pagal Moljerą. Man ryškiausiai įsiminė aktorius Algirdas Sabalys – stambus vyras su didele nosimi. Tiesa, pats teatras tąkart man dar nepadarė didelio įspūdžio.
Viskas pasikeitė vėliau. Kai pirmaisiais metais neįstojau į Konservatoriją (dabar – LMTA), pradėjau mokytis 21-ojoje technikos mokykloje. Ten veikė dramos būrelis, nors jame nieko rimto nenuveikiau. Tačiau kartą to būrelio vadovai gavo bilietus į Jaunimo teatrą – Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Kvadratas“. Sėdėjau pačioje paskutinėje eilėje ir visą spektaklį praverkiau. Būtent tą akimirką supratau, kad teatras nėra tiesiog lengvas pasilinksminimas. Tai kažkas kur kas gilesnio.
Mes, aktoriai, scenoje dažnai net nesuvokiame, kokią įtaką darome salėje sėdintiems žmonėms.
Neseniai turėjau susitikimą su mokiniais Šiaurės licėjuje. Po jo prie manęs priėjo vienas mokytojas ir sako: „Žinote, mus, dar mokinius, mokytojai kadaise nusivedė į jūsų spektaklį „Helverio naktis“. Mes jį prisimename iki šiol.“
Būtent tokiomis akimirkomis supranti tikrąją teatro galią. Kažkas atėjo, pamatė, ir tas išgyvenimas liko visam gyvenimui. Kita vertus, vėliau ateina nauja karta, kuri apie tai jau nieko nežino... Tokia jau ta mūsų profesija – ji labai trapi.
– Užsiminei apie „Helverio naktį“ – aš taip pat iki šiol ryškiai atsimenu tavo vaidmenį ir ypač tą sukrečiančią pabaigą, kai tavo herojus geria tabletes, kad mirtų. Kiek kartų žiūrėdavau tą spektaklį, tiek verkdavau. Kas kartą tekdavo save raminti: „Čia juk Arūnas, aš jį pažįstu, jis nemirs scenoje...“ Kas tau pačiam labiausiai įstrigo iš to etapo?
– Ingmaro Villqisto pjesė parašyta genialiai – ji sukonstruota taip, kad smeigtų žiūrovui tiesiai į širdį. Autoriaus ten viskas labai tiksliai sužiūrėta ir sudėliota. Na, o aktoriams belieka visa tai įtikinamai suvaidinti.
Ta pjesė sukonstruota panašiai, kaip Larso von Triero filmas „Šokėja tamsoje“. Tu žiūri, verki, tave emociškai visiškai sužeidžia, bet kartu matai, kaip visa tai padaryta techniškai. Jie ne šiaip įsmeigia peilį – jie pradeda jį sukinėti. Tu supranti šią manipuliaciją, atrodo, matai tam tikrą netiesą, bet aktoriai vis tiek meistriškai ištraukia tavo emocijas, ašaras ir gilų išgyvenimą.
– O kaip paskui išeiti iš tokio sunkaus, emociškai sekinančio vaidmens?
– (juokiasi) Pagrindinis klausimas – kaip į jį... tiesiog neįeiti. Turi aiškiai suprasti: scenoje esu ne aš, o tas kitas vyrukas.
Žinoma, lengva pasakyti. Kiekvienas aktorius pasaulyje atranda savo vaidybos stilių ir metodus – apie tai galima paskaityti bet kurios garsenybės prisiminimuose. Tačiau kartais tas asmeninis stilius gali nuvesti ir klystkeliais. Pavyzdžiui, kai aktorius scenoje siekia jaustis pernelyg patogiai arba bando pasakyti: „Čia esu aš ir mano asmeninis santykis su vaidmeniu“. Tuomet žiūrovas pasimeta – nebeaišku, už ką pergyventi: už patį pasakojimą, už personažą, ar už patį aktorių? Tokiais atvejais teatre lieka kažkas neaiškaus, neišsakyto – ir ne gerąja prasme.
Aš tikrai nežinau, kaip teatre turi būti. Tikriausiai niekada ir nesužinosiu, nes teatras nuolat keičiasi – keičiasi žmonių mąstymas, tempas, aktualios problemos.
Kad jaustumeisi gerai, scenoje privalai būti organiškas. Tačiau kartais aktoriai susikuria tokią specifinę, labai asmenišką organiką, kuri vėliau pradeda juos persekioti ir keliauja iš spektaklio į spektaklį. O juk personažų organika turėtų skirtis. Nors, tiesą sakant, aš tikrai nežinau, kaip teatre turi būti. Tikriausiai niekada ir nesužinosiu, nes teatras nuolat keičiasi – keičiasi žmonių mąstymas, tempas, aktualios problemos. Pačios žmogiškosios dramos per amžius išlieka tos pačios, tačiau kinta mūsų interesai ir motyvai. Todėl teatras ir yra gyvas – čia niekada negali pasakyti: „Aš jau viską supratau ir viską žinau“.
– Ar yra tokių spektaklių, kurių tau asmeniškai labai gaila, kad jų repertuare jau nebėra?
– Labai gaila Rimo Tumino režisuoto „Revizoriaus“. Man jis atrodo tobulas. Gyvenime yra buvę tik keli spektakliai, kuriuos galiu drąsiai pavadinti tobulais, ir aš be galo džiaugiuos, kad man teko laimė juose vaidinti.
„Revizoriaus“ gaila todėl, kad jis liko iki galo „neišvaidintas“. Spektaklis buvo techniškai labai sudėtingas, jam reikėjo milžiniškos erdvės, tekdavo nuomotis sales, todėl jį rodėme tiesiog per mažai. Tik dėl to jaučiu liūdesį. O šiaip... tai natūralus procesas. Spektakliai gimsta ir spektakliai numiršta. Jie tiesiog suserga. Galima ir taip pasakyti. Spektaklis suserga ir nebėra toks, koks buvo per premjeras.
Kartais, žinoma, po premjeros jis dar paauga, pagerėja, būna pačiame jėgų žydėjime, bet metams bėgant pamatai, kad pamažu pradeda klibėti. Ir nieko tu čia nepadarysi – teatras yra gyvas organizmas, čia viskas kaip gyvenime. Gali statyti lašelines, keisti mizanscenas, įvedinėti naujus aktorius, bet jei jis pradeda klibėti... Vis dėlto, tai tik mano požiūris, kitiems kūrėjams galbūt atrodo kitaip.
– Užsiminei apie natūralią laiko tėkmę. Tavo kūrybinėje biografijoje buvo itin ryški, sakyčiau, ištisa Oskaro Koršunovo epocha. Ruošdamasi šiam pokalbiui specialiai peržiūrėjau tų metų premjeras. Tuomet buvau dar labai maža, tad pačių pirmųjų spektaklių gimimo matyti negalėjau, bet jie turbūt buvo rodomi labai ilgai, nes vėliau man pačiai pavyko išvysti ir „Ten būti čia“, ir „Senę“, ir „Senę 2“. O kur dar kultinis „Meistras ir Margarita“, su kuriuo, atrodo, apkeliavote pusę pasaulio. Gastrolės tuomet sekė viena po kitos?
– Kažkada specialiai paskaičiavau – su O. Koršunovo spektakliais esame aplankę virš septyniasdešimt skirtingų šalių. Tai buvo neįtikėtinas laikas. Būtent su Oskaru keliavau daugiausia.
– Vienas pirmųjų tokių drąsių, vakarietiškų bangų Lietuvos scenoje buvo spektaklis „Shopping and Fucking“, kuriame tu taip pat vaidinai. Ar tai ir buvo tavo pirmasis susidūrimas su šiuo režisieriumi?
– Su „Shopping and Fucking“, kiek pamenu, mes beveik negastroliavome. O mano pirmasis susidūrimas su Oskaru įvyko kur kas anksčiau – tai buvo spektaklis „Senė“, paskui sekė „Senė 2“, vėliau kiti darbai... Taip, ši Koršunovo epocha mano gyvenime yra milžiniška ir jos niekaip neišmesi – tai jau tapę mūsų šalies teatro istorija.
– Ar tau pačiam patiko dirbti su šiuo režisieriumi?
– Žinoma, labai patiko. Oskaras atrado visiškai naują teatrinę kalbą, sukūrė savo unikalų teatrą. Tuo metu vyresniosios kartos režisierių – Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino ar Jono Vaitkaus – teatriškumas, nors ir labai skirtingas, kartais turėjo tam tikrų bendrų, persipinančių gijų, o O.Koršunovo estetika atrodė visiškai kitaip. Ji radikaliai skyrėsi.
– Ar turi savo patį mėgstamiausią Oskaro spektaklį?
– Aš juos tiesiog pavadinčiau tobulais spektakliais. Ir vienas tokių neabejotinai yra „Meistras ir Margarita“.
– Atsimenu tavo personažą – katiną Begemotą. Tai buvo kažkas neįtikėtino!
– Kartais pagalvoju apie tą katiną taip, tarsi pats būčiau jį matęs iš šalies... Iš tiesų, pradžioje labai norėjau suvaidinti Ivaną Benamį. Man atrodė, kad tai neįtikėtinai dėkingas, įdomus vaidmuo aktorine prasme. Mes visi jį repetavome, bet repeticijų procese Dainius Gavenonis už šio personažo užsikabino geriausiai ir sukūrė tiesiog puikų vaidmenį.
O aš gavau Katiną Begemotą. Ką padarysi – reikėjo vaidinti katiną. Žiūri – ir Katino jau nebėra, spektaklio gyvenimas baigėsi. Ir, pasirodo, aktorius gali sėkmingai ir katinus vaidinti.
Koršunovo epocha mano gyvenime yra milžiniška ir jos niekaip neišmesi – tai jau tapę mūsų šalies teatro istorija.
– O dabar režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklyje „Ronja, plėšiko duktė“ vaidini Nykštuką. Bet jį labai retai berodo...
– Retai. Gal ir gerai, nes jau baigiu pavargti tą Nykštuką bevaidindamas. Juokauju, žinoma. Nežinau, kodėl jį rodo retai.
– Arūnai, užsiminei apie „Ronją“. Man pasirodė įdomu – per savo karjerą tu nelabai daug esi vaidinęs moterų režisierių spektakliuose, tiesa? Tavo kūrybiniame kelyje pagrindiniai režisieriai visada buvo vyrai: Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas...
– Žinai, niekada apie tai nesu specialiai pagalvojęs. Dabar, kai sakai, pradedu mąstyti... Kad tik kas nors neįsižeistų, jei ko nepaminėsiu. Esu vaidinęs Janos Ross spektaklyje „Chaosas“, bet ten buvo įvedimas – keičiau Džiugą Siaurusaitį. Ko gero, daugiau tokių ryškių susidūrimų su režisierėmis moterimis mano biografijoje ir nebuvo.
(Į kadrą netikėtai įslenka katinas. Arūnas jį paima ant rankų, atsargiai paguldo pilvu į viršų ir pradeda kasyti kaklą. Katinas akivaizdžiai mėgaujasi dėmesiu.)
– Na va, prie mūsų prisijungė ir pagrindinis, labiausiai atsipalaidavęs šios tinklalaidės dalyvis... Prašau, išmurksinai katiną!
O jeigu rimtai – Arūnai, pastaruoju metu nemažai dėmesio skiri savo vardo aktorinei studijai. Kas paskatino ją įkurti? Ar tai lėmė natūraliai sumažėjęs vaidmenų skaičius teatre, ar tiesiog pajutai poreikį naujai veiklai?
– Susidėjo abu dalykai: ir vaidmenų teatre sumažėjo, ir pačiam norėjosi išbandyti kažką visiškai kito. Man buvo smalsu pasitikrinti, kiek aš pats sugebu dėstyti. Norėjosi pamatyti, kaip įmanoma neprofesionalams suprantamai paaiškinti tai, kuo pats užsiimu visą gyvenimą, ir parodyti, kaip vaidybos elementai gali padėti kasdienybėje. Yra tam tikrų pamatinių, paprastų dalykų, į kuriuos žmonės paprastai neatkreipia dėmesio, nors tikrai reikėtų.
– Kas yra tavo studentai? Kokie žmonės susirenka į šiuos kursus?
– Amžiaus amplitudes labai didelė – nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų. Tačiau pastebiu bendrą tendenciją: dažniausiai ateina žmonės, kurie savo profesiniame gyvenime jau yra pilnai atsiskleidę, pasiekę karjeros aukštumų ir esantys tikri savo sričių specialistai. Matyt, tam tikrame etape jie tiesiog užsinori išmokti kažko naujo, įgyti įgūdžių, kurių iki šiol neturėjo.
– Ar pastebi kokių nors dominuojančių profesijų?
– Jų yra pačių įvairiausių. Pas mus mokosi psichiatrai, nuomonės formuotojai (influenceriai), stambių įmonių vadovai, universitetų dėstytojai... Tuo ši veikla man ir įdomi. Į vieną erdvę susirenka dešimt ar penkiolika visiškai skirtingo amžiaus, skirtingų profesijų ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonių.
Ir štai jie visi kartu turi sukurti bendrą rezultatą. Tam, kad tai pavyktų, jiems tenka šiek tiek aplaužyti savo ego, pamiršti statusus ir tiesiog pradėti nuoširdžiai klausytis vieniems kitų.
– Užsiminei apie ego ir sugebėjimą klausytis. O ką konkrečiai veikiate tose repeticijose su savo studentais?
– Mes improvizuojame, kuriame įvairias gyvenimiškas situacijas, o vėliau jas kartu analizuojame. Žiūrime, kaip žmonės elgiasi ir kodėl jie taip elgiasi. Dažnai pastebime paradoksą: žmogus kalba viena, o jo poelgiai išduoda, kad jis trokšta visiškai ko kito. Vaidyba padeda pamatyti tuos tikruosius motyvus. Nors gyvenime kito žmogus motyvų iki galo turbūt nesužinosi niekada, jo poelgiai dažnai būna labai šabloniški, ypač kai bandoma vaidinti kažką, kuo iš tiesų nesama.
Dažnai pastebime paradoksą: žmogus kalba viena, o jo poelgiai išduoda, kad jis trokšta visiškai ko kito. Vaidyba padeda pamatyti tuos tikruosius motyvus.
Galiu pasidalinti labai paprastu, praktišku patarimu, kuris pravers kiekvienam. Įsivaizduokite situaciją: ateinate į naują kolektyvą, vakarėlį ar bet kokią kitą įtemptą, sunkią aplinką. Jūs nervinatės, drebate, nežinote, kur dėtis, ką daryti. Tokią akimirką reikia tiesiog pamiršti save, nepasiduoti savo emocijoms ir pradėti stebėti aplinkinius.
– Tai jau tikra aktorinė profesinė paslaptis?
– Taip, tai yra grynas aktorinis prisitaikymas. Nukreipkite visą savo dėmesį į partnerį ar į žmones aplinkui. Stebėkite, kaip jie įeina pro duris, kaip įsitempia. Kai nustoji sukti galvą dėl to, kaip pats atrodai, ir tiesiog stebi kitus, staiga pamatai, kad aplinka tampa visiškai perregima. Iškart pasidaro aišku, kas čia vaidina nepasiekiamą, kas su kuo nori susipažinti, bet nedrįsta. Viskas kaip ant delno.
– Čia jau kalba tavo skvarbios akys, kurios viską mato! Bet ar tu pats, atėjęs į naują vietą, visada stebi žmones kaip aktorius? Pavyzdžiui, tam, kad vėliau „nusibeždžioniautum“ kokią nors įdomią emociją ar judesį?
– Žinoma, stebiu. Tai vienas geriausių ir kartu blogiausių mūsų profesijos įpročių. Ilgainiui tai pradeda vykti visiškai automatiškai – aš nesakau sau: „O dabar sėsiu ir stebėsiu“. Tiesiog žiūri ir matai. Šie refleksai teatre išsivysto savaime.
– Šis gebėjimas stebėti ir kopijuoti turbūt labai praversdavo parodijų žanre, pavyzdžiui, „Dviračio šou“?
– Parodijos žanras yra nuostabus, jei viskas padaryta tikrai kokybiškai, kai yra geras tekstas ir taikli forma. Tačiau sukurti gerą parodiją – neįtikėtinai sunkus darbas. Idealus kito žmogaus nukopijavimas, jo balso tembro pagavimas yra talentas, kurį tikrai ne visi sugeba realizuoti. Atvirai pasakius, man pačiam šis žanras niekada per daug nesisekė. Galbūt būtų pavykę geriau, jei būčiau kryptingai prie to dirbęs, bet mano kelias buvo šiek tiek kitoks.
(Katinas ant Arūno rankų pradeda tyliai čepsėti ir murkti, aktorius šypsodamasis jį paglosto.)
– O kaip prisimeni legendinį LRT improvizacijų šou „Pagauk kampą“, kuriame vaidinote kartu su Andriumi Žebrausku, Audriumi Bružu, Rimante Valiukaite, Kirilu Glušajevu ir kitais kolegomis? Tai buvo beprotiškai populiari laida, kodėl tuomet išsibarstėte?
– Laida gyvavo gal kokius du sezonus. Man atrodo, mes ją tiesiog... „nudrožėme“. Televizija ją labai dažnai kartodavo – tą pačią laidą rodydavo gal keturis kartus per savaitę: tai ryte, tai vakare, tai per antrąją programą. Žiūrovas tiesiog persisotino.
Be to, manau, kad ir pati komanda pasiekė tam tikras savo lubas. Tuo metu mes dar nesugebėjome iš tos televizijos improvizacijos formos padaryti pilnaverčio teatrinio spektaklio. Taip, kaip tai daroma užsienyje – kai aktoriai išeina į sceną, žiūrovai jiems pasako vieną žodį ar būsimo spektaklio pavadinimą, ir trupė pagal jį pusantros valandos be jokio pasiruošimo „atvaro“ vientisą istoriją. Iki to mes tuomet tiesiog dar nebuvome užaugę.
– Užsiminei apie užsienio praktikas. Kaip tu vertini, pavyzdžiui, anglosaksišką ar Brodvėjaus teatro modelį, kur naujas spektaklis yra vaidinamas kiekvieną mielą dieną, kol išsemiamas žiūrovų srautas, ir tik tada nuimamas? Pas mus Lietuvoje viskas kitaip – štai Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ repertuare sėkmingai gyvuoja jau penkiolika metų: parodomas kas kažkiek laiko, vėl daroma pertrauka, ir taip metai iš metų.
– Viskas labai paprasta: jeigu mes Vilniuje tą patį spektaklį rodytume kiekvieną dieną, mūsų rinka jį labai greitai suvalgytų. Visi norintys jį pamatytų per dvi ar tris savaites, na, vėliausiai per mėnesį, ir spektaklį tektų visam laikui nuimti.
Todėl pas mus dominuoja repertuarinis teatras. Tai, kad spektakliai nuolat sukasi ratu ir keičiasi, iš vienos pusės, yra labai gerai. Iš kitos pusės – galbūt pačiam spektaklio vientisumui tai kartais kenkia. Tačiau, atvirai pasakius iš savo perspektyvos, man asmeniškai vaidinti tą patį per tą patį tiesiog nusibosta. Pasidaro nuobodu. Žinau, kad kitiems aktoriams galbūt yra kitaip, bet man ilgainiui pradeda trūkti naujų impulsų.
Parodijos žanras yra nuostabus, jei viskas padaryta tikrai kokybiškai, kai yra geras tekstas ir taikli forma. Tačiau sukurti gerą parodiją – neįtikėtinai sunkus darbas.
– O ar yra buvę tokių akimirkų, kai pabundi ryte, supranti, kad šiandien vakare reikės vaidinti, ir tavyje viskas priešinasi: „Na, nenoriu eiti į tą teatrą, ir viskas“?
– (Atsidūsta) Tokių dienų mano gyvenime yra kokie septyniasdešimt procentų. Rimtai. Netgi ir tuose spektakliuose, kuriuos labai mėgstu. Tai tiesiog sunkus darbas, o dirbti kartais natūraliai nesinori. Aš nuoširdžiai nesuprantu žmonių, kurie sako: „Aš negaliu gyventi be darbo“. Aišku, ir aš negalėčiau tiesiog sėdėti rankų sudėjęs ištisus mėnesius, bet eiti į sceną ir vaidinti kiekvieną dieną – tikrai ne, tai emociškai ir fiziškai labai sunku.
– Ką atsakytum tiems žiūrovams ar prašalaičiams, kurie numoja ranka: „Na, koks čia aktorių darbas? Išeina į sceną, kažką pakalba ir viskas, kas čia sunkaus?“
– Žinoma, nieko sunkaus ten nėra, viskas labai lengva: ateini ir tiesiog su skudru ant scenos pamojuoji... (Šypsosi) O jei rimtai – ateikit patys ir suvaidinkit, pamatysit. Tai neįtikėtinai sunki profesija. Labai sunki.
– O jeigu vieną dieną visi Lietuvos teatrai imtų ir pasakytų: „Viskas, Arūnai, mes tavęs daugiau nebekviesime“. Ką darytum? Ar ieškotumei kelių grįžti į sceną, ar sugalvotum kažką visiškai kito?
– Tikrai susirasčiau, ką veikti. Užsiimčiau kuo nors kitu. Jei gyvenimas aiškiai pasako, kad tavęs nebereikia, tai galbūt iš tiesų jau laikas išeiti? Šiandien manyje jau yra to jausmo – tarsi koks smėlis tarp dantų girgždėtų, kuždantis, kad galbūt jau laikas baigti.
Nenoriu likti žaidime neturėdamas gerų kortų. Žaisti vien dėl to, kad tiesiog gali žaisti... Nežinau. Štai, šiuo metu vaidiname komercinį spektaklį „Puolę angelai“. Ten yra puikus tekstas. Istorija pasakoja apie buvusias scenos dainininkes, kurios po daugelio metų vėl nori susiburti ir kažką sudainuoti. Ir viena iš personažų sako labai stiprius žodžius: „Mes iš tikrųjų tik dundame kaip varikliai, kurie niekada negali užsivesti. Aš nenoriu, kad iš manęs juoktųsi“.
Ši mintis man labai artima. Man svarbu, kad mano aplinkoje būtų žmogus, kuris laiku pasakytų: „Arūnai, gal jau eik į šoną“. Nes pats žmogus gali lengvai apsigauti, pasiduoti iliuzijai, kad jam scenoje vis dar viskas sekasi idealiai.
– Bet tau iš tikrųjų sekasi gerai!
– (Pasižiūri į katiną ant rankų) Na, katinėli, pasakyk tu – ar man sekasi gerai? Tikriausiai...
– Ar dar liko vaidmenų, kuriuos labai norėtum suvaidinti, o galbūt dar nespėjai?
– Taip, labai norėčiau suvaidinti Šekspyro Karalių Lyrą.
– O kieno režisuotame spektaklyje save įsivaizduotum?
– Štai čia ir yra didysis klausimas. Kas iš šiandienos kūrėjų sutiktų leistis į tokią sudėtingą, sunkią, gilią dvasinę kelionę? Karaliaus Lyro medžiagoje viskas yra labai didelio mastelio.
– O kodėl nepabandžius pastatyti pačiam? Niekada negalvojai apie režisūrą?
– Ne, tai visiškai skirtingos profesijos. Aktorius ir režisierius mąsto skirtingomis kategorijomis. Taip, aš žinau, kad aktoriai labai dažnai patys pradeda režisuoti. Tai natūralu. Tačiau čia panašiai kaip su neprofesionaliais improvizacijos mokytojais – jie pasiekia tam tikrą gerą lygį, bet toliau prasiveržti jiems darosi labai sunku.
Aktoriai, griebdamiesi režisūros, dažniausiai sukuria normalius, tvarkingus, gerus spektaklius. Bet peržengti tą nematomą ribą ir iš tiesų pereiti į aukščiausiąją profesionalių režisierių lygą – vienetų dalia. Tai labai sudėtinga.
– Kai dabar veri teatro duris, jautiesi taip, lyg grįžtum namo, ar tiesiog eini į darbą?
– Į tuos koridorius aš vis dar einu kaip į namus. Nacionaliniame dramos teatre esu praleidęs jau trisdešimt septynerius metus – nuo 1989-ųjų. Čia šimtus kartų nakvota, čia ištisi žmonių gyvenimai prabėgo.
Tiesa, šiandien daroma viskas, kad į teatrą pradėtume vaikščioti kaip į eilinį ofisą. Visuomenė ir struktūros formalizuojasi: elektroniniu paštu gaunu pranešimus, kad privalau išspręsti kažkokį saugos darbe testą, laikau egzaminus, pasirašinėju skaitmeninius dokumentus... Teatras tampa formalesnis. Eini koridoriumi – aplink vaikšto nepažįstami žmonės, vieni sveikinasi, kiti nebe.
Aš visą gyvenimą dirbau ir dabar dirbu su jaunais žmonėmis, mes puikiai randame bendrą kalbą. Šiandien yra jų teatras, o mūsų pamažu lieka praeityje.
– Neseniai kalbėjausi su ilgamečiu Kauno dramos teatro administratoriumi Rimantu Štaru. Jis su didžiule nostalgija prisiminė praėjusius laikus: kokie namai tuomet buvo teatras, kiek būdavo gyvybės, bendrų vakarų po premjerų. O dabar visi suvaidina, nusivalo grimą ir išsiskirsto...
– Laikai keičiasi ir tai yra visiškai normalu. Negali gyventi užsidaręs savo prisiminimų dėžutėje, nes toks nostalgiškas žvilgsnis tave patį stabdo. Aš visą gyvenimą dirbau ir dabar dirbu su jaunais žmonėmis, mes puikiai randame bendrą kalbą. Šiandien yra jų teatras, o mūsų pamažu lieka praeityje. Tai universalūs dėsniai, kurių neišvengsi.
– Ar niekada negalvojai pats surinkti savo studentų kurso Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
– Tai pernelyg didelė atsakomybė. Kai žiūriu į šiandienos aktorius, mane apima dvejopos mintys. Kartais atrodo, kad beveik visų jų asmeniniai gyvenimai – visiška katastrofa. Nežinau, ar pati profesija žmones taip sulaužo, ar kitose srityse vyksta tas pats, tik mes to nematome. O galbūt žmogus tiesiog natūraliai yra linkęs pats sau susikurti katastrofas?
Keistas paradoksas: mes tiek daug visko žinome, esame tokie išprusę, bet mums vis tiek nesiseka. Vis užklumpa bėdos. Ir mes esame linkę tas bėdas projektuoti išorėje – kaltas kažkas ten, toli, aplinkybės, kiti žmonės... Beveik niekas nepagalvoja: „O ką aš pats darau blogai?“. Žmogus taip sukonstruotas, kad visus savo paklydimus ir klaidas vėliau kažkaip pateisina: „Na, taip reikėjo, taip jau nutiko“. Nors iš esmės, tą akimirką, kai darome blogai, mes puikiai suprantame, kad darome blogai.
Parašyta milijonai knygų, pristatyta tūkstančiai filmų ir spektaklių apie žmonijos klaidas, bet tai neveikia. Kiekvienas turi asmeniškai praeiti savo pragarą.
Bet vis tiek darome. Matyt, į mus yra įdiegtas kažkoks dieviškas kodas, savotiškas čipas, kuris liepia: „Eik ir klysk. Eik, nusilaužyk ragus, iškentėk, kad pagaliau kažką suprastum“. Blogiausia, kad mes vis tiek nepasimokome. Parašyta milijonai knygų, pristatyta tūkstančiai filmų ir spektaklių apie žmonijos klaidas, bet tai neveikia. Kiekvienas turi asmeniškai praeiti savo pragarą.
– Šis tavo pastebėjimas skamba gana apokaliptiškai...
– Antoine'as de Saint-Exupéry kažkada rašė, kad realybė nėra tai, kas vyksta iš tikrųjų. Mes visi labai daug kalbame, aiškiname, skęstame socialiniuose tinkluose, o tikroji realybė dažnai yra žiauri – vidus išdaužytas, sugriuvęs. Žiūrint į tai, mane kartais apima tikra panika. Mumyse nebeliko atjautos, kitas žmogus tapo beveik nesvarbus.
Aš nenoriu būti tas senstantis, bambantis aktorius, kuris nuolat klausia „kodėl pasaulis ritasi velniop?“, bet pagaunu, kad ir pats toks esu. Kartais klausaisi kito žmogaus problemų, o mintyse galvoji: „Kad tu greičiau baigtum pasakoti, kam čia rūpi...“. Svarbu bent jau gebėti save tame pagauti ir atpažinti. Suvokimas dažniausiai ateina per vėlai, bet, ačiū Dievui, kad bent apskritai ateina.
Šiandieniniame sraute tapo beprotiškai sunku apčiuopti tiesą. Ribos visiškai susitrynė: labai sunku atskirti, kur yra tikrasis menas, kur – tiesiog amatas, kur profesionali profesija, o kur viskas daroma mėgėjiškai.
Niekada nieko nesugrąžinsi. Dabar žiūriu į jaunus aktorius, kuriems dvidešimt penkeri ar trisdešimt metų. Jie visi švyti, yra kupini energijos, bet aš jau dabar matau, kaip jiems bus blogai, kai jie sulauks penkiasdešimt penkerių. Po kelių dešimtmečių jie susidurs su lygiai tomis pačiomis problemomis, kurias dabar išgyvenu aš. Jie klaus savęs: ar tai buvo verta? Ar tai, ką jaučiu, tėra egzistencinis nuobodulys, ar aš tiesiog nebepaveju šio beprotiškai greito pasaulio?
Šiandieniniame sraute tapo beprotiškai sunku apčiuopti tiesą. Ribos visiškai susitrynė: labai sunku atskirti, kur yra tikrasis menas, kur – tiesiog amatas, kur profesionali profesija, o kur viskas daroma mėgėjiškai. Viskas susiniveliavo į vieną didžiulį triukšmą.
– O ar tau yra buvę gyvenime tokių etapų, kai atrodė, kad viskas – gyvenimas jau praėjo, nieko įdomaus nebeįvyks, nes viskas, kas geriausia, jau buvo?
– Taip, ir tas jausmas mane lydėjo nuolat. Teatre tai ateina labai greitai. Kai ilgai dirbi su vienu ir tuo pačiu režisieriumi, tu neišvengiamai jam atsibosti, o jis – atsibosta tau. Tu jau iš anksto žinai kiekvieną jo žingsnį, žinai, ko jam iš tavęs reikia.
Jei kalbėtume visiškai atvirai, režisierius tam tikra prasme pasinaudoja aktoriumi, o aktorius – režisieriumi. Idealiu atveju, aktorius mokosi iš režisieriaus ir su kiekvienu nauju vaidmeniu žengia žingsnį į priekį. Tačiau didžioji bėda ta, kad kartais gaunami vaidmenys tau neleidžia augti. Tu stovi vietoje. Vieną kartą nepažengi, antrą... O vaidinti juk reikia – tai tavo profesija, tu turi iš kažko gyventi. Tai užburtas ratas, bet tokia jau ši profesija, pats ją pasirinkau.
Kai pats esi savo profesijos instrumentas, tu tą instrumentą neišvengiamai nudroži, ypač kai užeina etapai, kai tiesiog nežinai, ką daryti, o viduje jautiesi labai blogai.
Dėl to vėliau ir įvyksta tie skausmingi išsiskyrimai. Visi didieji režisieriai turėjo savo pagrindinius aktorius, o aktoriai – savo režisierius. Man šiuo klausimu iš tiesų labai pasisekė. Esu vaidinęs tobuluose spektakliuose: Gintaro Varno „Publika“, Oskaro Koršunovo „Meistras ir Margarita“, „Labas, Sonia, Nauji metai!“... Bet vėliau vis tiek ateina momentas, kai atsitrenki į sieną. Mano gyvenime tai kartodavosi maždaug kas septynerius metus. Kažkaip pavykdavo tą sieną pramušti ir judėti toliau, nors kartais ir labai trūkdavo noro. Kai pats esi savo profesijos instrumentas, tu tą instrumentą neišvengiamai nudroži, ypač kai užeina etapai, kai tiesiog nežinai, ką daryti, o viduje jautiesi labai blogai.
– O kai atsiranda tas nereikalingumo jausmas, ta slegianti vidinė tuštuma – kaip tuomet save motyvuoti?
– Svarbiausia – nesikabinti prie kitų žmonių. Turi suprasti, kad niekas kitas tau nepadės – tik tu pats sau. Turi pats rasti būdų save sudominti.
Aš labai gerai atsimenu savo patirtis: vos pradėjus repetuoti, aš jau vizualiai matydavau pabaigą, žinojau, koks tas spektaklis bus. Bet čia buvo mano bėda. Kartais perskaitai pjesę ir akimirksniu pajunti vaidmens gylį, supranti, kaip jį suvaidinti. Pradedame dirbti, ir režisierius tave nuvelka į visiškai kitą pusę, liepia tiesiog „čiuožti paviršiumi“. Ir tu nebegali prie to prisitaikyti. Tai irgi labai kerta per motyvaciją.
– Dabar tavo gyvenimas visiškai pasikeitė, tu apie tai nemažai kalbi viešai. Prisiminiau įdomų sutapimą: kai kartu pristatinėjome mano knygą „Niki. Dvigubas portretas“, kurioje aprašiau savo patirtį gimus pirmagimiui, mes irgi apie tai kalbėjomės. Knygoje yra momentas, kur pasakoju, kaip anksčiau man atrodė beprotiškai svarbu visi tie kūrybiniai pasiekimai, premjeros, atidarymai, uždarymai, tas socialinis triukšmas... O kai gimė sūnūs, viskas akimirksniu nublanko. Anksčiau sakydavau: „Karas, maras, badas – koks skirtumas?“, o dabar galvoju: „Oho, kaip nesinori, kad tai vyktų". Viskas persidėlioja.
– Visiškai pritariu, viskas apsiverčia. Nors paties knygos pristatymo detalių jau nebeprisimenu, bet šį jausmą puikiai suprantu. Tu nuolat sukiesi tik apie jį. Tarsi visą laiką vaikščiotum su tušinuku rankoje – tik tušinuką tu gali bet kada padėti į šalį, o vaiko – nepadėsi.
Gimus sūnui, aš dabar net nesuprantu, nuo ko aš taip baisiai pavargdavau anksčiau. Kokie juokingi dabar atrodo tie mano buvę rūpesčiai, pavyzdžiui: „Kaip čia dabar suvaidinti tą vaidmenį?“... Su laiku supranti, kad teatre tu vis tiek iš esmės nieko nepakeisi. Spektaklis gali tik padėti žiūrovui akimirkai pajusti, kas jo paties gyvenime yra gerai ar blogai, bet jis tavęs niekur nenukreips ir tavo likimo nepakeis. Tu gausi emocinį sukrėtimą salėje, bet išėjus pro duris jis išgaruos.
Šiandien man apskritai atrodo, kad teatras kartais bando spręsti ne savo, o kažkokias socialines problemas – tam tikromis temomis geriau tiesiog gerą straipsnį parašyti. Kai kalbuosi su režisieriais, jie sako: „Šito dabar negalima statyti, nes žiūrovas nesupras, dabar viskas turi vykti greitai.“
Gimus sūnui, aš dabar net nesuprantu, nuo ko aš taip baisiai pavargdavau anksčiau. Kokie juokingi dabar atrodo tie mano buvę rūpesčiai.
Publika yra pripratusi prie nuolatinio ekranų skrolinimo, todėl teatras pradeda žengti jai iš paskos. Žiūrovai diktuoja: „Mes norime šito – prašau, imkit. Šitas nepatiko – duokit kitą“. O turėtų būti atvirkščiai. Teatras turi pasakyti: „Žiūrėkite, čia yra šitai. Tai sudėtinga medžiaga, bet žiūrėkite“. Teatras privalo pratinti publiką prie gero skonio ir gilių temų, o ne užsiimti pigiu pajuokinimu.
– Kiek vietos teatras tavo galvoje užima dabar, kai sūpuoji sūnų?
– Dabar teatras užima labai mažai vietos, tačiau jis išlieka mano didžiuoju galvos skausmu. Kitais metais man jau pensija. Ir aš nežinau, kiek mane tame teatre dar laikys, kiek aš pats būsiu reikalingas. O dirbti – būtina.
Mano vaikui dabar tik pusė metų. Kiek aš dar pajėgsiu ištempti? Ateis diena, kai vaikas man pasakys: „Tėti, aš noriu ledų“, o aš turėsiu atsakyti: „Neturiu pinigų...“ (Garsiai atsidūsta, tada nusišypso) Štai čia yra mano tikrasis „karas, maras ir badas“. Tai realybė. Todėl kažkur ir kažkaip reikės dirbti toliau.
Grįžtant prie aktorių – mūsų profesijoje viskas beprotiškai priklauso nuo sėkmės, kuri ateina visiškai neaišku iš kur. Nuo to, ką sutiksi savo kelyje, koks režisierius ir kokie kolegos tave sups. Lietuvoje dabar yra labai daug stulbinančiai gerų aktorių. Tik reikia, kad kažkas ateitų ir juos „atrakintų“, duotų jiems tikrą, gilų darbą. Aš matau, kaip kai kurie jauni kolegos su tam tikrais vaidmenimis užlipa laipteliu aukščiau. O kitus – režisieriai tiesiog pradeda eksploatuoti: „Daryk tą patį, ką moki, daryk tą patį, tą patį...“. Aktoriui gyvybiškai reikalingas nuolatinis augimas.
Ir galbūt vieną dieną vėl ateis akimirka, kai visa jėga pajusiu, kad kažkas vyksta. Tada vėl galėsiu drąsiai pasakyti: „Man gyvenime iš tikrųjų labai pasisekė“.
– Jeigu dabar gautumei progą gyventi iš naujo – tarkim, vėl esi aštuoniolikos, ką tik baigei mokyklą... Ar stotum į aktorinį?
– Nežinau... Su savo dabartiniu žinojimu ir patirtimi man ten net stoti nereikėtų! O jei rimtai – ne, nenorėčiau viso šito pragyventi dar kartą. Nueiti savo kelią iš naujo? Tikrai ne. Tiek daug klaidų ir problemų pačiam sau susikurti, tiek laiko nežinoti, kaip iš tiesų reikia gyventi...
Kai būdamas aštuoniolikos atvažiavau į Vilnių – rankos kišenėse, taip ir dabar jaučiuosi. Režisieriaus Adomo Juškos spektaklyje „Fikcijos“ yra viena vieta, kuri man kerta tarsi peiliu. Ten personažas, kurį vaidina Aleksas Kazanavičius, klausia berniuko: „Berniuk, ką čia veiki?“ – „Stoviu“, – atsako tas. „O kodėl tu čia stovi?“ – „Šiaip sau.“ – „Kiek tau metų, berniuk?“ – „Šešiasdešimt.“
Kai tai išgirstu, suprantu – man lygiai tas pats. Niekas nepasikeitė, tik laikas prabėgo. Ir vėl neturėti kur gyventi, penkiolika metų bastytis pas draugus, glaustis, nuomotis, miegoti svetimose lovose... Nenorėčiau to kartoti.
Visi žmonės sugeba kažkame susimauti, nes niekada iš anksto nežinai, kur tavęs laukia klaida. Ne visiems pavyksta sukurti gražų asmeninį gyvenimą. Man ilgą laiką nepavyko.
Visi žmonės sugeba kažkame susimauti, nes tu niekada iš anksto nežinai, kur tavęs laukia klaida. Ne visiems pavyksta sukurti gražų asmeninį gyvenimą. Man ilgą laiką nepavyko. Ar aš pats dėl to kaltas? Kažkuria prasme – taip. Bet iš kur man reikėjo žinoti, kaip elgtis teisingai? Neturėjau tėvo, niekas manęs to neišmokė. Buvau pernelyg stipriai susikoncentravęs į save. Ar turėjau puikybės? Žinoma.
Neseniai LRT archyvuose mačiau laidą, kur rodė mane jauną. Buvo 2000-ieji, su Oskaru Koršunovu repetavome „Shopping and Fucking“. Žiūriu į save iš šalies – sėdime po medžiu sulyti, kalbame, o aš toks kietas, toks viską išmanantis... Matyt, kitiems atrodžiau beprotiškai pasipūtęs, pajutęs sparnus. Bet tas tariamas išmanymas su metais kažkur išgaruoja.
– O ar esi kada nors gyvenime patyręs absoliučios laimės jausmą?
– Taip, tikrai esu. Kai gimė sūnus. Tai buvo visiškai naujas, galingas sukrėtimas ten, gimdymo namuose. Kai jis auga, jo veidas keičiasi beveik kas savaitę. Žiūriu į jį ir kartais nieko nesuprantu: kas ten vyksta, kas iš jo bus?
Natūraliai norisi suprojektuoti jo ateitį, pasakyti, kaip viskas turi būti, bet iškart supranti, kad tai nesąmonė. Jis irgi turės pats nueiti savo kelią, kuris nebūtinai bus lengvas. Labiausiai nenorėčiau, kad jis kartotų mano klaidas, kad lįstų ten, kur aš buvau įlindęs... Bet tai ne mano reikalas. Aš galėsiu jam duoti tik tiek, kiek sugebėsiu. Svarbiausia – prieš savo vaiką neapsimetinėti ir nesuvaidinti. Vaikai akimirksniu pajunta melą. Aš pats puikiai atsimenu iš vaikystės suaugusiuosius, kurie man meluodavo, nors tuomet apsimesdavau, kad tikiu.
Mūsų vienintelis tikslas – dar labiau visko nesugadinti ir nepakenkti. Galbūt šią paslaptį įminsime tik tuomet, kai iškeliausime iš čia. O gal ir neįminsime, niekas nežino.
Taip, sūnaus gimimas yra absoliuti laimė, bet laimė nėra galutinis tikslas. Ji tiesiog trumpam ateina ir vėl dingsta. Mes norime šią būseną išlaikyti visą laiką, bet taip nebūna, nes viskas keičiasi. Mes nieko negalime prognozuoti. Štai, žmonės bando spėlioti, kada baigsis karai. Jei tai priklausytų tik nuo mūsų logikos, viskas seniai būtų sutvarkyta. Bet mes nemokame. Tai nepriklauso nei nuo mūsų, nei nuo prezidentų – didieji sprendimai priimami kažkur kitur. Mūsų vienintelis tikslas – dar labiau visko nesugadinti ir nepakenkti. Galbūt šią paslaptį įminsime tik tuomet, kai iškeliausime iš čia. O gal ir neįminsime, niekas nežino.
Tiesiog reikia mokytis koncentruotis į gerąją pusę. Turiu blogą įprotį visur ieškoti neigiamų dalykų. Gal jų ten net nėra? Gal viskas aplinkui yra gražu ir vyksta tiksliai taip, kaip ir turi vykti? Gal viskas iš anksto numatyta, o gal – kaip tik visiškas chaosas.
– Tiki likimu?
– Matyt, reikia juo tikėti, ypač kai supranti, kiek daug dalykų tavo gyvenime įvyko tau pačiam nieko nesprendžiant. Kaip rašė Cervantesas – viskas apie tave jau seniai parašyta, daryk ką nori, vis tiek bus taip, kaip lemta. Žvelgdamas atgal galvoju: atrodo, viską dariau pats. Bet kartu yra jausmas, kad man specialiai buvo nurodytas būtent šis kelias. Tarsi kas būtų pasakęs: „Tu ilgai nematysi kitų klystkelių, eisi tik šituo. Ten griūsi, ten kelsiesi, ten vėl griūsi. Štai ten norėsi pakilti, bet vėl krisi, o štai čia tau gims sūnus“.
Ar aš pats tai suplanavau? Tikrai ne. Jei kiekvienas iš mūsų atsidurtų taške, kai norisi rėkti: „Viešpatie, už ką man visa tai?“, reikėtų tiesiog ramiai prisėsti ir nuoširdžiai pagalvoti. Ir tuomet garantuotai ateis viena mintis: „Žmogau, tu dar labai lengvai išsipirkai“. Tada ateina ramybė.
– O kokia diena tavęs laukia šiandien? Šeštadienis.
– Šiandien visiškai laisva diena. Ką veiksiu? Grįšiu namo. Neseniai žmona su vežimėliu išėjo į mišką užmigdyti sūnaus, dabar mano eilė grįžti, reikia mums abiem kažką valgyti pagaminti. Vaikas atima absoliučiai visą laiką. Atrodo, kas čia tokio, kur tas laikas dingsta, bet dienos dabar eina labai lėtai.
Sėdi ir lauki nesulauki septintos valandos vakaro, kada jis pradės migdytis. Atrodo, va, tuomet jau pailsėsi, bet sūnui užmigus atsiranda vienas darbas, antras, trečias... Žiūri – prabėgo dar kelios valandos, o keltis reikia anksti, šeštą ryto. Man žmona dar leidžia pamiegoti, o pati Gabija tai visiškai neišsimiega. Ji atiduoda savo laiką šimtu procentų.
Aš jau pamiršau, kada paskutinį kartą žiūrėjau filmą ar buvau įsijungęs televizorių. Knygą neseniai perskaičiau vieną vienintelę, ir tą pačią – vogdamas savo miego valandas.
Aš jau pamiršau, kada paskutinį kartą žiūrėjau filmą ar buvau įsijungęs televizorių. Knygą neseniai perskaičiau vieną vienintelę, ir tą pačią – vogdamas savo miego valandas.
Vakarais vaiką migdo Gabija. Ačiū Dievui, kad ji yra tokia, kokia yra. Nes jei man reikėtų daryti viską taip, kaip daro ji... Žinai, kai pasilieki su mažu vaiku kokioms trims ar keturioms valandoms, ir jis staiga pradeda verkti, o tu nebežinai, ką daryti – ir tą davei, ir tą... Durų rankenėlės jau septyniasdešimt aštuonis kartus patikrintos, o jis nenurimsta…
Na, o dabar jau tikrai paleiskite mane namo…
