Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 16d. 20:03

10 „Kino pavasario“ filmų, kuriuos verta pamatyti

„Kino pavasario“ filmai
„Kino pavasario“ filmai

Kovo 21–balandžio 4 dienomis 19-oje Lietuvos miestų vyksiantis Tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ šiemet siūlo 170 filmų programą. Kad savuosius favoritus atrasti būtų lengviau, 15min pristato dešimt filmų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

Begalinis futbolas / Infinite Football

Valstybės tarnautojas Laurențiu po jaunystėje patirtos traumos įsitikino, kad futbolas – netobulas žaidimas, todėl imasi kurti naujas taisykles: siūlo kiekvieną komandą padalinti į dar dvi subkomandas, kiekvienai aikštės pusei sukurti vidurio liniją, vietoje stačiakampio formos aikštės naudoti aštuonkampę... Galiausiai paaiškėja, jog, prikūrus naujų taisyklių, galimybės kamuolį perkelti iš vienos aikštės pusės į kitą praktiškai nebelieka, bet Laurențiu nenuleidžia rankų ir darbo imasi iš naujo.

Corneliu Porumboiu minimalistinis dokumentinis filmas „Begalinis futbolas“ nėra tik linksma istorija apie ekscentrišką personažą. Tiesiogiai kalbindamas Laurențiu, režisierius po truputį atveria gerokai platesnius klodus: leidžia akis į akį susidurti su nepamatuotomis ambicijomis, neįgyvendintais lūkesčiais ir beatodairišku žmogaus judėjimu pirmyn, net jei kiekvienas sutiktas ir sako, kad keliauji ne tik klaidinga kryptimi, bet dar ir priešinga eismo juosta.

VIDEO: Filmo „Begalinis futbolas“ anonsas

Juodaodis iš Kukluksklano / BlacKkKlansman

Kanuose Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas Spike'o Lee filmas „Juodaodis iš Kukluksklano“ yra paremtas tikra istorija – 8 deš. Ronas, pirmasis juodaodis pareigūnas Kolorado Springso policijos nuovadoje, laikraštyje aptinka Kukluksklano reklamą ir, apsimetęs baltaodžiu, paskambina nurodytu numeriu. Kai ateina laikas rasinę bei tautinę nesantaiką kurstyti akis į akį, su organizacijos nariais keliauja susitikti Rono kolega, žydas Flipas...

„Juodaodis į Kukluksklano“ yra puikiai parašyta satyra, reflektuojanti ne tik praeitį, bet ir šiandienos JAV politiką. Tačiau šį filmą įdomu skaityti ir kaip vykusį komentarą apie kino ir rasinės politikos santykius. Atsigręždamas į kino klasika tapusį, tačiau šianden kontroversiškai vertinamą D. W. Griffitho „Tautos gimimą“, o kartu prisimindamas „blaxploitation“ tradiciją, režisierius pasiekia meninį revanšą – tokį aštrų ir smagų, kokio galėtum tikėtis tik iš S.Lee kino.

VIDEO: Filmo „Juodaodis iš Kukluksklano“ anonsas

Rėjus ir Liza / Ray + Liz

Kai kuri apie tuos, kurie yra paribyje, labai nesunku tą ribą stumtelėti – savo personažus nugramzdinti į juodžiausią socialinį dugną ir slapčia mėgautis jų fizinėmis bei dvasinėmis kančiomis. Laimei, Richardo Billinghamo „Rėjus ir Liza“ suka visai kitu keliu – tragizmas čia pinamas su komiškumu, o filmas visas 108 minutes sėkmingai laviruoja tarp vilties pažado ir to pažado sulaužymo.

Puikiai žinomas fotografas R.Billinghamas alkoholiu piktnaudžiaujančius, socialinių įgūdžių stokojančius savo tėvus Rėjų ir Lizą dokumentavo nuo 10 deš. pradžios, tad autoriaus vaidybinio kino debiutas „Rėjus ir Liza“ yra nelyg atgiję jo fotografiniai darbai. Ant 16mm juostos nufilmuotas filmas (operatorius Danielis Landinas) – tekstūriškas, gaubiamas slogios mažo buto dvasios, ir prisodrintas britiško humoro elementų, kurie skleidžiasi ne tik neįprastos konstrukcijos dramaturgijoje, bet ir vizualinėje plotmėje.

VIDEO: Filmo „Rėjus ir Liza“ anonsas

Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai„ / “I Do Not Care If We Go Down in History as Barbarians“

Radu Jude „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ yra intelektualiai įkrautas filmas: čia bus cituojama H.Arendt ir W.Benjaminas, linktelima J.-L. Godardui, dekonstruojamos aukštų valstybės pareigūnų kalbos, analizuojama, kaip kine manipuliuojama istorine atmintimi. Daugiau nei dviejų valandų filmas, tikėtina, netgi išvargins, bet intelektualinė mankšta, kurią žiūrovui siūlo R.Jude, šiandien atrodo kaip niekad reikalinga.

Menininkė Mariana, atlikusi kruopštų tyrimą, miesto aikštėje nori sukurti inscenizaciją, nukeliančią į 1941 metus, kai maršalo Iono Antonescu frazė „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ davė žalią šviesą etniniams valymams Rytų fronte. Tačiau kalbėti apie savo šalies praeitį nelengva – Mariana netrukus sulaukia kaltinimų, jog jos projektas yra antirumuniškas, tvirtinimų, kad rumunai šiame istorijos puslapyje buvo ne budeliai, bet aukos, o ir pačios žudynės juk buvusios ne tokios jau ir baisios. Kažkur girdėta?.. R.Jude su sau būdinga ironija ir tvirtu teoriniu pamatu kalba apie selektyvios istorijos kūrimą ir masinę amneziją – temas, kurių kritinė refleksija praverstų ir lietuviams, vis dar skausmingai jautriai reaguojantiems į tuos, kurie nukrypsta nuo susintetinto mūsų istorijos pavidalo.

VIDEO: Filmo „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ anonsas

Putino liudininkai / Putin's Witnesses

Prieš pat žengiant į 2000-uosius, dokumentinio kino režisierius Vitalijus Manskis pasamdomas tam, kad sukurtų dokumentinį filmą apie Boriso Jelcino įpėdinį – Vladimirą Putiną. Režisierius grįžta prie prieš beveik du dešimtmečius filmuotos medžiagos, kurioje užfiksavo B.Jelciną ir jo šeimą, kandidato rinkimų štabą ir interviu su naujuoju šalies lyderiu, kad galėtų iš naujos perspektyvos pažvelgti, kaip V.Putinas atėjo į valdžią.

Apie visa tai, žinoma, kalbėta daug, tačiau „Putino liudininkai“ nuo daugybės politologų svarstymų ir televizinės dokumentikos bandymų skiriasi tuo, jog režisierius iš labai arti matė, kas ir kokiomis priemonėmis kūrė Putino mitą. Matė ir nerimą B.Jelcino akyse, kai buvo sugrąžintas SSRS himnas, ašaras, kurias iš susijaudinimo liejo buvusi V.Putino mokytoja, pyktį, kuriuo degė jo paties šeima, ir patį V.Putiną, kuris, vedžiodamas šunį sakė laukiantis, kol viskas pasibaigs ir jis galės sugrįžti į normalų gyvenimą... Štai taip, sako V.Manskis, baigėsi viena epocha ir prasidėjo kita.

VIDEO: Filmo „Putino liudininkai“ anonsas

Muziejus / Museum

Kino festivaliuose kartais pavargsti nuo naujų kino kalbos paieškų, autorinių vizijų ir žanro dekonstrukcijų. Nuo viso to pailsėti padės praėjusių metų Berlyno kino festivalyje už geriausią scenarijų pelnytai apdovanotas režisieriaus Alonso Ruizpalacio drauge su Manueliu Alcalá parašytas „Muziejus“ – filmas, pasakojantis istoriją apie du draugus, kurie nutaria apvogti Nacionalinį antropologijos muziejų. Viskas, regis, sekasi stebėtinai sklandžiai. Bėda tik ta, kad pavogtų relikvijų, pasirodo, nelabai kam nereikia.

Režisierius kriminalinį žanrą žaismingai jungia su komedija, šeimynine drama ir kelio filmo motyvais, tuo pat metu apmąstydamas komplikuotą santykį su istorija ir godžiu pokolinijiniu žvilgsniu. Gal iš tiesų geriausia, ką galima nuveikti su muziejiniais eksponatais, tai duoti juos paplūdimyje žaidžiantiems vaikams, kur istorinės relikvijos gali tapti puikiais smėlio pilių bokštais?..

VIDEO: Filmo „Muziejus“ anonsas

Rūgštus miškas / Acid Forest

Lokarno kino festivalyje apdovanotas Rugilės Barzdžiukaitės dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“ leidžia iš paukščio perspektyvos pažvelgti į apžvalgos aikštelę, į kurią pakilę žmonės „apkalba“ paukščius – Juodkrantėje, žvelgdami į kormoranų kolonijos pakeistą mišką, žmonės dalijasi savo mintimis: kas svajingai džiaugiasi, kaip gera ir smagu čia turėtų būti paukščiams, kas su neslepiamu pasidygėjimu siūlo juos visus iššaudyti.

„Rūgštus miškas“ toli gražu nėra tradicinė dokumentika apie gamtą. Tai išradingas, daugiasluoksnis, o kartais ir stebėtinai komiškas filmas, per vieną valandą priverčiantis ne kartą permąstyti, kaip žiūrime į kitas rūšis ir ką tai sako apie mus kaip rūšį.

VIDEO: Filmo „Rūgštus miškas“ anonsas

Ką darysi, kai pasaulis degs? / What You Gonna Do When The World's On Fire?

Roberto Minervini dokumentinis filmas „Ką darysi, kai pasaulis degs?“ pasakoja apie JAV pietuose gyvenančią juodaodžių bendruomenę, sukrėstą virtinės prieš ją nukreiptų smurto protrūkių. Tai filmas, pulsuojantis sveiku pykčiu – kai tramdydamas ašaras jaunas vyras sako niekada nesitikėjęs, jog išgyvens iki 24-erių, pyktis nejučia užverda ir žiūrovui.

R.Minervini filmas nutolsta nuo lozungų ir abstrakčių svarstymų apie rasinę bei socialinę nelygybę ir atsigręžia į tą nelygybę patiriančius – kamera (meistriškas operatoriaus Diego Romero darbas), fiksuodama juodai baltą kasdienybę, nepastebimai įsilieja į bendruomenės gyvenimą ir prie savo personažų priartėja taip arti, jog kiekvienas jų liūdesys ir džiaugsmas, regis, tampa savu. Čia išvysime aistringai prakalbas rėžiančią Judy, du ankstyvą paauglystę pasiekusius brolius, bandančius išvengti tamsių gyvenimo scenarijų, bei „New Black Panther“ judėjimo narius. Visi jie – kas tyliau, o kas garsiau – kovoja už tą patį. Už savo orumą.

VIDEO: Filmo „Ką darysi, kai pasaulis degs?“ anonsas

Vaiduoklių miestelio antologija / Ghost Town Anthology

Mažame prancūzakalbės Kanados miestelyje po jauno vaikino žūties pradeda rodytis dvasios – apie tai pasakoja siaubo kino, dramos ir deadpan komedijos elementus jungianti „Vaiduoklių miestelio antologija“.

Kaip teigia režisierius Denis Côté, filmas yra atviras interpretacijoms: jį galima perskaityti kaip komentarą apie migracijos problemas ar augantį nepakantumą tam, ko nepažįstame, kaip netikėtą žanrinio kino variaciją ar grįžtelėjimą į nykstančius kaimus. Tačiau kad ir kokį žiūros kampą bepasirinktume, punktyriškas, protagonisto neturintis D.Côté filmas nepasiūlys aiškių sprendinių ir sulaužys bene visas įmanomas tradicinės dramaturgijos konvencijas – čia ir yra visas jo žavesys, prie kurio pridėjus ant 16mm juostos nufilmuotus baugius apsnigto kaimelio vaizdus bei išskirtinį garso dizainą, gausime dėmesio vertą autorinio kino pavyzdį.

VIDEO: Filmo „Vaiduoklių miestelio antologija“ anonsas

Balta medžiaga / White Material

Prancūzų kolonija paversta neįvardinta Afrikos šalis atsiduria ant pilietinio karo slenksčio, tačiau čia gyvenanti kavos plantacijos savininkė Marija trauktis atsisako – moteris tiki, jog nors ši šalis ir nėra jos namai, ji čia nėra svetima ir turi teisę likti. Net jei visi ženklai ir rodo priešingai.

Claire Denis savo kine dažnai nagrinėja kolonializmo ir dekolonizacijos temas – „Balta medžiaga“ yra vienas ryškiausių to pavyzdžių. Įspūdingai Isabelles Huppert suvaidinta Marija čia tampa ir pažeidžiama figūra, kurią norisi išgelbėti nuo jos laukiančio košmaro, ir kolonijinės minties aidų nešėja. Kameros darbas (operatorius Yves Cape) ir montažinės elipsės tik dar labiau pabrėžia vidinį bei išorinį Marijos gyvenimo chaotiškumą.

VIDEO: Filmo „Balta medžiaga“ anonsas
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Sveikata