Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 14d. 15:52

Į „Auksinį lokį“ pretenduojantis režisierius D.Côté: „Darbas su manimi yra košmariškas“

Denis Côté Interviu 15min iš Berlyno
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Denis Côté

Kanadiečių režisierius Denis Côté sako, jog naujausias vaidybinis jo filmas „Vaiduoklių miesto antologija“ („Ghost Town Anthology“), dalyvaujantis Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje, yra atviras interpretacijoms.

Vieni istoriją apie mažame prancūzakalbės Kanados miestelyje po jauno vaikino žūties pradedančias rodytis dvasias perskaito kaip komentarą apie šiuolaikinės migracijos problemas, kiti žvelgia iš siaubo kino perspektyvos, treti kalba apie gedulą ar nykstančius kaimus.

„Filmą galima interpretuoti skirtingai, būtent tokius filmus aš mėgstu“, – sako režisierius.

Roundtable interviu Berlyne D.Côté pasakoja apie prancūzakalbės Kanados indentiteto problemas, sprendimą filme neturėti protagonisto bei tai, kodėl dirbti su juo, paties režisieriaus žodžiais tariant, yra košmariška.

– „Vaiduoklių miesto antologija“ turi siaubo kino bruožų, tačiau sunkiai gali būti laikoma tradiciniu siaubo filmu. Kartu filmas yra paremtas literatūros kūriniu, tačiau nėra ir jo adaptacija. Kas tapo šios juostos atspirties taškais?

– Visų pirma, žmonės nuolat klausdavo, kada sukursiu siaubo filmą – ypač po „Vic ir Flo pamatė lokį“ (Vic and Flo Saw a Bear, 2013). Jaunystėje buvau tikra siaubo kino enciklopedija – žiūrėjau viską, ypač italų, ispanų filmus, tačiau ne Holivudo siaubo produkciją, nes ji manęs nedomino. Pradėjęs mokytis kino atradau tokius režisierius kaip Godardas ar Posolinis, tačiau siaubo kinas visad liko mano DNR, nors ir buvo akivaizdu, kad nekursiu normalaus siaubo filmo, kuris atliktų pramoginę funkciją.

Tuo pat metu norėjau sukurti filmą apie ksenofobiją kasdienybėje. Šiandien Kanadoje susiduriame su mums naujais migracijos fenomenais. Žmonės pradeda baimintis, kad praras savo jaukų kanadietišką komfortą vien dėl to, kad į šalį atvyks 3000 žmonių iš Haičio.

VIDEO: Filmo „Ghost Town Anthology“ anonsas

Tuomet į mano rankas pateko Laurence Olivier „Vaiduoklių miesto antologija“ – beprotiškos poezijos knyga, kurią perskaitai per dvi valandas. Paskambinau autorei ir paklausiau, ar galiu kurti filmą, panaudodamas 5 proc. jos knygos. Galiausiai, iš knygos liko vaiko mirtis, Naujųjų vakarėlis, gal dešimt dialogo eilučių ir personažų vardai. Visa kita sugalvojau pats. Bijojau autorei rodyti scenarijų, tačiau jį perskaičiusi Laurence sakė, kad nėra ko jaudintis, nes knygos dvasia vis dar čia. Ji atvyko į Berlynalę ir yra patenkinta galutiniu rezultatu.

– Visada sakote, kad nekuriate politiškų filmų, tačiau šiame filme politikos, atrodo, yra visai nemažai. Turite net politinį veikėją – griežtą ir užsispyrusią miestelio merę, atsisakančią bet kokios išorinės pagalbos.

– Režisieriui visad sunku pasakyti, kad jo filmas yra politiškas – tuomet atrodo, kad labai paprastą filmą su labai mažai naratyvo, kaip kad yra šiuo atveju, iškart įspraudi į rėmus. O gal tai tiesiog smagus filmas apie vaiduoklius?..

Tačiau jei pažvelgsime giliau, manau, būtų teisinga sakyti, kad šis filmas glaudžiai susijęs su mano šaknimis. Prancūzakalbių kanadiečių šalyje yra tik 8 mln., juos iš visų pusių supa anglakalbiai. Mums, reikia pripažinti, nerūpi anglakalbiai kanadiečiai, nes esame įsitikinę, jog jie yra persisunkę amerikiečių kultūros – kas, šiaip jau, yra tiesa. Mūsų kinas, muzika, rašytojai ir mes patys jiems lygiai taip pat nerūpim. Nors kalbame prancūziškai, neturime nieko bendro su Prancūzija, nes esame anglosaksai, bet ir su Jungtine Karalyste mūsų santykiai sudėtingi. Saitų su JAV taip pat nėra.

Šis fenomenas sukuria milžinišką kaimą su 8 mln. gyventojų, kurie arogantiškai žvelgia į bet ką, kas nors kiek skiriasi nuo jų pačių. Jei būdamas užsienietis atvyksti į Kvebeką, tai pajunti greitai.

Lou Scamble nuotr./Kadras iš filmo „Ghost Town Anthology“
Lou Scamble nuotr./Kadras iš filmo „Ghost Town Anthology“

Mes turime didelių identiteto problemų – patys gerai nežinome, kas esame, todėl jautriai žiūrime į pagalbos siūlymus, tikime, kad susitvarkysime patys. Su visomis šiomis problemomis susiduria ir filme vaizduojamo miestelio gyventojai.

Į miestelį pradedančios grįžti dvasios, kurios nėra pavojingos, žinoma, gali būti interpretuojamos kaip imigracijos komentaras.

– Jūsų filme nėra protagonisto. Kaip šis sprendimas paveikė kūrybinį procesą?

– Anksčiau apie auditoriją negalvodavau. Jei filmas patikdavo man pačiam – to ir pakakdavo. Tačiau per pastaruosius penkerius šešerius metus mano požiūris pasikeitė.

Rašant šį filmą ir jį montuojant buvo akivaizdu, kad niekas negalės susitapatinti nė su vienu filmo personažu. Nė vienas jų nėra pakankamai gilus, kad žiūrovui išties rūpėtų. Todėl pagrindiniu personažu turėjo tapti visa personažų grupė.

Dėl šios priežasties filmo pavadinime yra žodis „antologija“ – tai mikroistorijos, turinčios tapti vieniu. Negaliu pasakyti, kad dėl šio sprendimo dirbti tapo sunkiau, tačiau, pripažinsiu, tapo baisiau, nes niekada negali žinoti, ar šis planas suveiks.

Vienintelis filmas, kurį žiūrėjau besiruošdamas „Vaiduoklių miesto antologijai“, buvo Roberto Altmano „Nešvilis“ (Nashville, 1975), nes šioje juostoje nėra pagrindinio veikėjo, protagonistu tampa žmonių grupė. Todėl norint suprasti mano filmą, kuriame nėra pagrindinio personažo, o per 95 min. aš turiu susidoroti su dešimčia veikėjų, kur kas prasmingiau kalbėti apie Altmaną, o ne, pvz., nurodyti į ankstyvuosius George’o A. Romero filmus, ką daro dalis kino kritikų, vien dėl to, kad tie filmai yra apie zombius.

– Ne viename savo interviu esate minėjęs, jog jaučiate alergiją konvencijoms. Šis jūsų filmas, žinoma, taip pat negali būti apibūdinamas kaip konvencionalus, tačiau ar buvo konkrečių konvencijų – susijusių su žanru, Kito vaizdavimu ir pan. – kurių siekėte išvengti kuriant šį filmą?

– Labai geras klausimas. Aš tikrai darau ką noriu, o tai reiškia, kad neleidžiu savo komandos nariams, prodiuseriams ar filmo platintojams man aiškinti, ką ir kaip turiu daryti. Tai galioja ir kalbant apie konvencijų naudojimą ar nenaudojimą.

Būna, jog, pavyzdžiui, ateina kostiumų dailininkai ir klausia, ar tikrai nenoriu nieko ypatingo. Jiems atrodo, kad aš prarandu galimybę sukurti ką nors įdomaus, bet tas įdomaus juk ir yra konvencija. „Tikrai nenori net trupučio makiažo? Veidai galėtų būti bent truputį pabalę“, – sako man, o aš purtau galvą. Jiems, matyt, atrodo, kad šitas bičas nejuokingas, nes jis nežaidžia su konvencijomis.

screengrab nuotr./Kadras iš filmo „Ghost Town Anthology“
screengrab nuotr./Kadras iš filmo „Ghost Town Anthology“

Kai sakau, jog nekenčiu konvencijų, visų pirma kalbu iš kino industrijos perspektyvos. Dirbti su manimi gali būti sudėtinga, nes aš nesideru. Savo filmus aš kuriu taip, kaip noriu. Dėl šios priežasties sunku mano filmus sudėlioti į aiškias lentynėles.

Pavyzdžiui, „Vic ir Flo pamatė lokį“ finalas atrodo kaip iš siaubo filmo, tačiau tai nėra siaubo filmas. Ir, žinoma, tokį filmą nelengva įsiūlyti siaubo filmų festivaliams. Kartu šioje istorijoje yra dvi mylinčios moterys, todėl bandyta filmą pozicionuoti ir kaip tinkamą Queer festivaliams, bet, aišku, tai irgi neišdegė, nes festivaliams reikėjo, jog ši linija, kuri filme tėra punktyrinė, būtų gerokai ryškesnė. Arba – kaip galima sukurti filmą, pavadinimu „Kerlingas“ (Curling, 2011), jei jame niekas nežaidžia kerlingo? Ir kodėl filmo plakate yra tigras, jei filme apie tą tigrą filme mes ničnieko nerasime?

Visi mano filmai visad išlipa iš aiškių žanrų rėmų ir konvencijų. Mes, sinefilai, būtent tokius filmus norime žiūrėti, todėl tokius filmus aš ir kuriu. Net jei, žvelgiant į industrijos perspektyvos, darbas su manimi yra košmariškas.

Spaudos konferencijoje stebėjotės ir tuo, kad kiti autoriai turi aktorių atrankos režisierius.

– Galbūt aš tiesiog nesuprantu jų darbo metodo. Bet jei kuri nedidelio biudžeto filmą ir filmuosi kokius 25 žmones, iš kurių, tarkim, 21 turės ir kažkiek teksto, argi nėra smagu pačiam atrasti tuos žmones? Nesuprantu, kai režisieriai tiesiog paskambina aktorių atrankos agentūrai ir tik laukia, ką ji pasiūlys. Kaip ir negaliu suprasti, kodėl režisieriai patys neieško vietų. Ar gali būti kas nors smagesnio? Šoki į mašiną, važinėji ir ieškai kokios nors bažnyčios, užuot gulėjęs namie ir laukęs, kol tau atsiųs tos bažnyčios nuotrauką.

Galbūt taip yra todėl, kad niekada nekūriau televizijoje, nekūriau jogurto reklamų, kad galėčiau susimokėti nuomą. Viskas, ką per gyvenimą esu sukūręs, yra „Denis Côté filmai“. Todėl viskas yra ir labai asmeniška, niekada negaliu būti atsitraukęs nuo savo darbo. Šiame filme aš asmeniškai taip pat patvirtinau kiekvieną smulkmeną. Toks, manau, ir turėtų būti autorinis kinas. Nors galbūt aš kartu esu ir truputį per daug kontroliuojantis režisierius (juokiasi).

screengrab nuotr./Kadras iš filmo „Ghost Town Anthology“
screengrab nuotr./Kadras iš filmo „Ghost Town Anthology“

– Kiek jums buvo svarbu filmuoti naudojant 16 mm juostą?

– Nesu tas režisierius, kuris yra įsitikinęs, kad jo filmai privalo būti filmuojami su juosta. Kai tavo filmo biudžetas pasiekia 1,5 mln. JAV dolerių, jau gali rinktis, ar tau tai svarbu. Man pasisekė, kad tai jau ketvirtas mano juostinis filmas. Tikrai nemanau, kad kiekvienas filmas turi būti nufilmuotas naudojant juostą, tačiau malonu turėti šią privilegiją. Ir šiam filmui puikiai tiko 16 mm juosta.

Filmuojant ant juostos, jauti didesnę komandos pagarbą – žmonėms atrodo, kad jei filmuoji ant juostos, tai jau beveik kuri kino istoriją. Bet jūs žinot mane – po to aš galiu imtis kurti dokumentinį filmą apie kultūristus, nufilmuotą pigia videokamera.

– Filme nėra garso takelio, tačiau garsas jame atrodo labai svarbus.

– Filme, neskaitant pabaigos titrų, nėra muzikos. Visada įtartinai žiūrėjau į muzikos naudojimą kine. Atrodo, kad Godard'as kažkada yra sakęs, kad bet kokia muzika veikia su bet kokiu vaizdu. Ir tai yra tiesa.

– Sakote, kad tai manipuliatyvu?

– Manau, kad tai tiesiog per paprasta. Jei gali papasakoti istoriją be muzikos ir filmas suveikia be muzikos, vadinasi, tavo istorija pati savaime yra paveiki. Muzika visada yra savotiška parama. Arba, jei jau naudoji muziką, naudok ją, pavyzdžiui, kaip Sergio Leone naudoja Ennio Morricone muziką, kuri tampa atskiru veikėju.

Šiame filme norėjome nenaudoti jokios muzikos. Mano montažo režisierius garso banke rado apleistų skerdyklos durų, cypiančių vėjyje, įrašą. Šis garsas, įvairiai varijuojamas, ir yra naudojamas viso filmo metu.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata