Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

15min kino anketa: Šarūnas Nakas – apie neįtikinusias meilės istorijas ir mėgstamiausią lietuvišką juostą

Šarūnas Nakas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Šarūnas Nakas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ieškantiems filmo vakarui ar įsitikinusiems, kad matė viską – 15min kino anketa, į kurios klausimus atsako Lietuvos kultūros bei meno atstovai, padėsianti prisiminti pamirštus ir atrasti naujus kino pasaulio perlus.

Šarūno Nako veiklos kryptys plačios – jis rašo orkestrinę, kamerinę, elektroninę, spektaklių ir filmų muziką, kuria multimedijų instaliacijas, veda radijo laidas, kuruoja parodas. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas bei daugybės konkursų prizininkas Š.Nakas, nepaliaujantis stebinti savo kūrybiniais ieškojimais, 15min pasakoja apie savo kino atradimus.

Filmas, kuris pakeitė (gyvenimą, dieną, supratimą apie kiną ar kt.)

Buvo ne vienas gerokai supurtęs filmas. Ypač paveikūs man pasirodė Jeano Luco Godardo „Savaitgalis“ (Weekend, 1967) ir „Sudie kalbai“ (Goodbye to Language, 2014), o labai seniai – Michelangelo Antonioni „Užtemimas“ (Eclipse, 1962). Aišku, sąrašą galėčiau ilgai tęsti. Tik kategoriškai neigčiau galimybę, kad filmas gali pakeisti gyvenimą – nebent nuotaiką, kad ir ilgam.

VIDEO: Filmo „Savaitgalis“ anonsas

Filmas, per kurį paskutinįkart verkėte

Tomo Fordo „Naktiniai gyvuliai“ (Nocturnal Animals, 2016). Žiaurumo, negailestingumo ir rafinuotos elegancijos mikstūra suveikė tikrai stipriai. O gal buvau pavargęs ir man labai nedaug reikėjo, kad kažkaip išsikraučiau? To niekad nežinai.

VIDEO: Nocturnal Animals Official Trailer 1 (2016) - Jake Gyllenhaal Movie

Geriausia komedija

Gal Stanley Kramerio „Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis“ (It's a Mad, Mad, Mad, Mad World, 1963). Fantastiškas komikų ansamblis, puiki dinamika, vaizdai ir tekstai. Betgi vėl: gal rytoj nurodyčiau visai kitą filmą.

VIDEO: Filmo „Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis“ anonsas

Guilty pleasure

Kartais nesugalvoju geresnio būdo smegenų prapūtimui, kaip kokio atsitiktinio, dažniausiai istorinio serialo maratoninis žiūrėjimas: kad ir po 20 valandų per parą. Bet taip pasitaiko be galo retai, ir ilgiau negu 2-3 dienas to neištveriu. Beje, šiais laikais įmanoma žiūrėti kad ir keliasdešimt filmų kone vienu metu. Toks dirbtinai pasidarytas kino Babelis kartais labai įdomus ir teikia įvairių minčių.

Geriausia meilės istorija kine

Ko gero, manęs nėra įtikinusi nė viena kine matyta meilės istorija: kažkoks nepakankamumo pojūtis greit užgožia visa kita. Daug svarbesnė, mano manymu, yra kine rodoma meilės irimo evoliucija, t.y. kas absoliučiai tikra ir neišvengiama. Štai čia jau reikėtų išvardinti bent pusę tūkstančio įvairiausių filmų. Bet kuriuo atveju, kinas pasakoja tik paskirus meilės fragmentus, o visumą turi susifantazuoti žiūrovas.

Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai

Gal Charlie Chaplino „Aukso karštligė“ (The Gold Rush, 1925)? Trobelėje su Chaplinu, kuris išsiverda ir suvalgo batą! O šiaip, iš smalsumo esu specialiai lankęsis tiksliose vietose, kur filmuotas Antonioni „Užtemimas“ ir Bertolucci „Paskutinis tango Paryžiuje“ (Last Tango in Paris, 1972). Beje, jei pirmasis man atrodo esąs absoliučiai genialus filmas, tai antrasis domina kaip dekadentiškas kino popsas.

VIDEO: Filmo „Aukso karštligė“ anonsas

Slapta meilė kine

Pernelyg gerai pažįstu kiną, žinau, kaip jis daromas ir kaip jame viskas siaubingai netikra, kad prarasčiau nuovoką ir patikėčiau už gryną pinigą. Kinas man įdomus kaip netikėtas žaidimas, suteikiantis progą kažką intensyviai paspėlioti ir nejučiom lyginti su savo patirtimi, tačiau visai ne tuo, kad ten su kuo nors absoliučiai nekritiškai susitapatintum ar juolab tiesmukai įsimylėtum. Ir kalbu ne kaip koks teoretikas: tai visai natūrali mano reakcija. Gal esu pernelyg šaltas žiūrovas?

Geriausia ekranizacija

Tiesą sakant, jokia, nes seniai esu radikaliai atskyręs šias dvi sunkiai sutaikomas sferas: kiną ir literatūrą. Tai visiškai kitas terpes apimantys menai, ir man beveik niekad nesvarbu, ar filmas tiksliai įgyvendina kokias nors literatūrines fantazijas ar juolab siužetus. Filmas pats yra literatūra ir ją kuria, o jei naiviai seka išankstiniu literatūriniu tekstu, greit nusisuka sprandą. Lygiai tas pats vyksta ir muzikoje, kur mažiausias noras tarnauti literatūrai beveik visada baigiasi katastrofa. Tik tai nereiškia, kad ignoruoju ekranizacijas: tiesiog nekreipiu dėmesio, koks ten literatūros šaltinio ir kinematografo santykis.

Mėgstamiausias lietuviškas filmas

Arūno Žebriūno „Gražuolė“ (1969) yra labai paprastas, švarus ir gražus filmas.

VIDEO: Filmo „Gražuolė“ anonsas
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau