Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 26d. 17:04

15min rodomame filme „Paskutinė diena“ – kitaip apie nebūtį: kaip jaustis, kai žinai savo mirties datą?

Kaip jaustumeisi, jei žinotum tikslią savo mirties datą? Apie tai savo filme „Paskutinė diena“ kalba režisierė Klaudija Matvejevaitė. Kaip vieną iš perspektyvių kino menininkų Vilniaus trumpametražių filmų festivalis K.Matvejevaitę įtraukė į specialiai 15min skaitytojams sukurtą programą.

Ateina laikas, kai kiekvienas gali sužinoti, kuri jo gyvenimo diena yra paskutinė. Sename name Vilniuje gyvena Beloglazovų šeima – Kolia, Lena, jų dukra Sonia ir paauglys sūnus Igoris. Šiandien yra diena, kai keturiolikmetis Igoris turi mirti. Kiekvienas šeimos narys tai žino ir savaip bando tvarkytis su slegiančiu laukimu.

Apie filmo kūrimą 15min pasakoja režisierė K.Matvejevaitė.

– Kaip gimė mintis pasirinkti tokią temą?

– Skaitėm lietuvių literatūrą ir ieškojome, kas mums artimiausia. Labai seniai norėjau paskaityti Jaroslavo Melniko kūrinius. Visų pirma todėl, kad kad jis kilęs iš Ukrainos, o ukrainietiškų šaknų turiu ir aš. Dar girdėjau, kad šio autoriaus kūryba yra įdomi.

Kai paskaičiau, visa tai netikėtai sutapo su mano pačios to meto išgyvenimais. Sunkiai sirgo močiutė ir mes ruošiamės tam neišvengiamam dalykui. Pirma J.Melniko novelė, kurią atsiverčiau, buvo būtent apie mirties laukimą. Pagalvojau, kad tai galbūt ženklas. Tad nuo to atsispyriau ir pradėjau rašyti.

– Mes gyvename „programėlių amžiuje“. Mūsų telefonuose yra aktyvaus gyvenimo būdo, pažinčių ir kitos programėles. Savo filme kalbėdama apie mirtį jūs ją taip pat sušiuolaikinat – yra programėlė, kuria naudodamasis tu gali sužinoti savo mirties datą.

– Tai scenarijuje atsirado gerokai vėliau. Iš pradžių viskas vyko tik šeimos viduje ir nebuvo pirmosios – įvadinės – scenos. Vėliau pajutome, kad kažko trūksta. Tada atsisėdau ir parašiau.

Su daug kuo kalbėjome, kad tai turėtų būti kapinės, kažkokio žmogaus laidotuvės. O ta programėlė... Tiesiog rašiau rašiau ir užrašiau. Negaliu pasakyti, iš kur tokia mintis. Turbūt dėl to, kad pačiame kūrinyje yra knyga, kurioje galima susirasti tą datą. Galbūt tai atrodė labai pasenę šių laikų kontekste.

– Koks ryškiausias prisiminimas iš viso kūrybinio proceso?

– Turbūt filmavimas, nes tai buvo mano pirmas rimtesnis filmavimas su didele komanda, profesionalia technika. Viskas buvo labai nauja. Daugelį dalykų dariau iš inercijos, nes nežinojau, kaip turi būti. Įsimintiniausias buvo galbūt suvokimas, kad gaunasi, kad apgraibom viską darom, o rezultatas yra. Tai geras jausmas, tvarkantis su naujais ir nepažintais dalykas.

– Jei pačiai reiktų pristatyti šį filmą, apie ką jis? Kad ne viskas gali būti nulemta, kad laikas mums pavaldus?

– Mintys keičiasi. Kai rašiau, jos buvo vienokios, o dabar gal jau kitaip matau filmą.

Aš tikrai nenoriu rasti atsakymų į klausimus apie pačią mirtį ar apie gyvenimą. Man svarbiau buvo bendravimas tarp žmonių sudėtingomis temomis, kokios jos bebūtų.

Pati jaučiau, kai sirgo močiutė, kad gal nesikalbame su šeima tiek, kiek galėtume. Kaip mes jaučiamės, kaip su tuo tvarkytis, kaip padėti tam žmogui, kuriam kaip ir nebegali padėti? Tai filmas daugiau apie atvirumą ir bendravimą, kuris nebūtinai gali būti žodžiais.

– Ir kad mes kasdien nemylime taip stipriai, kaip mylėtume paskutinę dieną?

– Galbūt ir apie tai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas