Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 28d. 19:03

7 šių metų filmai, kuriuos verta prisiminti

Kadrai iš filmų „Favoritė“, „Rūgštus miškas“, „Ilgšė“
Kadrai iš filmų „Favoritė“, „Rūgštus miškas“, „Ilgšė“

Besibaigiant metams, rikiuojame geriausius, įdomiausius, ryškiausius. Kokie 2019-aisiais Lietuvos kino teatrų repertuaruose ir vis dažniau su jais konkuruojančiose internetinėse platformose pasirodę filmai tapo ryškiausiais metų įvykiais? 15min kviečia prisiminti 7 jų.

ILGŠĖ

Kantemiras Balagovas yra vienas įdomiausių šiandienos režisierių – galėjome tai sakyti po prieš kelerius metus pristatyto „Ankštumo“ (Closeness, 2017), dar drąsiau galime teigti peržūrėjus Kanuose apdovanotą „Ilgšę“ (Beanpole). Čia K.Balagovas žiūrovus nukelia į 1945-ųjų Leningradą ir kviečia pažvelgti į įelektrintą dviejų kare susipažinusių moterų draugystę bei į pokario metą – nukarūnavus didvyriškumą, dėmesį kreipiant į mažas žmogiškas tragedijas bei visus viltingus, skausmingus, iliuzinius bandymus iš jų išsivaduoti.

Kiekviena „Ilgšės“ dalis atrodo tobulai atliepianti kitą – siužetinės linijos meistriškai įliejamos viena po kitos, fantastiškas aktorių darbas dramaturginę schemą paverčia kūnu, o iš priešingų spalvų derinių kuriamas koloritas suteikia juostai pulsą. Retas filmas turi tokį emocinį ir estetinį užtaisą.

VIDEO: Filmo „Ilgšė“ anonsas

SANTUOKOS ISTORIJA

Kad Noah Baumbacho „Santuokos istorija“ (Marriage Story) yra šiuolaikinė Ingmaro Bergmano „Scenų iš vedybinio gyvenimo“ (Scenes from a Marriage, 1973) variacija, nesunku suprasti dar iki scenos, kai Charlie’is, stabteldamas savo uošvių namų koridoriuje, pažvelgia į įrėmintą iškarpą iš laikraščio. Joje straipsnis ir nuotrauka – jo bei Nicoles. Ar tikrai tai tas pats žmogus, kuris Charle’ui ką tik įteikė skyrybų dokumentus? Dar vienas žvilgsnis į iškarpą. Pavadinimas skelbia – „Scenes from a Marriage“.

Tai filmas apie išsiskyrimą, o išsiskyrimas visada būna bjauresnis nei tikiesi – pasakai, ko nebūtum norėjęs pasakyti, išgirsti tai, ko nebūtum norėjęs išgirsti. Tačiau N.Baumbachas, įmesdamas žiūrovą į nuoskaudų, baimių, neišpildytų lūkesčių, pykčio, absurdo ir advokatų honorarų rezginį, į jį nepamiršta įpinti meilės, net jei ji, kaip sako Nicole, „doesn’t make sense anymore“. Priešingai nei sunkiasvorės „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, 136 minutės skyrybų dramos N.Baumbacho filme prabėga beveik nepastebimai. Per šį laiką su personažais spėji išgyventi naujas ir prisiminti senas santykių krizes, kol galiausiai pasieki ramybę atnešantį finalą.

VIDEO: Filmo „Santuokos istorija“ anonsas

RŪGŠTUS MIŠKAS

Rugilės Barzdžiukaitės po tarptautinius kino festivalius sėkmingai tebekeliaujantis dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“ tapo vienu didžiausių 2019-ųjų atradimų. Ir paskelbė, jog turime visiškai naują – konceptualų, šmaikštų, jautrų – balsą lietuviškame kine.

Tai, kokią temų ir registrų įvairovę režisierė pasiekia iš paukščio skrydžio žvelgdama į palyginti siaurą objektą – apžvalgos aikštelę Juodkrantėje, į kurią lankytojai pakyla norėdami išvysti kormoranus bei mirusį mišką – būtų įspūdinga bet kurio filmo kontekste, tačiau nuostaba dar labiau išauga prisiminus, jog „Rūgštus miškas“ yra R.Barzdžiukaitės ilgametražis debiutas. Po filmo net lengviau atsikvepi, tarsi pajutęs, kad pagaliau buvo užpildyta vieta to, ko prieš seansą gal net nežinojai stokojęs – štai kaip seniai mums reikėjo tokio nesocialaus socialinio pjūvio.

VIDEO: Filmo „Rūgštus miškas“ anonsas

VIENĄ KARTĄ HOLIVUDE

Quentino Tarantino filmas „Vieną kartą Holivude“ (Once Upon a Time in Hollywood) kritikų apžvalgose buvo įvardijamas kaip meilės laiškas kinui. Ir su tuo būtų sunku ginčytis. Dvi istorijas (buvusios televizijos žvaigždės ir jo dublerio, bei režisieriaus Romano Polanskio ir jo žmonos, aktorės Sharon Tate) sujungiantis, nuorodų į kino istoriją kupinas filmas siūlo pažvelgti į „auksinio Holivudo“ laukus. Kartkartėmis taip jaukiai ir švelniai, jog net suabejoji, ar tikrai žiūri Q.Tarantino filmą.

Tačiau man „Vieną kartą Holivude“ drauge tapo ir metų galvos skausmu dėl filmo pabaigoje iškylančių etinių klausimų. Ko reikia, kad istorijos perrašymas išlaikytų jautrumą tikrajai istorijai ir vis dar gyviems jos liudininkams? Kada ir kodėl kūrybinėje erdvėje pateisiname alternatyvios istorijos kūrimą, o kada į jį žvelgiame neslėpdami skepsio? Tai – reikalingi klausimai. Ir jie taip pat iš meilės kinui.

VIDEO: Quentino Tarantino filmo „Kartą Holivude“ („Once Upon A Time... In Hollywood“) anonsas

FAVORITĖ

Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad Yorgoso Lanthimoso „Favoritė“ (The Favourite) yra vienas retų filmų, kurie iš tiesų priartėja prie politikos šerdies. Gal dėl to, kad „Favoritė“ yra pabrėžtinai ne apie politiką, bet apie žmonių aistras, ydas ir kūnus? Politika šiame filme tėra įrankis, reikalingas patenkinti savo įgeidžiams ir numalšinti galios troškuliui, bet ar tikroji politika iš tiesų nėra apie tai?..

Būtent šis klausimas pradeda suktis galvoje po „Favoritės“ peržiūros, nukeliančios į XVIII a. pradžią. Karalienės soste sėdinti Ana, kamuojama podagros ir psichologinių problemų, šalies valdymą be didesnio galvos skausmo vis dažniau perduoda savo favoritei, ledi Sarai. Tačiau viskas pasikeičia, kai rūmuose, kuriuose ir taip netrūksta keistenybių bei tylaus žiaurumo, atsiduria nauja tarnaitė Abigailė – tuomet ši kreivų veidrodžių karalystė (tiesiogine ir perkeltine šių žodžių prasme) tampa dar kreivesnė.

VIDEO: Filmo „Favoritė“ anonsas

IŠGYVENTI VASARĄ

Lietuviškas kinas po truputį nusipurto storu sluoksniu nugulusias snobiškumo dulkes. Epitetai „autorinis“ ir „žiūroviškas“ gali būti sinonimai, ir vargu, ar kas nors šiemet tai įrodė geriau, nei Marijos Kavtaradzės ilgametražis debiutas „Išgyventi vasarą“.

Tai – kelio filmas apie jauną pradedančiąją psichologę Indrę, kuri turi į kitame Lietuvos gale esančią kliniką pervežti du psichiatrinės ligoninės pacientus. Turbūt nenuostabu, kad kūrinys, atvirai kalbantis apie psichinę sveikatą, daugiausia dėmesio susilaukė dėl savo temos, tačiau „Išgyventi vasarą“ vertas dėmesio ne tik dėl to. Tai – tiesiog geras filmas. Talentingai laviruojantis tarp žanrų, taikliai sudedantis akcentus ir suteikiantis progą pažvelgti į vieną įspūdingiausių aktorių ansamblių pastarųjų kelerių metų lietuviškame kine.

VIDEO: „Išgyventi vasarą“

AUKSINĖ PIRŠTINĖ

Režisierius Fatih Akinas interviu teigė, jog kurdamas „Auksinę pirštinę“ (The Golden Glove) darė viską, kad tik jo filmas, pasakojantis apie 8 deš. Hamburge veikusį serijinį žudiką, neatrodytų kaip „Džokeris“. Vadinasi, nekurtų perdėm empatiško žiūrovo santykio su protagonistu ir nepaliktų erdvės jo teisinimui.

„Auksinė pirštinė“ – bjaurus, į visišką gyvenimo paraštę nukeliantis, tačiau kartu nejaukiai ironiškas filmas – sulaukė nemažai skepsio. Tai žiūrovui visomis prasmėmis nepatogus kūrinys, kuris, priešingai ne daug liaupsių pelnęs „Džokeris“ (Joker, rež. Toddas Phillipsas), nesiūlo nei supaprastinto smurto gimimo mechanizmo, nei aptakių (ir dėl to masinančių) socialinės kritikos viražų. F.Akinas daro tai, ką šiuolaikiniame kine vis sunkiau aptikti. Jis nenuolaidžiauja. Neleidžia nukirsti nei vieno kampo ir kviečia į dugną, kuris yra tikras dugnas, o ne kinematografiškas dugno muliažas.

VIDEO: Filmo „Auksinė pirštinė“ anonsas
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/