Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 14d. 17:03

Antrąją kadenciją LKC vadovo poste bebaigiantis R.Kvietkauskas: apie svarbiausius nuveiktus darbus ir kino finansavimą

Rolandas Kvietkauskas Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Rolandas Kvietkauskas

„Šie aštuoneri metai kino industrijai – nuo kūrėjų iki rodytojų – rodo vieną ryškesnių kultūros sektoriaus augimo, plėtros istorijų, prie kurios tikrai prisidėjo ir Kino centras bei jo darbas“, – sako Rolandas Kvietkauskas, Lietuvos kino centrui (LKC) vadovaujantis nuo pat jo įkūrimo 2012 m.

Spalio mėnesį dėl kadencijų ribojimų savo darbus LKC baigsiantis R.Kvietkauskas interviu 15min pasakoja apie tai, ką pavyko nuveikti per aštuonerius metus šiame poste, ir apžvelgia LKC reakciją bei indėlį į kino pasaulį sujaudinusius įvykius – nuo „MeToo“ skandalų iki „Sidabrinių gervių“ griūties ir dabartinio finansavimo dalybų.

– Kokius tris-keturis darbus laikytumėte svarbiausiais per dvi kadencijas šiame poste?

– Pradėčiau nuo bendresnio pasiekimo, kuris per tuos aštuonerius metus turbūt buvo padarytas keletą kartų – bendromis ekspertų ir mūsų pastangomis pavyko sukurti kompleksinę kino srities finansavimo sistemą. Jau keletą kartų keitėme įvairias finansavimo tvarkas, nustatydami vienokius ar kitokius kriterijus, rėmimo objektus ir pan., nuolat prisitaikydami prie kino industrijos pokyčių. Šiandien turime visavertę kino srities finansavimo sistemą, kurioje yra ir tokie prieš dešimt metų sunkiai įsivaizduojami televizijos dramos ir televizijos dokumentikos projektai ar virtualios realybės projektai.

Filmams taip pat lengviau startuoti kino teatruose, kai remiamos jų platinimo iniciatyvos, šiandien tikrai lengviau susirasti ir tarptautinius partnerius, nes nuosekliai dalyvaujame įvairiuose tarptautiniuose forumuose. Vienose srityse sistema veikia geriau, kitose gal ne taip tobulai veikia mechanizmai, bet tikrai turime visa apimančią sistemą.

Antras pasiekimas yra Lietuvos kino studijos sukurtų filmų teisių perėmimas. Tai, kad jis nebuvo savitikslis, šiandien galime parodyti: prieš savaitę galėjome pasidžiaugti tuo, kad filmas „Paskutinė atostogų diena“ (rež. Arūnas Žebriūnas) yra rodomas 24-iuose Prancūzijos miestų kino teatruose. Kai kurios kaimyninės šalys šiuo klausimu vis dar neranda sprendimo, mums jį surasti pavyko ir manau, kad sovietinio ir pirmųjų nepriklausomybės metų paveldo atsiradimas LKC žinioje davė didelį impulsą tiek susigrąžinant atskirų filmų kopijas iš visiems žinomų archyvų gretimoj šaly, tiek užsiimant mūsų kino istorijos pristatymu.

Vienose srityse sistema veikia geriau, kitose gal ne taip tobulai veikia mechanizmai, bet tikrai turime visa apimančią sistemą.

Svarbu paminėti, kad nauja Kino įstatymo redakcija buvo pasiekta kaip bendro sutarimo rezultatas. Viena praktinė detalė buvo labai svarbi prodiuseriams ir to nebuvo taip paprasta pasiekti – kino projektams skiriamas finansavimas šiandien nėra tiesmukai priklausomas nuo finansinių metų. Projektų vykdytojai gali turėti daugiau lankstumo, lygiai taip pat mes galim daugiau atsižvelgti į filmų kūrėjų interesus finansuodami šį procesą.

Dar vienas ryškus LKC veiklos akcentas yra nuo 2014 m. administruojama mokestinės lengvatos kino gamybai sistema. Dėka šitos schemos Lietuvos kino industrija ne tik kad ekonomiškai sustiprėjo, bet ir galėjo dalyvauti tikrai žinomuose pasaulio kino projektuose. Iš kitos pusės, per šitą mokestinę lengvatą buvo sukurtas papildomas finansavimo šaltinis ir nacionalinio kino kūrėjams, kas tikrai yra labai svarbu mažoje rinkoje. Šis žingsnis pasiteisino dėka kokybiškų mūsų prodiuserių teikiamų paslaugų, gero, profesionalaus kino žmonių pasirengimo bei gebėjimo konkuruoti su tokiomis šalimis rytų bei centrinėje Europoje, kurios galbūt neturi pristatinėti savęs nei Jungtinės Karalystės, nei JAV kino gigantams.

– Ar kinui skiriamas valstybės finansavimas šiandien, jūsų manymu, yra pakankamas?

– Ilgą laiką judėjome kylančia kreive. Nuo LKC įkūrimo pradžios išauginome finansavimo apimtis du kartus. Tačiau, be jokios abejonės, kaip ir visur kultūroje, gerų idėjų yra daugiau negu resursų, ir norisi, kad tų idėjų įvairovė būtų realizuojama kaip įmanoma plačiau. Kinui labai svarbus nuoseklus augimas. Jis šiandien, jeigu atmestume papildomą valstybės paramą dėl pandemijos situacijos, dar nėra pasiekęs tų apimčių, kurių mes norėtume. Bet link to artėjame.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Lietuvos kino centras
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Lietuvos kino centras

– Žvelgiant į šalies kino industriją ir infrastruktūrą, kur šiuo metu matytumėte silpnąsias jos vietas?

– Lietuvoje silpnoji infrastruktūros dalis yra paviljonų, kino studijų trūkumas. Kūrėjai turi ieškoti sprendimų įvairiuose kituose pastatuose, statyti dekoracijas, bandant prisitaikyti prie industrinių pastatų. Dėl šios priežasties mes prarandame ir vieną kitą reikšmingesnį projektą iš užsienio, nes neturim tokių studijų ir sąlygų, kurias gali suteikti kolegos Lenkijoje, Vengrijoje ar Čekijoje. Manau, vienas didžiausių iššūkių ir toliau bus infrastruktūros plėtra.

Kita vertus, pati infrastruktūra negarantuoja visko, reikalingi ir žmonės. Ir šiandien mūsų prodiuseriai ieško sprendimo būdų, organizuodami įvairius mokymus. Maloni problema yra ta, kad norinčių atvykti dirbti į Lietuvą yra nemažai – kyla iššūkis, kaip užtikrinti kokybišką rezultatą, kai šalyje dirba didesnis užsienio užsakovų būrys.

– Tačiau kalbant būtent apie Lietuvos kino infrastruktūrą, kokio masto problema, pavyzdžiui, yra kino teatrų tinklo trūkumas?

– Kino teatrų tinko griūtis šioje pasaulio dalyje įvyko visur, tik kitose šalyse galbūt buvo anksčiau surasti sprendimai, kaip sukurti kino žiūrovams tinkamą tinklą. Šiandien Lietuvoje turime tyrimus, kurių rezultatus skelbėme jau anksčiau – kol kas pernelyg didelėje Lietuvos dalyje profesionalus kino demonstravimas nėra prieinamas. Čia yra viena iš spręstinų problemų. Pastaruoju metu visi išbandėme nemažai audiovizualinės produkcijos žiūrėjimo mažesniuose ekranuose namuose, ir turbūt visi pajautėme skirtumą tarp įspūdžio žiūrint filmą televizoriaus ekrane ir kino teatre. Čia dar yra daug veiklos.

Manau, vienas didžiausių iššūkių ir toliau bus infrastruktūros plėtra.

– Ar per šias dvi kadencijas buvo darbų, kuriuos planavote, bet kurių įgyvendinti nespėjote? Arba tų darbų, kurių įgyvendinti nepavyko taip, kaip būtumėte norėjęs?

– Turbūt iš šalies tai yra geriau matoma. Be jokios abejonės, pažiūrėjus į pirmuosius darbo metus, spręstinų problemų sąrašas tikrai netilpo vienam lape. Vienas iš svarbių dalykų, ypač kuriant naują struktūrą bei ieškant ilgalaikių sprendimų, yra prioritetizavimas. Jeigu kažkurios sritys padarė didesnę pažangą, tuo pačiu ir laiko, ir resursų trūkumas lėmė, kad dalis sričių augo lėčiau. Turbūt ir jūsų klausimas apie kino prieinamumą, apie sklaidą būtų tarp tų problemų, su kuriomis galima būtų toliau pasistūmėti į priekį, negu kad šiandien esame. Bet nemanau, kad tai tokia radikali problema, ji tiesiog laukia savo laiko.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rolandas Kvietkauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rolandas Kvietkauskas

– Vienas atvejų, kai LKC garsiau nuskambėjo viešojoje erdvėje, buvo „MeToo“ istorijos. LKC prireikė nemažai laiko inicijuoti seksualinio seksualinio priekabiavimo prevencijos projektą. Dėl kokių priežasčių taip nutiko ir kaip šį uždelsimą vertinate?

– Tai nebuvo uždelsimas. Mes ieškojom ilgalaikių sprendimų ir veiksmų, kurie būtų ne momentinė reakcija, bet keistų situaciją. Manau, tai buvo teisinga ir, geriau ar blogiau, manau, tai pavyko.

Nuo praėjusių metų mes rengiame ir tam skirtus mokymus, dirbam su šios srities ekspertais. Ar reikėtų kažko daugiau, ar nereikėtų, kalbame tiek su ekspertėmis, tiek ir su industrijos atstovais.

Šiandien mums labai svarbu, kad klausimai, susiję su seksualiniu priekabiavimu ir su saugia aplinka darbe, nebūtų užmirštami vos tik nueina į antrą planą pagarsėję įvykiai. LKC viena iš funkcijų yra išlaikyti šį klausimą aktualų: tiek per mokymus, tiek per skatinimą dalintis gerąja praktika, tiek per tam tikrus administracinius sprendimus – tai gal neatrodė labai efektingai žiūrint iš išorės, bet sutartyse buvo ganėtinai greitai nustatyti reikalavimai prodiuseriams, kurie gauna finansavimą, užtikrinti saugią aplinką vykdant kino projektus. Manau, tai yra svarbūs žingsniai, formuojantys nuostatas.

– Jūsų akimis žiūrint, ar priemonės, kurių šiuo metu imtasi, yra pakankamos pokyčiui kino industrijoje užtikrinti? Ar tie žmonės, dėl kurių viešojoje erdvėje ir kilo ši diskusija, pavyzdžiui, dalyvauja mokymuose apie saugios darbo aplinkos kūrimą?

– Pasakykime taip – norėčiau, kad aktyvumas dalyvaujančių šiose priemonėse būtų kur kas didesnis, įskaitant ir žmones, kurie kelia šituos klausimus. Nes nėra nieko lengviau nei apgauti save patį, manant, kad jau viską žinai. Kita vertus, pats klausimo laikymas darbotvarkėje, manau, įtaką daro.

Mes ieškojom ilgalaikių sprendimų ir veiksmų, kurie būtų ne momentinė reakcija, bet keistų situaciją.

– Dar vienas nemažai dėmesio viešojoje erdvėje sulaukęs klausimas yra nacionaliniai kino apdovanojimai. Po metų pertraukos, kai bankrutavus Lietuvių kino akademijai kino kūrėjai nebuvo apdovanoti, dabar yra planuojami net dveji apdovanojimai – vieni organizuojami LKC, kiti – AVAKA. Ar ši situacija nerodo nesusikalbėjimo, nesutarimo kino industrijos viduje?

– Nežinau, ar reiktų taip vertinti. Jeigu pasižiūrėtume į kino industriją, turim ne vienus ir ne dvejus apdovanojimus, teikiamus atskirų gildijų, organizacijų, tų pačių televizijų.

Šiandieninė situacija, deja, atsirado dėl to, kad dešimtmetį gyvavusi privati iniciatyva nebegyvuoja. LKC siekė išlaikyti nacionalinius apdovanojimus kaip industrijos įtakos teritorijoje esantį reiškinį, kuriame būtų profesionalų nustatomos kokybinės kartelės bei vertinimai. Dėl to mes turėjom ir pertrauką, prireikė laiko viskam sudėlioti. Galiausiai, po keleto bandymų, su kino industrijoje dirbančiom asociacijom vis dėlto sutarėm, kad LKC imsis organizuoti šitą procesą, išlaikant ganėtinai didelį įtakos svorį turinio vertinimo prasme kino žmonių rankose. Šiuo metu, iki lapkričio mėnesio, turim sudėlioti visus trūkstamus sprendimus.

Pakeliui, juos bedėliojant, taip atsitiko, kad AVAKA įsigijo teisę anksčiau rengtų „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų ir šiuo metu jie organizuoja savo asociacijos apdovanojimus. Tai bus dar vienas apdovanojimas sektoriuje, tarp kitų apdovanojimų. Nacionaliniai apdovanojimai, kaip ir bet kurio sektoriaus, turėtų būti skėtiniai apdovanojimai, jungiantys sektorių. Ir manau, kad mūsų kuriama iniciatyva galės tokį formatą pasiūlyti.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./„Sidabrinė gervė“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./„Sidabrinė gervė“

– Tačiau AVAKA teigia, kad susitikimo su LKC metu buvo nutarta, kad dveji kino apdovanojimai šaliai nėra reikalingi ir bus ieškoma bendro sutarimo. Kas įvyko, kodėl to susitarimo nepavyko rasti? Ar jo ir nebuvo ieškoma?

– Mano minėtas susitarimas su kino industrijos asociacijomis įvyko praėjusių metų pabaigoje. Mes kovo mėnesį buvome surengę specialų pristatymą, kuriame dalyvavo ne tik asociacijos, bet ir AVAKA atstovai. Pristatėme savo viziją, kaip organizuotume šį renginį. Tada, po keleto mėnesių, visi pamatėme skelbimą apie „Sidabrinių gervių“ atkūrimą. Po šio paskelbimo mes buvome susirinkę su kino asociacijų atstovais – turėjome svarstyti klausimą, ar ankstesnis mūsų visų sprendimas dėl nacionalinių apdovanojimų galioja. LKC gavo patikinimą, kad kino profesionalų organizacijos lieka prie savo ankstesnių įsipareigojimų ir toliau dalyvaus vystant šį projektą. Mes apie tai informavome ir AVAKA.

Filmų prodiuseriai nebus ribojami teikti filmus tik kažkuriems apdovanojimams. Jei filmas susilauks pripažinimo ir gaus keletą apdovanojimų, tarp jų ir nacionalinį kino apdovanojimą, tikrai nematau jokios problemos.

– 2013 m., duodamas interviu Živilei Pipinytei ir Linui Vildžiūnui, sakėte, kad LKC durys bus atviros ir LKC yra visiems. Ar, jūsų manymu, pavyko tai įgyvendinti? Klausiu, nes dalis komercinio kino kūrėjų teigia, jog LKC, bent jau kalbant apie finansavimą, duris jiems vis užveria. Ar komercinis kinas, jūsų manymu, apskritai turėtų sulaukti LKC dėmesio?

– Pirmiausia, atsakant į bendrą klausimą – tikrai taip, aš manau ir tikiu, kad pasiekti to rezultato, kad LKC būtų atviras, mums pavyko. Dabar ką reiškia „atviras“? Čia turbūt prasideda interpretavimo klausimas, nes „atviras“ nėra privalantis finansuoti vieną ar kitą projektą. „Atviras“, kalbant apie finansavimą, reiškia sudarantis galimybes. Finansavimas yra konkursinis ir, kaip ir visada konkursuose, yra juos laimintys projektai bei dalis iniciatyvų, kurios, vis dėlto, neatlaiko konkurencijos.

Noriu atkreipti dėmesį, kad mano minėta mokestine lengvata aktyviai naudojasi žanrinio kino kūrėjai ir turbūt retas komercinis kino produktas Lietuvoje pasirodo nepasinaudojęs šia finansine galimybe.

Kalbant apie tiesioginį finansavimą, be jokios abejonės, LKC kaip valstybinė institucija, atsakinga, pirmiausia, už kino kaip meno srities dalykus, turi prioritetus skirti kino meno kūrybai bei to skatinimui, t.y. tiems produktams, kurie negali išgyventi komerciniais principais.

Komercinio ir meninio kino tarpusavy nepriešinčiau. Manau, kad šiandien dienos modelis, kada parama žanriniam kinui skiriama per netiesiogines priemones, per mokestinę lengvatą, yra sąžiningas kitų projektų atžvilgiu. Jeigu ateityje finansiniai resursai leis surasti būdą, kaip kitaip paskatinti žanrinio kino kokybę su valstybės pagalba, turbūt bus prie to grįžta. Bet šiai dienai nesutikčiau, kad nėra jokių galimybių.

Manau, kad šiandien dienos modelis, kada parama žanriniam kinui skiriama per netiesiogines priemones, yra sąžiningas kitų projektų atžvilgiu.

– Mūsų pokalbio pradžioje paminėjote, jog finansavimo mechanizmai ne visur veikia tobulai. Kur matytumėte trūkumus ir kaip būtų galima juos spręsti?

– Nuolat reikia kreipti dėmesį į besikeičiančią aplinką, nes kinas, jo kūryba ir gamyba priklauso nuo daugybės kartais ir netiesiogiai su kinu susijusių permainų.

Kaip pavyzdį galėčiau paminėti tai, kad jau senokai turime galimybę finansuoti televizijos dokumentikos filmus, tačiau ilgą laiką nebuvo didelio intereso nei iš kūrėjų, nei iš televizijų. Vis tik šiemet jau turime berods šešis dokumentinius televizijos filmus, kurie yra finansuojami – dėl paramos kreipėsi dar didesnis skaičius. Šiuo atveju idėja sukurti tokį finansinį mechanizmą buvo seniau, bet dėl kitų aplinkybių tai kažkurį laiką neveikė.

Taip pat pradėjome finansuoti nacionalinio kino platinimą. Tuo metu, dėl finansavimo resursų stokos, mes vis tik koncentravomės į platinimą kino teatruose. Tačiau paskutinių mėnesių patirtis parodė, kad galimybių yra daug daugiau. Neseniai atlikti šios paramos schemos atnaujinimai leido išplėsti platinimo galimybes.

Todėl nereikėtų sustoti ties tuo, kad finansavimo schema kažkur neveikia. Reiktų ieškoti priežasčių ir jas eliminuoti. Kai kada problema yra net ne pačioje finansavimo galimybėje, bet aplinkoje.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Programos „Lietuviški filmukai vaikams“ premjera
Luko Balandžio / 15min nuotr./Programos „Lietuviški filmukai vaikams“ premjera

– Prasidėjus pandemijai kino industrija susidūrė su nemenkais iššūkiais, juos patyrė ir kino teatrai. Tačiau jie teigia, kad žadėta LKC parama vėluoja. Ar nėra šiek tiek paradoksalu, jog LKC spėjo išleisti reklamos kampaniją, kviečiančią sugrįžti į kino teatrus, tačiau patys kino teatrai, patiriantys didžiulius finansinius nuostolius, finansinės paramos iš LKC nesulaukia?

– Turėkime omeny, kad kalbame apie valstybės pagalbą ir naujos rėmimo schemos nėra sukuriamos per parą. Rasti būdų, kaip tinkamai nukreipti valstybės pagalbą ir atlikti intervenciją į rinką, reikia ir atitinkamo pasirengimo, ir aplinkos įvertinimo. Kino teatrai iki šiol ir galėjo, ir naudojosi horizontalia parama, suteikta valstybės – dėl darbuotojų prastovų, dėl nuomos apmokėjimo, todėl nėra taip, kad kino teatrai visiškai neturėjo jokių galimybių gauti specialią paramą.

Kaip daug kas pastebėjo, buvo priimtas Vyriausybės sprendimas dėl papildomų lėšų skyrimo būtent kino teatrams ir platintojams, nes akivaizdu, kad tie rezultatai, kuriuos šiandien matome, rodo, jog ir atidarius kino teatrus situacija taip sparčiai negerėja, kaip kad kažkuriuo metu buvo galima tikėtis. Todėl didesnė suma, kuri bus paskirstyta iki rugsėjo pabaigos, tikrai kino teatrams šioje situacijoje pagelbės.

Kad atsirastų lėšos, mes turėjome pagrįsti ir pačią situaciją. Noriu priminti, kad prieš gerą mėnesį LKC užsakymu kartu su kino rodytojų asociacija atlikome ekonominį tyrimą – vyko ne tik akcija, bet ir sektoriaus analizė, kuri taip pat padėjo argumentuoti, kodėl šis sektorius patiria nuostolius ir kaip galima juos spręsti.

– Dalis pinigų iš papildomos Vyriausybės paramos kino sektoriui bus skiriama ir naujų filmų kūrimui. Kodėl šioje situacijoje tai reikalinga?

– Kai tik prasidėjo svarstymai dėl to, kokie poreikiai kyla ir kaip būtų galima pagelbėti kino industrijai, turėjome keletą diskusijų su kino asociacijų atstovais ir sutarėme, kad pats efektyviausias būdas pagelbėti yra padėti sugrįžti kaip įmanoma greičiau kaip įmanoma didesniam skaičiui žmonių į kino kūrybą bei gamybą. Bendru matymu nutarėme, kad geriau akcentuoti ateities projektus, o ne diskutuoti apie tai, kiek kas patyrė ar galėjo patirti nuostolio. Kadangi keletas projektų vykdytojų turėjo stabdyti ir perkelti filmavimus, patyrė realių nuostolių, nedidelė suma paramos buvo paskirstyta šiems projektams, bet didžioji dalis nukreipta naujiems produktams finansuoti, nes tai yra įrankis, kaip žmones sugrąžinti į profesinę erdvę.

– Pone Kvietkauskai, jūsų antroji kadencija LKC vadovo poste jau netrukus baigsis – ar atskleisite, kas jūsų laukia toliau?

– Šiuo metu neturiu galimybės pasakyti konkrečių sprendimų. Tikiuosi, kad liksiu kultūros sektoriuje. Spalio mėnesį, pasibaigus darbui LKC, bus galima galvoti apie sprendimus.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/