15min be reklamos
2022 12 05, 13:48

Architektė-riedlentininkė K.Galvydytė: apie riedlenčių kultūrą, bendruomenę ir „skate video“ žanrą

Šių metų meninink(i)ų filmų ir judančių vaizdų festivalį „Videogramos“ gruodžio 10 d. uždarys Riedlenčių filmų („skate video“) programa. Seansą sudaro penki trumpi filmai, sukurti užsienio ir vietinių riedlentininkų, tokių kaip garsiojo JAV režisieriaus Spike'o Jonze'o („Būti Džonu Malkovičiumi“, „Ji“) ar vasariško Vilniaus gatvių atmosferą perteikusio Sauliaus Petrošiaus.
Kadras iš Antti Sinitsyn filmo „SPB“
Kadras iš Antti Sinitsyn filmo „SPB“

Šios programos kuratorė Gerda Paliušytė kalbasi su riedlentininke, architekte, viena iš projektuojamo riedlenčių parko Žirmūnuose komandos narių Karolina Galvydyte. Pokalbis sukasi apie riedlenčių kultūrą ir industriją, riedlentininkes moteris, „skate video“ esmę, vizualumą ir būsimos peržiūros sudarymo principus.

– Riedlenčių filmų programos sudarymą įkvėpė keli dalykai: mąstymas apie judančius vaizdus, estetikos ir funkcijos sąveiką, kaip tai lemia „skate video“ circkuliaciją meno ar kino pasauliuose. Be to, dabartinių politinių-ekologinių krizių akivaizdoje, galėjimas laisvai burtis gatvėse, į grupes, saviraiškos laisvė, atrodo itin svarbu. Karolina, kas tau yra riedlenčių kultūra Vilniuje, šiandien? Kas tau joje svarbiausia?

– Riedlenčių kultūra Vilniuje man yra asmeninio gyvenimo dalis, priemonė pažinti save, pasimatuojant atkaklumą ir drąsą. Dar ji reiškia draugus ir bendraminčius.

Daugiau metų dirbu architekte, negu važinėju riedlente, tai turiu ir snobišką atsakymą: skeitinimas – kaip Vilniaus gatvės kultūra, man pirmiausia yra riedlentininko(-ės) ir miesto erdvių santykis, tose erdvėse esančių statiškų tūrinių elementų įveiklinimas judant: laiptus, rampas, augalų klombas, bortus, turėklus riedlentininkai(-ės) paverčia figūromis, kuriančiomis jų važinėjimo kompozicijas ir etiudus. Mano akimis riedlentinkai(-ės) yra vieni aktyviausių tiesioginių miesto erdvių naudotojų, jie patiria miestą visiškai tiesiogiai – per jo paviršius.

Riedlentinkai(-ės) yra vieni aktyviausių tiesioginių miesto erdvių naudotojų, jie patiria miestą visiškai tiesiogiai – per jo paviršius.

Važinėjimas riedlente gatvėje yra velniškai kūrybingas procesas, judesio menas, kuris, panaudojant jau esamą kontekstą, reikalauja tiek techninių įgūdžių, tiek vaizduotės. Juokais skeitinimą kartais pavadinu romansu su šaligatviu. Mano akimis, Vilniuje yra gausybė erdvių, turinčių potencialo tokiam romansui.

Karolina Galvydytė
Karolina Galvydytė

– Riedlentinink(i)ų kuriami video, kurių pagrindas yra jų atliekami triukai, riedlenčių kultūroje buvo ir liko esminė mokymosi priemonė ir įkvėpimo šaltinis. „Videogramų“ seanse pristatomi „skate video“ yra svarbūs ne tik patiems riedlentininkams(-ėms), bet ir išsiskiria savo vizualumu, kinematografija. Kai kurie jų, kaip pavyzdžiui, Spike Jonze „Videodays“ (1991) ar estų „Lõuend“ (2003) yra tapę pasauline ar vietine žanro klasika. Ar tau pačiai, kaip riedlentininkei, svarbus „skate video“ vizualumas? Kaip tavo nuomone keitėsi „skate video“ vizualinė kalba per pastaruosius kelerius dešimtmečius?

– Man, kaip žmogui, labai svarbus vizualumas, čia tokia profesinė yda, kuri veikia ir „skate video“. Malonu, kai sėkmingai užpildytas kadras, kai darnus judesio ir erdvės santykis. Mėgstu, kai filmuotoje medžiagoje dalyvauja ir kitokia grafika, animacijos. Nesu riedlentininkė veteranė, pragyvenusi kelių dešimtmečių „skate video“ raidą: kiek istorijos man teko, suvartojau ją pagreitintai.

Tad, mano nuomone, smarkiausiai pasikeitė video montavimo, filmavimo, papildymo skoliniais iš kitų medijų galimybės. Tuo tarpu, „skate video“ šerdis išliko panaši – visais dešimtmečiais buvo kuriami riedlentininkų grupių „partai“, t. y. užrašomas riedlentininko(-ės) vardas ir rodoma kaip jis ar ji važinėja, skambant pasirinktai dainai.

Kaip muzikantui(-ei) įrašyta daina, dailininkui(-ei) nutapytas paveikslas, taip ir riedlentininku(-ei) geras „partas“ yra jo saviraiškos dokumentacija, įsivietinimas.

Tokie video leidžia pasidalinti savo kūrybiškumu, profesionalumu ne tik su draugais, bet ir su platesniu ratu. Kaip muzikantui(-ei) įrašyta daina, dailininkui(-ei) nutapytas paveikslas, taip ir riedlentininku(-ei) geras „partas“ yra jo saviraiškos dokumentacija, įsivietinimas.

Kadras iš Spike'o Jonze filmo „Video dienos“
Kadras iš Spike'o Jonze filmo „Video dienos“

– Ką manai apie sporto industrijos, prekės ženklų įtaką riedlenčių kultūrai, jos madai, vizualumui, „skate video“ žanrui? Kiek tai apriboja ar išlaisvina riedlentininkus(-es)?

– Sporto industrija ir įvairios firmos, kuriančios atributiką riedlentėms, prisideda prie šios kultūros matomumo ir teigiamo įvaizdžio formavimo plačiajai visuomenei ir kartu leidžia riedlentininkams(-ėms) užsidirbti iš skeitinimo, finansuoja „skate video“ kūrimą, suformuoja ir remia savo riedlentinink(i)ų komandą. Kita vertus, prekės ženklai smarkiai įtakoja riedlentinink(i)ų stiliaus individualumą, jaunąją kartą.

Sporto industrijos olimpinis klausimas riedlentinink(i)ų tarpe irgi vertinamas gana dvejopai: viena vertus, išaugo talentingų riedlentinink(i)ų galimybė pragyventi, užsidirbti užsiimant šiuo sportu – rasti rėmėjų, gauti valstybines premijas; kita vertus – toks riedlentinink(i)ų konvertavimas į profesionalius sportininkus šiek tiek prieštarauja riedlenčių kultūros prigimčiai – būti laisva, nepriklausoma, kūrybinga, spontaniška saviraiškos priemone.

Riedlentinink(i)ų konvertavimas į profesionalius sportininkus šiek tiek prieštarauja riedlenčių kultūros prigimčiai – būti laisva, nepriklausoma, kūrybinga, spontaniška saviraiškos priemone.

Varžybose renkami taškai už tam tikrus triukus tarsi priverčia riedlentinink(i)ų važiavimo stilius supanašėti, pirmenybę teikti triuko atlikimo techniškumui, o ne važinėjimo savitumui, pažįstamoms ir varžybų arenose naudojamoms figūroms, ne įdomių dar nepanaudotų miesto vietų („spotų“) paieškai.

Kaip bebūtų, tikroji „olimpinė“ įtaka tikriausiai pilnai atsiskleis kiek vėliau, kai užaugs pirmosios „olimpiniu tikslu“ važinėti ištreniruotos riedlentinink(i)ų kartos.

– Susidariau įspūdį, kad iki šiol garsiausius ir įtakingiausius „skate video“ yra sukūrę vaikinai-vyrai riedlentininkai. Kaip manai, ar tai turi galimybę keistis?

– Visada manau, kad visi dalykai turi galimybę keistis. Moterų sukurtų „skate video“ kol kas yra gerokai mažiau, bet jų daugėja, taip pat smarkiai gausėja „skate video“, kuriuose drauge filmuojasi vaikinai ir merginos. Apskritai, auga riedlentėmis važinėjančių, ir net labai gerai važinėjančių merginų skaičius, tad manau, kad daugės ir video, augs jų kokybė bei reikšmė kultūrai.

Kadras iš Sauliaus Petrošiaus filmo „Viena naktis“
Kadras iš Sauliaus Petrošiaus filmo „Viena naktis“

– Kaip ir kur galima rasti tavo minėtų, merginų kuriamų „skate video“? Apskritai, ar „skate video“ Lietuvoje daugiau dalinamasi pačių riedlentininkių tarpe?

– Internete! Visi „skate video“ gyvena „Youtube“ karalystėje, taip pat „Instagrame“ – skeiterių merginų profiliuose. Jos pačios paprastai pasidalina iškarpomis iš šių filmų – savo „partais“, jų nuorodomis. Lietuvoje tikrai daugiausia „skate video“ dalinamasi riedlentinink(i)ų tarpe.

– Kada pati pradėjai skeitinti ir kodėl? Ar susidūrei su išankstinėmis nuostatomis ar hierarchija tarp riedlentinink(i)ų?

– Pradėjau skeitinti būdama 25-erių. Važinėti mane kone privertė draugė, kuri pati labai norėjo pradėti skeitinti ir jai reikėjo kompanijos. Turėjau baisią išankstinę nuostatą – ant skeito užlipau su visa vaivorykšte nusiteikimo. Dėl savo amžiaus jaučiausi per sena tokiai veiklai, niekada nebuvau sportiška, galvojau, kad apskritai man tai nesiseks, skeiterių bendruomenė man atrodė labai „kietuoliška“, neatvira tokiems senjorams naujokams.

Dabar su savo draugais „senjorais“ skeiteriais važinėjame po darbo ir taip nuo visko pailsime.

Tačiau pasirodė, kad visi šie nusistatymai buvo klaidingi. Skeitas man labai „prilipo“: patiko, kaip jaučiuosi ant lentos, išmokstami triukai motyvavo ir kėlė nuotaiką, o bendruomenė, pasirodo, yra atvira ir draugiška. Dabar su savo draugais „senjorais“ skeiteriais važinėjame po darbo ir taip nuo visko pailsime.

– Ar architektės išsilavinimas ir patirtis įtakojo tavo požiūrį į riedlenčių kultūrą?

– Architektai(-ės) ir riedlentininkai(-ės) yra tos dvi visuomenės grupės, kurios iš tiesų akyliausiai vertina miesto viešąsias erdves. Kaip architektei, man labai malonu matyti ir girdėti riedlentininkus(-es) mieste – jie yra patys aktyviausi miesto viešųjų erdvių naudotojai.

– Teisėjauji riedlenčių varžybose. Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria merginos riedlentininkės Lietuvoje? Su kuo sietumei augančių merginų skeiterių skaičių šiandien?

– Vieną kartą teisėjavau drauge su teisėjais vaikinais merginų daliai LTRF (Lietuvos riedlenčių federacija – aut. past.) čempionate. Kol kas joms sunkiausia važinėti orientuojantis į varžymosi formatą ir vertinimo taisykles, strateguoti, kaip atlikti daugiausiai taškų pelnančius triukus. Nepaisant to, merginos pasirodė šauniai.

Paskutiniais metais, riedlentininkės į varžybas visuomet įtraukiamos ir skatinamos jose dalyvauti, teisėjai ir vietiniai riedlentininkai jas palaiko. Tad galiu teigti, kad merginų priėmimas riedlenčių sporte Lietuvoje yra labai šiltas.

Merginų ant riedlenčių daugėja tikriausiai natūraliai, taip kaip ir visose kitose srityse, kurios buvo stigmatizuojamos kaip vyriškos ir berniukiškos.

O merginų ant riedlenčių daugėja tikriausiai natūraliai, taip kaip ir visose kitose srityse, kurios buvo stigmatizuojamos kaip vyriškos ir berniukiškos. Šiame amžiuje, tokios ribos ir rėmai nyksta – išaugame iš lytiškumo standartų. Daug įtakos turi socialinės medijos – Vakaruose jau seniai gausu moterų riedlentininkių, jų kuriamų video ir pan.

Ką manai apie būsimą „skate video“ seansą „Videogramose“? Peržiūrą kūriau kaip vientisą patirtį, rinkau video, kurie man atrodė įdomūs savo emocija, siužetu. Prieš tau pristatant seansą gyvai, man būtų įdomu išgirsti tavo įspūdį apie būsimą peržiūrą – kokie pasirinkimai tau sukėlė klausimų? Ką darytum kitaip?

– Peržiūrėjusi programą iš pradžių truputį nustebau: „skate video“ dažniausiai žiūri tik skeiteriai, nes tai – mokymosi, susipažinimo, pažinimo priemonė. Kol nevažinėjau, nebuvau žiūrėjusi „skate video“.

Nustebino į programą atrinktas Sauliaus Petrošiaus video, kuris yra kontrastas pirmiems dviem techniškiems (turiu omenyje, rodomus riedlentininkų triukus) filmams, toks poetiškas „skate video“.

„Skate video“ dažniausiai žiūri tik skeiteriai, nes tai – mokymosi, susipažinimo, pažinimo priemonė. Kol nevažinėjau, nebuvau žiūrėjusi „skate video“.

Nestandartiniu vadinčiau ir „skate video“ apie Pablo Ramirez, jo draugo Luco Balser sumontuoto iš įvairios asmeninės telefone laikytos, socialinėse medijose publikuotos medžiagos. Šis video labai nuoširdus – ne apie triukus, o apie asmenybę: žinant šio riedlentininko gyvenimo istoriją, kyla mintys apie meilę gyvenimui ir apie absoliutų laikinumą.

Ką programoje daryčiau kitaip? Nežinau. Tikriausia niekaip negalėčiau išsirinkti, ką rodyti, todėl sudėčiau tiek video, kad seansas taptų „skate video“ daugiadienėmis.

Riedlenčių filmų programos seansas bei susitikimas su Karolina yra nemokamas. Jis vyks gruodžio 10 d. 19.30 val. „Meno avilio“ sinematekoje (A. Goštauto g. 2, Vilnius). Registracija ČIA.

2022 m. festivalio „Videogramos“ kuratoriai(-ės): Monika Lipšic, Gerda Paliušytė, Viktorija Šiaulytė ir Karolis Žukas. Organizuoja „Meno avilys“ ir „Videogramos“. Remia Lietuvos kino centras ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą