1
„Prisikėlimas“, rež. Bi Gan
Jei kine ieškote ne tik, kaip čia geriau pavadinus, gyvenimiškų istorijų, bet ir naujų pasakojimo būdų, nepraleiskite šio filmo. Kai vis dar atsiranda pabumbančių, kad kinas mirė (suprask, nebėra didelių temų ir idėjų), Bi Ganas savo talento ir meistrystės dėka įrodo, kad nė velnio. Kiną galima prikelti (tą jis ir daro) ir įpūsti naujos ugnies. Šis filmas yra viskas: ir kelionė kino epochomis, ir duoklė praeities meistrams, ir skirtingų žanrų pynė, ir vizualiai pribloškiantis sapnas, iš kurio nesinori pabusti.
2
„2000 metrų iki Andrijivkos“, rež. Mstyslav Chernov
Dokumentinių filmų apie Rusijos invaziją į Ukrainą sukurta ne vienas. Režisieriai rinkosi labai skirtingas prieigas: vieni apie karą pasakojo iš civilių perspektyvos, kiti rodė šalies mokyklų ir darželių kasdienybę, treti naudojosi stebėjimo kamerų užfiksuotais vaizdais ar apsiribojo sugriautų miestų panoramomis. O štai žurnalistas ir „Oskaro“ laureatas Chernovas mus meta tiesiai į fronto liniją – bombų suvarpytą siaurą miško ruožą iki strategiškai svarbaus Andrijivkos kaimo. Yra konkreti vieta, konkretus laikas (kelios dienos) ir konkretūs metrai iki vietovės. Kai struktūra nužymėta, o tikslai nubrėžti, lieka pragaras, kurį įamžino ant ukrainiečių karių šalmų pritvirtintos kameros. Žiūrėti nelengva, pamatyti būtina.
3
„Genialus planas“, rež. Kelly Reichardt
Jei patinka JAV nepriklausomasis kinas, režisierės plačiau pristatinėti nereikia. Jau pirmaisiais filmais užsitarnavo savitos autorės vardą. Jos lėti, tylūs ir minimalistiniai kino kūriniai veikia kaip priešnuodis Holivudo greičiui, triukšmui ir pertekliui. Tačiau Reichardt nėra abejinga šios kino mašinos suformuotai tradicijai. Priešingai, ją dekonstruoja: vesterno žanrą paverčia antivesternu, trilerį – antitrileriu ar, kaip naujo filmo atveju, apiplėšimo (heist) filmą – antiapiplėšimo filmu. Čia vagį keičia nevykėlis, genialų planą – virtinė nesusipratimų, o pagrindinį įvykį – tai, kas lieka po jo. Patiks subtilaus ir stilingo kino gerbėjams.
4
„Dulkės, kaulai ir stebuklai“, rež. Aistė Žegulytė
Režisierės debiutas „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ tapo įvykiu lietuvių kine. Tąkart buvo akivaizdu: į dokumentikos žanrą įžengė įdomi ir talentinga autorė, kuri mąsto konceptualiai ir pasitiki žiūrovu. Naujasis filmas tęsia amžino gyvenimo ir mirties ciklo temą. Tik šįkart iš mikroskopinių grybų perspektyvos. Prieš akis ekrane nyksta ištisi kultūros artefaktai ir žmonių kūnai, bet lieka kažkas, ką geba pamatyti tik pastabi režisierės akis. Būkite apraizgyti nemirtingų grybų hifais. Apie apdovanojimus, kuriuos filmas jau spėjo laimėti, pasiskaitysite patys. Pasakysiu tik viena: vertas visų.
5
„Tiesiog atsitikimas“, rež. Jafar Panahi
Kanuose filmas laimėjo „Auksinę palmės šakelę“. Bet tai nėra vienintelė priežastis jį pamatyti. Autorius tęsia geriausias iranietiško kino tradicijas, kurias, beje, pats ir formavo per daugiau nei trisdešimt metų trunkančią karjerą. Čia gerai apgalvota dramaturgija dera su rimtais moraliniais klausimais, o drąsa kritikuoti šalies valdžią – su humoru, kuris dažnai įgauna labai juodų atspalvių.
6
„Vive L‘Amour“, rež. Tsai Ming-liang
Dažnai išgirsite, kad yra režisierių, visą gyvenimą kuriančių vieną ir tą patį filmą. Taivane gyvenantis malaiziečių kilmės Tsai Ming-liangas – vienas tokių. Tai vos antrasis jo filmas, bet jame jau yra viskas, kas vėliau keliaus iš vieno kūrinio į kitą: lėtas pasakojimas, pasimetę personažai, megapolių vienatvė, melancholija bei keistas geismo ir šaltumo mišinys. Visi jo pasakojimai, vienaip ar kitaip, yra apie artumo siekį. O dar tiksliau – apie ilgą ir lėtą kelią iki jo. Veikėjai juda vienas kito link, priartėja per ištiestos rankos atstumą, bet tada, žiūrėk, prasilenkia ir tolsta vienas nuo kito. Kartais tie keliai susikerta, o kartais išsiskiria amžiams. 1994 metais „Vive L‘Amour“ pelnė Venecijos „Auksinį liūtą“ ir nuo to tada režisierius pateko į svarbiausių pasaulio kino festivalių orbitas. Sėkmingai skrieja iki šiol.
7
„Po debesimis“, rež. Gianfranco Rosi
Italų dokumentikos grandas kviečia nusikelti į Neapolį po pilkais lyg pelenai debesimis, kuriuos, kaip, beje, ir visus pasaulio debesis, anot Jeano Cocteau, pagamino Vezuvijaus ugnikalnis. Archeologai tyrinėja skulptūras, valdžia bando pažaboti kapų plėšikus, ugniagesiai gesina gaisrus, uosto darbininkai pasitinka grūdų pilnus Sirijos laivus iš Odesos, o pagalbos skambučių dispečeriai ramina dėl kiekvieno žemės virptelėjimo išsigandusius neapoliečius. Autorius stebi nieko neaiškindamas ir neformuluodamas jokių prikišamų išvadų. Bet tai nereiškia, kad nieko nepasako. Anaiptol. Aukščiausios prabos dokumentika.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
