Sekite 15min Google
Tiesą sakant, tiesioginės sąsajos neslepia ir pats filmas. Vienoje gaudynių scenų veikėjams sprunkant nuo įniršusio dinozauro, nežinia iš kur atsiradusio ramiame priemiesčio rajone, mergaitė ima niūniuoti visiems iki skausmo pažįstamą šio garsaus filmuko melodiją. Ji ne tik sukuria netikėtą komiškumo įspūdį, bet, kaip būdinga bet kokiam intertekstui, atitinkamai brėžia viso kūrinio galimą perskaitymo strategiją.
Jei pamenate, „Flinstounai“ pasakojo apie paprastą šeimą, gyvenančią akmens amžiuje, šalia dinozaurų, tik jos kasdienybė niekuo nesiskyrė nuo įprastos dvidešimto amžiaus septintojo dešimtmečio amerikiečių šeimos: tokie patys buities rūpesčiai, tokios pačios santykių dramos, tokie patys tėvų ir vaikų konfliktai, jau nekalbant apie buities daiktus. Nuo akmeninių telefonų iki kojomis varomų automobilių.
Kinas mus išmokė, kad tobulas fasadas visada slepia šį tą daugiau.
Nors veiksmas vyko priešistoriniais laikais, bet nereikėjo būti labai įžvalgiam, kad suprastum pagrindinę kūrėjų mintį: filmukas iš tiesų kalbėjo apie to meto Ameriką. Jis švelniai pašiepė socialines normas, lyčių vaidmenis ir svarbiausia juokėsi iš septynmyliais žingsniais į modernų gyvenimą keliaujančios, bet vis labiau į vartotojiškumą klimpstančios amerikiečių visuomenės.
Patogaus ir optimistinio gyvenimo ženklų, kuriuos atnešė po karo prasidėjęs spartus modernėjimo procesas, apstu ir Davido Roberto Mitchello filme. Čia visos šeimos gyvena gražiuose namuose su tvarkingai nukirptomis vejomis lauke ir gero gyvenimo simboliu tapusiu televizoriumi viduje, visi vieni kitiems šypsosi, kartu rengia bendras rajono šventes ir taip toliau. Žodžiu, šeimų rojus žemėje. Bet kinas mus išmokė, kad tobulas fasadas visada slepia šį tą daugiau.
Pagrindiniai veikėjai, Pletų šeima, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Motina (Anne Hathaway) slapta puoselėja rašytojos karjerą ir kartais pasvajoja apie pabėgimą nuo šeimos. Tėvas (Ewanas McGregoras) bijo namiškiams pasakyti, kad prarado darbą. Vaikai, suprantantys, kad tėvai gyvena ant skyrybų slenksčio, jaučiasi nesaugūs ir pasimetę. O kur dar kaimynas, bambantis apie Pletų šunį, kuris kasnakt loja ir neleidžia šiam išsimiegoti.
Kitaip sakant, šeima išgyvena krizę, bet niekaip jos nesprendžia. Vietoj jos tą padaro režisierius. Jis siunčia ketveriukei didžiausią įmanomą išbandymą – pasaulio pabaigą dinozaurų pavidalu, ir žiūri, kaip ši su tuo susitvarkys.
Jau nuo pradžios akivaizdu, kad dinozaurai tėra tik fonas pakalbėti apie eilinei amerikiečių šeimai kylančias problemas. Kitaip tariant, režisieriaus priešistoriniai gyvūnai nedomina nei moksliniu, nei kokiu nors kitu aspektu. Jis tikrai nėra koks nors Nolanas, kuris pusė filmo nuodugniai aiškintų sudėtingus fizikos dėsnius ir painias mokslines teorijas. Dinozaurai yra veikiau į modernybę įsiveržęs laukinis pradas, kuris griauna patogaus gyvenimo iliuziją ir priverčia iš naujo permąstyti tikrąsias vertybes.
Kad Pletų šeima susidorotų su dinozaurais, jiems reikės dirbti išvien, tik, bėda, iš pradžių vienybės mažai. Šeimos tėvas su iškilusiais sunkumais siūlo kovoti užsibarikadavus name ir tikintis, kad viskas baigsis savaime. Motina, priešingai, nelinkusi sėdėti rankų sudėjusi ir siūlo imtis veiksmų, bet vaikų paklausta, ar čia jau pasaulio pabaiga, atvirai prisipažįsta nežinanti: visko gali būti.
Kad Pletų šeima susidorotų su dinozaurais, jiems reikės dirbti išvien, tik, bėda, iš pradžių vienybės mažai.
Kaip tapo įprasta šiuolaikiniame post-metoo Holivude, vyrai čia vaizduojami kaip pasyvūs ir truputį kvailoki, nes, pavyzdžiui, į klausimą, ar tiki Dievą, tėvas ir sūnus atsako, jog taip, žinoma, kad tiki, nors tuo metu už namo sienų jiems grasina akivaizdūs evoliucijos įrodymai.
O štai moterys rodomos kaip aktyvios ir progresyvios: motina laksto po rajoną su šautuvu, kai tuo tarpu jos vyras, lyg urvinis, renkasi beisbolo lazdą, o dukra skaito rimtas mokslines knygas ir vienintelė gali paaiškinti dinozaurų invaziją. Pasirodo, jų rajone atsivėrė laiko kirmgrauža, pro kurią praeitis ir įsibrovė į dabartį.
Režisierius draminius taškus ir reikšminius akcentus sudėlioja aiškiai ir pernelyg tvarkingai. Todėl kai nelieka jokios staigmenos ar siužetinio tvisto, žiūrėdamas tikiesi bent jau geros pramogos ir tų žadėtų žanro nuotykių. Bet, deja, nėra ir jų.
Kaip pasakojimas apie šeimos svarbą apokalipsės akivaizdoje jis nieko naujo nepasiūlo, nes bene visi apokaliptiniai filmai rodo, kaip makro mastelis (koks nors kataklizmas) įsiveržia į mikro pasaulį (viena šeima) ir sugriauna jo status quo, kol galiausiai viskas baigiasi taip, kaip ir turi baigtis: apsikabinimais ir meilės prisipažinimais. O kaip filmas apie dinozaurus jis stokoja išmonės ir, ką aš žinau, gal net trupučio šiurpuliukų?
Šįkart žaidžiant pagal industrijos taisykles nunyko tai, dėl ko Mitchellą labiausiai ir mėgdavau – kasdienybės siaubas, nejaukumas ir egzistencinis nerimas.
Ar tik nebus taip, kad pirmaisiais kūriniais daug vilties teikęs, o su priešpaskutiniuoju filmu „Po sidabriniu ežeru“ net į Kanų kino festivalį pakviestas Davidas Robertas Mitchellas pateko ne į tas rankas. Šičia turiu omenyje vieną pagrindinių prodiuserių J.J.Abramsą, kurio sąskaitoje yra ne vienas visai šeimai (ir ne tik) skirtas blockbusteris. Taip, tie kino kūriniai buvo pelningi, bet, sutikite, nė vienas nepasižymėjo žanro revoliucija ar potencialu tapti naująja klasika.
Panašu, kad šįkart žaidžiant pagal industrijos taisykles nunyko tai, dėl ko Mitchellą labiausiai ir mėgdavau – kasdienybės siaubas, nejaukumas ir egzistencinis nerimas dėl pamažu iš rankų slystančios tikrovės. Jau nekalbant apie šiokį tokį autorinį braižą.
Todėl prašau, Davidai, geriau sugrįžk į vėžes ir sek savo instinktais.