Žinoma, būnant Kanuose į kiekvieną filmą imi žiūrėti pro didinamąjį stiklą ir kartais keli per aukštus reikalavimus. Bet kur gi daugiau tikėtis šviežio žvilgsnio ir atradimų, jei ne didžiausiame ir svarbiausiame pasaulio kino festivalyje, kurio reikšmę sunku paneigti: visi kūrėjai pirmiausiai veržiasi būtent čia.
Iš meilės kinui
Laimei, be Schilinski kūrinio, apie kurį rašiau pirmoje užrašų dalyje, konkurse atsirado dar keli, kuriuos buvo įdomu žiūrėti ir apie juos galvoti. Štai, amerikietis Richardas Linklateris sukūrė meilės laišką prancūzų Naujajai bangai, prancūzų žurnalo „Cahiers du Cinéma“ kino kritikams ir kertinei šio laikotarpio kino figūrai – Jeanui-Lucui Godard‘ui.
Konkurse pristatyta juosta „Naujoji banga“ („Nouvelle Vague“) nukelia į 6 deš. pabaigos Paryžių ir pasakoja apie Godard‘o pasiruošimą kurti jį išgarsinusį filmą „Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de souffle“). Tačiau tai nėra tradicinis biografinis filmas, kokį būtų galima įsivaizduoti. Priešingai, Linklateris pasakoja taip, lyg gyventų Naujosios bangos laikais ir tokiu stiliumi, kokį išvystė pats Godard‘as. Gatvės, kavinės, apartamentai, žmonės, kadrų kompozicijos – viskas alsuoja tokia stebėtina autentika, jog greitai pamiršti žiūrintis šių dienų kiną, o ne archyvą.
Tiesa, nieko iš esmės naujo apie epochą Linklateris nepasako, o Godard‘o portretą dėlioja iš kino istorijoje iki šiol sklandančių legendų apie darbą su Jeanu-Paulu Belmondo ir Jean Seberg, paties režisieriaus skambių citatų apie kino kūrybą („Viskas, ko reikia filmui, tai ginklas ir mergina“), bet nenustebčiau ir net apsidžiaugčiau, jei Juliette Binoche vadovaujamas žiuri prancūzų aktoriui Guillaume‘ui Marbeckui, įkūnijusiam visą filmą už akinių nuo saulės besislepiantį Godard‘ą, įteiktų geriausio aktoriaus apdovanojimą. Pažiūrėsime.
Epochos autentika alsuoja ir brazilų kino meistro Klebero Mendonços Filho politinis trileris „Slaptasis agentas“ („O Agente Secreto“). Trečiąjį kartą į Kanų konkursą grįžtantis ir Žiuri prizu už „Bacurau“ (2019) jau apdovanotas autorius, panašu, tuščiomis neišvažiuos ir šiemet.
Filmas nukelia į 1977-ųjų Braziliją karinės diktatūros laikais ir pasakoja apie technologijų ekspertą Marčelą (serialo „Narcos“ žvaigždė Wagneris Moura), kuris grįžta į gimtąjį Resifės miestą susitikti su mirusios žmonos tėvų globai paliktu sūnumi ir planuoja pradėti naują gyvenimo etapą, tačiau greitai supranta, jog yra persekiojamas.
Žiaurų šalies istorinį laikotarpį, kuomet be žinios dingo tūkstančiai žmonių, pernai rodė ir režisieriaus tėvynainis Walteris Sallesas filme „Aš vis dar čia“ (2024). Tik jeigu pastarasis rinkosi pakankamai tradicinės istorinės dramos struktūrą, tai Filho imasi sudėtingesnio naratyvo. Jis nebando būti pavyzdingai nuoseklus, dažnai pasitelkia laiko elipses, o įtampą augina ne dramaturginėmis, bet veikiau vizualinėmis priemonėmis: nuo rodomo laikotarpio kino stilizacijos iki nuorodų į konkrečius filmus, pavyzdžiui, Spielbergo siaubo klasiką „Nasrai“, kuri istorijoje veikia ir prasmes kuria net keliais lygmenimis. Tai ne tik gerai sukonstruotas, bet ir meile kinui spinduliuojantis filmas.
Moterys apie moteris
Iš britų autorės Lynne Ramsay visada lauki energijos ir stiliaus pojūčio. Šiuos ji atsineša ir į naujausią dėl „Auksinės palmės šakelės“ besivaržantį filmą „Mirk, mano meile“ („Die My Love“) su Holivudo žvaigždėmis Jennifer Lawrence ir Robertu Pattinsonu. Šie vaidina sūnaus susilaukusią porą, kurios idiliškas gyvenimas atokiame provincijos name pamažu virsta santykių košmaru.
Tai intensyvi ir emocinga pogimdyminę depresiją išgyvenančios moters jausmų studija, kurią autorė režisuoja neleisdama žiūrovui atsikvėpti nė minutės. Kai, regis, jau nusistovi pasakojimo tėkmė ir ritmas, ji tučtuojau išmuša iš po kojų tvirtą pagrindą ir istoriją suka visai kita linkme – dar tamsesniais keliais arba į gryną kino poeziją. Neveltui Kanų puslapyje prie filmo aprašymo tėra keturi žodžiai: Meilė. Beprotybė. Beprotybė. Meilė.
Iš pradžių tokia logika atrodo įdomi ir argumentuota, nes perteikia sveiką protą pamažu prarandančios moters būseną, bet ilgainiui estetiškai paveikūs epizodai ima kartotis, nebesuteikia papildomos informacijos apie personažus ir nebestumia istorijos į priekį – atrodo tiesiog savitikslė.
Tiesa, Lawrence kol kas išlieka rimčiausia pretendente į geriausios aktorės apdovanojimą. Tai iki šiol drąsiausias, atviriausias ir stebėtinų fizinių bei psichologinių jėgų pareikalavęs vaidmuo aktorės karjeroje. Jau matau, kaip tolumoje galvą kyšteli „Oskaras“...
Panašios problemos užklumpa ir prancūzę Julia Ducournau, prieš ketverius metus jau nuskynusią palmės šakelę už „Titanę“. Naujame filme „Alfa“ („Alpha“) režisierė pakankamai paprastą istoriją įklampina į vizualinius sprendimus, kurie prasmės atžvilgiu tuštoki.
Vieną dieną trylikametė Alfa į namus grįžta su ant peties ištatuiruota raide „A“. Jos gydytoja motina (Golshifteh Farahani) ima nerimauti, kad dukra galėjo užsikrėsti nuo nešvarios adatos ir susirgti paslaptinga liga, kuri žmones pamažu paverčia į marmurą. Ši liga jau pažymėjo jos brolį (Tahar Rahim), todėl dabar ji bijo prarasti ir paauglę dukrą.
Kaip vadinasi ši keista liga, nepasakoma, tačiau režisierė brėžia akivaizdžias paraleles su AIDS. Neveltui dalis istorijos vystosi 10 deš. pradžioje, kai pasaulį užklupo viruso epidemija, o būdai, kuriais galima užsikrėsti filme vaizduojama liga, irgi tie patys – per nešvarias adatas ir kraują.
Idėja prabilti apie virusus, kurie kėsinasi į žmonių kūnus, atrodo vėl aktuali, ką tik visi išgyvenome koronovirusą, tačiau režisierės pasirinkta realybės sukeistinimo strategija ir kuriama hiperbolizuota metafora, deja, šį kartą nepasiteisina. „Alfa“ palieka skuboto kūrinio įspūdį. Jaumas, lyg Ducournau norėjo mus vėl nustebinti kinematografiškai radikaliu reginiu, tik neturėjo po ranka išties įdomios temos.
Žinoma, režisierė originaliai perrašo vieną kertinių body horror tropų. Turiu omenyje tai, jog keisto viruso užpultas žmogaus kūnas, skirtingai nei tradiciniuose šio žanro reginiuose, „Alfoje“ neišsilieja kraujo upėmis ir išorėn virstančiais audiniais, o priešingai, lyg antikinė statula sustingsta į metamorfinę uolieną, kuri galiausiai subyra į dulkes. Vizualiai įspūdinga, bet gilesnę prasmę sunku įžvelgti. Vargu, ar tai tas atvejis, kuomet filmui atrakinti reikės antros peržiūros.
Ispanų režisierė Carla Simón su drama „Romería“, kurios pavadinimas, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „piligriminė kelionė“, užbaigia neoficialią šeimos trilogiją.
Pirmajame filme „Vasara, 1993-ieji“ autorė į pasaulį žvelgė vaiko akimis, antrajame „Auksinį lokį“ laimėjusiame „Alkarase“ rodė vienos šeimos kroniką persikų ūkyje, o trečiajame pasakoja apie jauną merginą, iškeliaujančią pas niekada nepažinotų biologinių tėvų gimines.
Carla Simón neslepia, kad tai dalinai autobiografinė istorija apie bandymus suprasti savo pačios tėvų poelgius ir pasirinkimus. Kartu tai savotiška jos, kaip režisierės, brendimo kelionė: neveltui pagrindinė veikėja nepaleidžia iš rankų video kameros. Jautrus ir empatiškas žvilgsnis į žmones ir aplinką yra tai, kuo režisierė išsiskiria ne tik konkurse, bet ir apskritai šiuolaikiniame kine.
Ji subtiliai atskleidžia merginos, kuri jaučiasi svetima tarp savų, būsenas, bet lyginant su pirmomis trilogijos dalimis, „Romería“ atrodo silpnesnis filmas, o keli režisierės kinui nebūdingi sapniški epizodai atrodo lyg svetimkūniai subtiliame kūrinio audinyje.
Panahi sugrįžimas
Devintąją festivalio dieną į žurnalo „Screen“ kritikų lentelės viršų šokteli iraniečio Jafar Panahi drama „Tai buvo tik nelaimingas atsitikimas“ („Un simple accident“). Filmas įvertintas 3,1 iš 4 žvaigždučių (kartu su Loznicos „Dviem prokurorais“).
Naująjį filmą įkvėpė istorija, kurią Panahi išgirdo būdamas kalėjime. Pasakojama, kad už šalies režimo kritiką kalintas režisierius didžiąją bausmės dalį atliko vienutėje, o tais atvejais, kai būdavo išvedamas tardyti, jo akis dengdavo raištis. Negalėdamas matyti, jis visą dėmesį sutelkė į klausą ir ėmė fantazuoti apie savo tardytojų tapatybes: kas tie žmonės ir kokios jų gyvenimų istorijos?
Būtent dialogai, vienam iš veikėjų būnant užrištomis akimis, ir yra šios paprastos, bet paveikios istorijos pagrindas. Viskas prasideda, kai naktį kelyje po susidūrimo su šunimi sugenda vienos šeimos automobilis, o atsitiktinai sutiktas vyras pasiūlo užsukti į jo garažą. Čia dirbantis mechanikas Vahidas greitai supranta, kad automobilio šeimininkas jam kažkur matytas…
Naktinis nutikimas pamažu išsirutulioja į absurdiškų įvykių grandinę, kurią rodydamas režisierius savo herojams vėl kelia moralines dilemas ir kritikuoja šalies režimą bei jam dirbančius žmones. Autorius tęsia geriausias iranietiško kino tradicijas, kur sudera apgalvota dramaturgija, lakoniška kino kalba ir, svarbiausia, drąsa kritikuoti šalies valdžią. Nesvarbu, jei vietomis ji nuskamba kiek deklaratyviai.
Kas nuskins „Auksinę palmės šakelę“, paaiškės jau šeštadienį. Savąją atiduodu Maschos Schilinski „Kritimo skambesiui“. Tai vienintelis intelektualiai jaudinęs šių metų festivalio kūrinys, kurio negaliu pamiršti ir jau laukiu susitikimo su juo Lietuvoje.
