Sekite 15min Google
Filmas buvo kuriamas jau besibaigiančio kino juostos laikotarpio metu. Dublių – vos vienas ar du, todėl prieš filmavimą daug repetuota, o aikštelėje įrašyto garso apskritai nebuvo galima panaudoti – aktorių balsai ir aplinkos garsai vėliau buvo atkuriami studijoje. Kiela prisidėjo ir prie filmo postprodukcijos, tad šiandien, praėjus daugiau nei penkiolikai metų, „Duburį“ jis pažįsta, kaip pats sako, beveik „pasceniui“.
Spalio 8 d. „Duburys“ vėl sugrįš į didįjį ekraną – filmas atidarys „Knyga + Kinas: Rudens kino vakarų“ ciklą Vilniaus rotušėje. Po seanso žiūrovai susitiks ir su pagrindinį vaidmenį sukūrusiu Giedriumi Kiela.
Prieš šį susitikimą su aktoriumi kalbamės apie Juozapo kūrimą, Gyčio Lukšo darbų metodus, sovietmečio sutraiškyto žmogaus istoriją ir tai, kodėl kine kartais svarbiausia yra „vaidinti nevaidinant“.
– Romualdo Granausko „Duburys“ jau turėjo labai aiškų pasaulį ir savo Juozapą dar prieš atsirandant filmui. Kiek kuriant vaidmenį norėjosi laikytis knygos herojaus, o kiek – nuo jo pabėgti ir susikurti savąjį?
– Matyt, daugiausia koncentravausi į patį scenarijų, kaip režisieriaus jau pasiūlytą personažo interpretaciją ir logiką. Taip, po truputį herojus buvo sulipdytas iš visų jo variantų.
– Ar prieš filmavimą buvai iš tų aktorių, kurie romaną perskaito ir prisirašo paraštėse pastabų, ar kaip tik stengeisi knygą kuriam laikui „pamiršti“, kad prieš kamerą neliktum jos iliustracija?
– Romaną skaičiau porą kartų ir jis visuomet išliko pagrindu, filme kurto personažo bei pasaulio pamatu. Žymiai daugiau dirbau su scenarijumi, stengdamasis atrasti būtent filmui reikalingą žvilgsnį į mano herojų.
– Juozapas nėra žmogus, kuris garsiai paaiškina, ką jaučia – nemažai jo gyvenimo vyksta kažkur viduje. Kaip vaidinti žmogų, kuris daug ko nepasako, bet žiūrovas vis tiek turi suprasti, kas su juo darosi?
– Supranti, kad vaidini kine ir filmo kadras yra žymiai iškalbingesnis už tai, ką tu gali suvaidinti. Tu turi brėžti punktyrus, leisti visumai vesti žiūrovą tinkamu keliu. Būtent kinas yra tobulas tokiam personažui, tokiai „vaidinti nevaidinant“ vaidybai.
– „Duburyje“ stebime beveik visą vieno žmogaus gyvenimo trajektoriją – nuo jaunystės ir pirmųjų savarankiško gyvenimo metų iki gerokai tamsesnių patirčių. Kurią Juozapo gyvenimo atkarpą buvo sunkiausia „prisijaukinti“?
– Iš esmės visas procesas nebuvo lengvas, daug pirmų kartų, bandymų, atradimų ir net sunkumų, todėl negaliu išskirti kažko vieno.
Būtent kinas yra tobulas tokiam personažui, tokiai „vaidinti nevaidinant“ vaidybai.
– Granausko pasaulyje žmogų labai stipriai veikia aplinka, laikas, žmonės aplink jį. Ar kurdamas Juozapą galvojai apie jį kaip apie sovietmečio suformuotą žmogų, ar pirmiausia kaip apie žmogų, kuris galėtų gyventi bet kuriuo laikotarpiu?
– Be abejo, galvojau apie sovietmečio traumuotą žmogų, ši tema romane man atrodė labai ryški. Žmogus, išėjęs iš kaimo ir papuolęs į miestą, bandantis išgyventi jo gilaus sovietmečio taisyklėse... Tiek romanas, tiek filmas man yra apie sovietmečio sutraiškytą žmogų.
Tiek romanas, tiek filmas man yra apie sovietmečio sutraiškytą žmogų.
– Gytis Lukšas buvo režisierius, kuriam literatūra kine buvo labai svarbi. Ar prisimeni kokį nors jo sakinį, pastabą ar pokalbį apie Juozapą, kuris tau staiga „atrakino“ šį personažą?
– Vieno sakinio nepamenu, bet, žinoma, kalbėjomės ilgai ir daug, ypatingai apie patį scenarijų. Režisierius daug pasakojo ir apie tai, kaip tvirtino scenarijų su autoriumi – viskas buvo derinama, „laiminama“.
O tokių „atrakinimų“ man kine nelabai pasitaiko, čia viskas vyksta lėtai, ilgai, renkant po mažą detalę, jas dedant draugėn, todėl tai visad veikiau yra nepastebimai atsiveriantys suvokimai nei staigūs pokyčiai.
– Filme šalia tavęs – Jūratė Onaitytė, Valentinas Masalskis, Vladimiras Jefremovas ir kiti labai stiprūs aktoriai. Ar buvo scena ar partneris, kuris filmavimo metu privertė tave patį vaidinti kitaip, nei buvai iš anksto sugalvojęs?
– Viskas buvo filmuojama juosta, todėl dublių buvo vos vienas–du, kas šių laikų standartais yra labai nedaug. Todėl labai daug repetuodavom ir tai man, tuo metu jaunam aktoriui, buvo labai didelė pagalba ir atrama, padėjusi suvaidinti taip, kaip būtų geriausia filmo visumai.
– Kai aktorius gauna pagrindinį vaidmenį literatūros kūrinio ekranizacijoje, kažkur jau egzistuoja skaitytojų susikurtas to žmogaus veidas. Ar tada jautei atsakomybę prieš žmones, kurie Granausko Juozapą jau buvo „matę“ savo galvoje?
– Manau, kad tuo metu visus galimus jaudulius nustelbė nerimas dėl paties darbo kine. Juk debiutuoti pilno metro filme, iš karto pagrindiniame vaidmenyje, su tokia komanda jau savaime buvo pakankamai didelis žmogiškas ir profesinis iššūkis.
Labiau jaudinausi dėl savo nepatyrimo aikštelėje, be to, žinau, kad skaitantys žmonės visuomet savo vaizduotėje matys žymiai labiau jiems įtikinamą personažą, nei gali suvaidinti aktorius.
– Nuo „Duburio“ premjeros praėjo daugiau nei penkiolika metų. Kai šiandien pamatai save tame filme, ar dar matai Juozapą, ar jau kartais pagauni save stebint jauną Giedrių Kielą ir galvojant: „Ką tu čia darai?“
– Čia yra įdomus momentas: filmuojant juosta, kamera veikė labai garsiai, todėl nebuvo įmanoma naudoti jokio aikštelėje įrašyto garso ir jis visas buvo įrašomas atskirai studijoje. Tai reiškia, kad ir visi balsai buvo „įkalbami“ atskirai, kaip ir foniniai garsai atkuriami vėliau.
Man teko nemažai prisidėti prie filmo postprodukcijos, kuriant ir sinchroninius triukšmus, todėl šį filmą žinau ne tik kaip savo personažo liniją, bet iš esmės labai detaliai, mintinai, net pasceniui. Todėl ir žiūriu jį visiškai kitokiu žvilgsniu, kuriame aš ir mano vaidyba yra tik nedidelė visumos dalis.
– Ar šiandien Juozapą suvaidintum kitaip? Ne todėl, kad anuomet kažkas buvo blogai, o todėl, kad pats per tą laiką tapai kitu žmogumi.
– Tikriausiai, kad taip, keitėsi laikas, keičiausi ir aš. Siužetas pasakoja jauno žmogaus tragediją, šiandien šis vaidmuo jau nebūtų skirtas man.
– Filmo pavadinimas „Duburys“ veikia ne tik kaip vieta – jį labai lengva perskaityti ir kaip žmogaus būseną. Ką tau pačiam filmavimo metu reiškė tas „duburys“ ir ar jo prasmė per metus pasikeitė?
– Tas „duburys“ man visų pirma, kaip sakiau, yra žmogų niokojantis sovietmetis. Šiandien jis išlieka nebent keistuose kai kurių bandymuose jo ilgėtis.
– Knygoje skaitytojas gali sustoti, grįžti prie sakinio, pats susikurti tylą ir personažo vidinį balsą. Kinas tokios prabangos neturi. Kaip manai, ką ekranas iš Granausko „Duburio“ neišvengiamai atėmė, o ką, priešingai, jam davė?
– Manau, nesąžininga būtų lyginti skirtingas meno šakas. Kiekvienas naujas meno kūrinys visų pirma atskleidžia savitą žvilgsnį į pasiūlytą temą. Šiuo atveju kino forma buvo pažvelgta ne tik į romaną, bet ir mūsų bendras patirtis.
Visos naujos formos, kūrinių interpretacijos atneša dvejopą poveikį: atgaivina ankstesnio kūrinio svarbą ir perduoda jo esmę naujos kartos kalba.
– „Duburys“ šiandien jau pats tampa savotišku laiko dokumentu – žiūrime ne tik į pasakojamą sovietmetį, bet ir į 2009-ųjų lietuvišką kiną bei tuometinius jo kūrėjus. Kas tau pačiam šiame filme šiandien atrodo visai kitaip nei tada, kai jis tik pasirodė?
– Tuo metu filmuoti juosta nebuvo madinga. Tai filmas, kuris atrodo labai „senoviškai“ ir pasirinko tai sąmoningai, lyg kažkokiam atsisveikinimui su senuoju lietuviško kino periodu, kurtu ir sovietmečio metu. Juosta tam laikui iš esmės buvo netipinis sprendimas, ką šiandien sunku suvokti.
Pamenu, specialiai buvo ieškomas dar senose kino studijose dirbęs vyras, mokėjęs „užtaisyti“ tą juostą – tiek nebuvo likę tokio tipo darbo ir darbuotojų. Šiandien tai atgiję visai kitokiu, trendy, formatu ir naujai prisitaikiusia technologija.
– Į „Rudens kino vakarų“ seansą ateis ir žmonių, kurie galbūt nėra nei skaitę Granausko romano, nei matę filmo. Jeigu prieš užgęstant šviesoms galėtum jiems pasakyti tik vieną dalyką – ne apie tai, ką žiūrėti, o kaip žiūrėti „Duburį“, – ką pasakytum?
– Atsisėskit, atsiremkit, atsipalaiduokit ir mėgaukitės kinu.
– Dėkoju už pokalbį!
