Sekite 15min Google
Filme „Skyrybos karo metu“ stebime labai gyvenimišką situaciją – jauna, į savo rutiną įsisukusi vilniečių pora bando joje gyventi. Viskas čia, rodos, sustyguota ir turi aiškią, net nepajudinamą tvarką: ji – Žygimantės Elenos Jakštaitės kuriama Marija – atsakinga už finansinę gerovę, o jis (jau minėtas Vytas) – už buitį ir estetiką.
Komfortiškas gyvenimas Mariją turbūt ima erzinti savo nuoboduliu ir nuspėjamumu, todėl ji nusprendžia, jog metas radikaliems pokyčiams, kurie prasideda Rusijos invazijos į Ukrainą išvakarėse.
Režisierių A.Blaževičių, panašu, labai domina paprastų žmonių gyvenimai nepaprastomis aplinkybėmis – 2016 m. pasirodžiusiame „Šventajame“ stebėjome darbo netekusio žmogaus gyvenimo pilkumą ir niūrumą akistatoje su finansine krize, 2021 m. „Bėgikėje“ – pasiaukojimą santykiuose, kai kitas skęsta savo vidinių demonų gelmėse, o „Skyrybose karo metu“ – kaip pavadinimas ir sufleruoja – bandymą išlaviruoti savo asmeninėse dramose, kai šalia vyksta karas ir pakeičia pradinius status quo.
Iš pirmo žvilgsnio, A.Blaževičius naujausiame savo filme jau žaidžia tam tikromis normomis apversdamas vadinamuosius tradicinius lyčių vaidmenis (nors bendrai tą vaizdą būtų galima pavadinti ir tiesiog šiuolaikine viduriniosios klasės sostinės gyventojų pora) ir šitaip sustiprindamas ir taip absurdu dvelkiančią bendrą atmosferą.
Moteris čia – gaminti nelabai mokanti (maisto motyvas gana ryškus viso kūrinio metu) karjeristė, šeimos maitintoja, dirbanti vadove keistomis vertybėmis pasižyminčioje greitai vartojamo internetinio turinio tiražavimo platformoje.
Vyras – namų židinį kurstantis (besitvarkantis, visad maistą gaminantis, kaip pabrėžia ir poros dukra Dovilė, turinti gyventi visame chaose), niekaip naujo scenarijaus nebeparašantis menininkas, laiką leidžiantis klausydamas klasikinės muzikos, kontempliuodamas, vaikštinėdamas. Atrodo, kad šitas kontrastas pasirinktas specialiai tam, jog apibrėžtų poros vertybes, ir parodytų tarp jų kylančius įtampos taškus. Susidaro toks net išvirkščio pasaulio vaizdas – įtampos viduje persikelia į įvairias aplinkybes išorėje.
Susidaro toks net išvirkščio pasaulio įvaizdis – įtampos viduje persikelia į įvairias aplinkybes išorėje.
Būdas, kuriuo režisierius pasirenka kalbėti apie žmogaus būčiai skausmingas temas (skyrybos, nuolatinė grėsmė, būdų save įprasminti paieškos), gali kelti nejaukų juoką – ir iš to, kaip tai skausmingai atpažįstama ir iš paties filmo viduje kylančių absurdiškų sugretinimų.
Čia ir iš vyresnės kartos tėvų skriejančios frazės apie tai, kaip reikia neerzinti Rusijos („ir šiaip, nu gi Rusijoje reikia dirbti ir užsidirbt, jei meną darai“), greta aktyviai savanoriaujančio ir protestuose dalyvaujančio sūnaus, ir protestavimas prieš darbovietės vertybes, kai prieš porą dienų su jomis viskas buvo gerai (čia būtų galima pasvarstyti ir apie tai, kokią vidinę vertybių sistemą reikia turėti, jog prasmę atrastum veikloje, kurios tikslas yra kurti buką turinį, pasiekiantį daugybę žmonių – bet čia jau prasideda vertybinė akrobatika).
Pakankamai daug nuorodų ir į vertybinį išverstakūriškumą bendresniąja prasme – kaip medijose balsą turi tas, kuris jau labiau žinomas, kaip dėl išgyvenimo galima imtis melo ir apsimesti, kuo nesi. Atrodo, kad per tai režisierius ima ir užčiuopia patį karo pradžios išprotėjimą, kuriame dažnas galiausiai pametė ir save.
Veikėjų būsenas rodo tai, kaip juos, kai jie yra vienumoje, pasirenkama rodyti. Marija dažnai rodoma užstrigusi ir susikoncentravusi į save, tą pabrėžiant ją įrėminant kadruose – dažnai ji viena, užfiksuota tarp durų staktų, tarp kambarių sienų, tarp veidrodžių (irgi atskiras „Skyrybų karo metu“ dramaturginis momentas, kai rėminančias sienas keičia veidrodžiai ir jų atspindžiai – tarytum demonstruojantys Marijos pokytį iš susikoncentravimo į save ir atsiskyrimo į pasižiūrėjimą į save ir susipratimą savyje).
Tuo tarpu Vytas dažnai atsiduria atvirose erdvėse – lauke, daužantis automobilius su rusiškais numeriais, tiesiog vaikštinėjantis, protestuojantis – lyg visoje šitoje situacijoje būtų atviresnis pasauliui. Lyg ieškotų, kur padėti savo viduje susikaupusią energiją, kaip susidurti su pasekmėmis už savo veiksmus. Kartais ima atrodyti, kad iš tiesų šį labai teisingą šeimyniniame gyvenime žmogų gyvu jaustis priverčia pavojaus vaikymasis, o tame kaip tik ir yra užsislėpusi jo kūrybinė energija.
„Skyrybos karo metu“ yra apie tai, kas nutinka, kai gyvename pernelyg patogiai.
„Skyrybos karo metu“ yra apie tai, kas nutinka, kai gyvename pernelyg patogiai. Apie ištinkantį nuobodulį, kai, nepaisant visko, norisi bent kažkokio pokyčio.
Kai ieškoma dopamino, kai ieškoma nuotykių, kai ieškoma kažko, kas išjudintų rutiniškos kasdienybės pilkumą bei padėtų sugrįžti į save.
Ir Vytas, ir Marija, vykstant karui, sugrįžta į tokį save, kokį, panašu, ir buvo įsimylėję – tik susitaikius su tuo, kad karas ir jo nuolatinis fonas yra naujoji realybė, atrodo, tas vidinių pokyčių ratas apsisuka ir sugrąžina į pradinį status quo.
Bet ar tas komfortas ir nuobodulys nesukels trinties ir įtampos iš naujo?
