Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 9d. 21:02

Kelios mintys apie labirintišką Manto Kvedaravičiaus „Partenoną“

Kadras iš filmo „Partenonas“ 15min recenzija
Kadras iš filmo „Partenonas“

Manto Kvedaravičiaus „Partenoną“ lengva sukritikuoti. Žiūrovams, kurie nėra matę daug nenaratyvinių kino pasakojimų, filmas gali pasirodyti abstraktus ir nesuprantamas, todėl iškart ne toks geras. O tuos, kurie mėgsta labiau eksperimentinius, laisvos formos kino kūrinius, gali net papiktinti, jog režisierius lyg ir bando užsėsti dvi kėdes: iš pažiūros kuria asociatyvią istoriją, bet čia pat laikosi įsikibęs plonytės naratyvinės linijos, kurią užuominomis ir įvairiais pasikartojimais stengiasi sujungti į vientisesnį pasakojimą.

Todėl ir tą iš pirmo žvilgsnio medžiagos nerišlumą galima vertinti dvejopai – kaip režisūrinę nesėkmę arba kaip režisieriaus sumanymą. Viskas priklauso nuo žiūrinčiojo intencijų. Galiausiai, pasiruošimo, kadangi dvi valandos lėto vyksmo kino ekrane reikalauja kantrybės ir budrumo. Bet kokį dėmesio praradimą lengvą nurašyti kaip filmo trūkumą.

Visgi keisčiausia kritika, su kuria įvairiomis formomis teko susidurti po „Partenono“ premjeros „Scanoramoje“, buvo apie tai, kad autorius kažkodėl susidomėjo istorijomis ir žmonėmis, kurie mums, lietuviams, lyg ir svetimi, tolimi, mūsų tiesiogiai neliečiantys: kažkoks gangsteris, pabėgėliai, prostitutės iš Rytų Europos, kažkokie viešnamiai ir landynės.

VIDEO: Filmo „Partenonas“ anonsas

Tačiau čia pat pamirštama, kad jau Šarūnas Bartas keliavo į tolimąją tundrą, dykumos platybes ir bekraštes stepes. Žinoma, pastarojo filmuose konkreti geografija – Sajanai, Marokas, Ukraina – nebūdavo tokia svarbi, kadangi jis kurdavo universalią erdvę žmogaus egzistencijai apmąstyti. Bet argi tokios erdvės nekuria ir Kvedaravičius? Nesvarbu, jog filme nuskamba konkrečių miestų ir vietovių pavadinimai.

Atsiverskime žodyną ir prisiminkime. Partenonas yra šventykla deivei Atėnei, stovinti Atėnų Akropolyje ir ilgą laiką simbolizavusi graikų bei apskritai visos Vakarų kultūros didybę ir laimėjimus. Šio pastato vaizdais, užfiksuotais nuotraukose ir piešiniuose, filmas ir prasideda. Tačiau didybės nebeliko.

Partenonas, kurio papėdėje, kaip teigiama aprašyme, bet aiškiau neartikuliuojama filme, veiksmas ir vyksta, tampa nuosmukio ir pabaigos metafora. Tiek Atėnų, tiek pačios Europos, nors pastarąją interpretaciją savo galvoje suformuluoji jau tu pats, o ne režisierius. Šis, matyt, dar kartą, kaip ir premjeros vakarą, patartų į filmą nežiūrėti taip rimtai.

Kadras iš filmo „Partenonas“
Kadras iš filmo „Partenonas“

Tamsūs butai, viešnamiai, ankšti kambariai, ligoninės, naktiniai klubai; pabėgėliai, prostitutės, gangsteriai, imigrantai; padirbti pasai, senų knygų krūvos, audio juostelės, šventos ikonos stalčiuose, narkotikai; Rosa Luxembourg, Mariupolis, Medina – visos šios erdvės, žmonės, daiktai, vardai ir pavadinimai filme pasirodo kaip didžiosios istorijos, pavadinkime ją Europa, atplaišos, griuvėsiai ir mažieji naratyvai.

Režisierius kuria šiuolaikinės Europos kuntskamerą, kurioje viskas susipina į vieną nepertraukiamą labirintą, iš kurio nėra išėjimo. Tik retomis akimirkomis herojai, atrodytų, atidaro tinkamas duris ir patenka į kažkokį lauką ir kelią, tačiau šis nežinia, kur veda.

„Partenono“ pasaulis – tai pasaulis be atskaitos taško. Arba, kaip gangsteris Garipas vienoje scenoje sako, apskritimas su daugybe centrų. Ir čia pat priduria: pragaras. Nors galime galvoti ir apie skaistyklą, tranzitinę erdvę, iš kurios veda tik du keliai. Arba į Rojų, arba į Pragarą.

Kadras iš filmo/Manto Kvedaravičiaus „Partenonas“
Kadras iš filmo/Manto Kvedaravičiaus „Partenonas“

Ar tik ne šioje tarpinėje būsenoje yra užstrigusios Ana ir Sofija, prostitutės iš Ukrainos? Ar tik ne iš šios tranzitinės būsenos Garipas finale išvaduoja Mehdį, pabėgėlį iš Afrikos, sakiusį, jog jaučiasi svetimas tiek keliaudamas į šiaurę, tiek eidamas į pietus?

Mantas Kvedaravičius sukūrė filmą, kuris yra atviras interpretacijoms, klaidingoms – taip pat. Jis kviečia žiūrovą pasigalynėti su forma, galbūt net su savo nuoboduliu ir visai nekaltu noru (nes taip esi įpratęs) sudėlioti matomus vaizdus į loginę seką, kad paskui galėtum juos pasisavinti. Suvartoti.

Tačiau „Partenone“ yra pernelyg daug elipsių, kad į jas neįkristum, ir pernelyg daug durų, kad jas atidaręs nepasiklystum. Mintys, kaip tas finalinis kiškis, vis ima ir pasprunka. Šiame savaime suprantamybių amžiuje tai atrodo kaip didžiausias privalumas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/