Anot kino kritikės Rasos Paukštytės, sunku kalbėti apie rezistenciją kine sovietmečiu, nes tokia kūryba iš principo reikalauja bendro veiksmo ir viešumo.
„Negalima kurti kino į stalčių, net neįmanoma buvo pradėti to imtis. Būti rezistentu fabrike, kuris vadinamas kino studija, gana sunku. Tačiau klausimas apie pasipriešinimą sovietmečiu yra komplikuotesnis, nei atrodo. Tapatybę išreiškiantys dalykai įvairiuose menuose kaip vanduo nuolat persismelkia per bet kokius draudimus, sistemas, kad ir kas benutiktų“, – paskaitoje teigė kino kritikė.
R.Paukštytė brėžia savotiškos „pakibusios“ būsenos laikmetį: nors būta akivaizdžiai propagandinių lietuviškų „partinių“ filmų (vienas jų režisierių – Linas Lazėnas, anot kritikės, savotiškai išlaisvinęs kitus talentingus kūrėjus nuo prievolės kurti filmus apie Antaną Sniečkų), tačiau atsirado ir visiškai kitokių kino pavyzdžių.
-
Rašytojas Rimantas Kmita: „Sovietinės armijos paliktos traumos tebėra gyvos ir šiandien“
-
Sovietinis kolaborantas ar politinių aplinkybių auka: kaip vertinti Vilniuje atnaujintą lentelę Romualdui Juknevičiui?
-
Istorikas įvertino Ingos Ruginienės „sovietinį vaiką“: „Tai raudonas skuduras visuomenei audrinti“
Tarkime, kaip vėliau vykusioje diskusijoje pažymėjo kino kritikė Rūta Oginskaitė, Roberto Verbos poetinės dokumentikos juostos. Režisieriaus „Šimtamečių godos“ (1969 m.) Maskvoje buvo sutiktos piktinantis jų „patalogiškumu“ ir gėdinant, kad tokių herojų rinktis nederėtų, pasišiaušta prieš ideologinį „negrynumą“ – juk sovietinis žmogus turėjęs būti jaunas, stiprus ir pasiruošęs dirbti sistemai. Filmo visoje SSRS anuomet nerodė, bet Lietuvoje, anot kino kritikės, pamatė daugybė žmonių.
Tiesa, sovietinio kino industrijos keliai išliko duobėti: būta ir nelietuvių režisierių, ir cenzūros iškarpymų beigi papildymų, skaudinusių jo kūrėjus, ir bandymo sukurti gerą kiną.
Kaip sakė paskaitoje prisimintas scenaristas Pranas Morkus: „Sunku tikėtis, kad sovietmečiu sukurtas kinas bus nesovietinis.“
Profesionalus kinas kūrėsi nelaisvės sąlygomis
Anot R. Paukštytės, skirtingai nei Lenkijoje ar Čekijoje, Lietuvoje kinas tarpukariu dar nebuvo žengęs tvirtų žingsnių. Sukurta vos keletas filmų – pati valstybė anuomet dar buvo agrarinė, trūko miestietiškos kultūros, ji nebuvo spėjusi įsibėgėti, subręsti. Kinas – miesto menas. Nebūta ir palankių sąlygų kūrybinės laisvės prasme.
Lietuviškam profesionaliam kinui teko kurtis jau prasidėjus sovietinei okupacijai. Tiesa, kurį laiką kinas buvo propagandinio aparato dalis, o ne bent kiek savarankiškesnis bandymas pasakoti istorijas kinematografinėmis priemonėmis.
„Profesionalaus kino pradžia – be laisvės skonio. Buvo pasirodę tokie filmai kaip „Ignotas grįžo namo“ (1956 m., režisierius Aleksandras Razumnas – K.T.) arba „Kai susilieja upės“ (1958 m., režisierius Borisas Šreiberis – K.T.)“, – pabrėžė R.Paukštytė.
Pasak jos, inteligentų atžalų karta – tokie kūrėjai kaip Raimondas Vabalas ar Arūnas Žebriūnas – atėjo į erdvę, kurioje nebuvo nei laisvai kalbama, nei kuriama.
„Tuomet profesionalų kiną kūrė svetimi žmonės“, – dalijosi R.Paukštytė.
„Patys turėjome susiprotėti“
Sovietinėje sistemoje cenzūra prižiūrėdavo visą filmų kūrimo procesą – nuo paraiškos iki galutinio montažo.
Tiesa, skirtingai nei JAV, kur egzistavo aiškus Hayso kodeksas, nubrėžęs kūrybos ribas (jokios aistros, jokių nuogybių, prievartos, smurto) Lietuvoje aiškiai suformuluotų draudimų nebuvo, o tai kūrė paradoksalią situaciją.
„Nebuvo parašyta, kas draudžiama – mes patys turėjome susiprotėti“, – V.Žalakevičių citavo R. Paukštytė.
Anot kino kritikės, daugelis jos kalbintų sovietmečiu kūrusių režisierių prisipažino, kad cenzūros poreikius ir klausimus dažnai būdavo sunku suprasti.
„Užduodavo keistus klausimus. Pavyzdžiui, filmo „Laikas eina per miestą“ režisieriaus Almanto Grikevičiaus klausta, o ar tikrai žmonės supras, ką reiškia filmo pradžioje pasirodantis miškas ir rūkas. Anuomet V.Žalakevičius, dalyvavęs toje pačioje komisijoje, kitiems atsakė, jog „kas jau kas, bet mišką supras kiekvienas lietuvis“, tačiau klausimo prasmė taip ir liko neaiški. Gal taip buvo apsimetama, kad dirbama?“ – klausė R.Paukštytė.
Neaiškios, neužrašytos ir nekodifikuotos cenzūros ribos, noras priversti pačius režisierius „susiprotėti“ vedė į vidinę cenzūrą, kai jau kuriant filmą buvo bandoma numatyti, kas galėtų būti priimtina, o kas ne tiems, kurie sprendžia: pradedant Vilniumi ir baigiant Maskva, kalbėjo R.Paukštytė.
„Be savicenzūros turbūt daugumą filmų nebūtų turėję šansų patekti į ekraną. Tiesa, būta ir visokiausių „susimirksėjimų“, stengtasi padėti kūrėjams. Į kino sritį atėjo dirbti jau atlydžio laikotarpiu išsilavinimą gavę žmonės, suprantantys, kas yra geras kinas. Lietuvos kino studijai vadovavo teatrologas Julijonas Juozas Lozoraitis, o Kinematografijos komitetui vadovavo Vytautas Baniulis“, – sakė R.Paukštytė.
Filmas, už kurį sau neatleido Žalakevičius
Skaudi kūrėjams buvo ne išbraukymų, o priverstinių „pridėjimų“ cenzūra.
Vienas tokių pavyzdžių – V.Žalakevičiaus „Vienos dienos kronika“ (1963 m.) anuomet laikytas vienu geriausių Lietuvos kino studijos darbų. Tiesa, pats režisierius, anot R.Paukštytės, už šį filmą sau neatleido iki pats gyvenimo galo. Prie to prisidėjo ir cenzūros mechanizmas.
Filmas pasakoja apie konformizmą, visuomenės abejingumą, jo herojai prisimena save skirtingose istorinėse aplinkybėse. Režisieriaus buvo sumanyta, kad juosta prasidės melancholiškais rudens kadrais, kuriuose – pagrindinis veikėjas, susikrimtęs dėl savo gero draugo mirties, nostalgiškai prisimena jaunystės laikus. Tai būtų sukūrę ir specifinį juostos toną.
Cenzorių tokia filmo įžanga netenkino, esą ji pernelyg pesimistinė, niūri, tad jie paliepė V.Žalakevičiui perkelti melancholiškąją įžangą ir sukurti naują pradžią. Dabartinėje filmo versijoje pirmąsias kelias minutes žiūrovas stebi žaismingus, gražius Vilniaus vaizdus, fone skamba džiugesį kelianti muzika.
„Atrodytų, jokio skirtumo. Tačiau pakeista įvadinė scena pakeičia filmo toną, o pats įvykis, kuris yra svarbus, nublanksta“, – aiškino R.Paukštytė.
Vėliau ir kino kritikas Saulius Macaitis pripažino, kad „Vienos dienos kronika“ sukėlė nemažą ažiotažą cenzorių gretose.
„Pirmasis demonstratyviai autorinis V.Žalakevičiaus filmas, sukėlęs aršių ginčų. Tuomet prasmė atrodė aiški – piliečio ir abejingo žmogaus konfrontacija, – tačiau meninė kalba, laiko ir erdvės laisvumas, atliepiantis pasaulio ieškojimus, buvo toks nelauktas, „nesuprantamas“, kad lėmė net cenzūros įsikišimus“, – rašė S.Macaitis.
Pokario tema
Po šio nusivylimo V.Žalakevičius ėmėsi kurti „Niekas nenorėjo mirti“, kurį pats vadino filmu „ir Dievui, ir ciesoriui“.
Anot kritikės, šis V.Žalakevičiaus filmas vienas pirmųjų vaidybiniame kine prabilo apie pokario temą: iki tol ją nagrinėjo tik dokumentiniai filmai, griežtai ir vienareikšmiškai „koneveikdami lietuvišką partizaninį judėjimą“.
„Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ visuomet į dvi dalis dalija žiūrovų salę: vieni sako, kad tai filmas, kurio autorius Vytautas Žalakevičius buvo visiškas kolaborantas, o kiti akcentuoja filme esančius simbolius, tylą ir pauzes, kurios prabyla“, – svarstė R. Paukštytė.
V.Žalakevičiaus juostą visoje tuometėje SSRS pamatė apie 19 mln. žmonių.
Vėliau pasirodė keletas filmų, kurie gana atvirai paliesdavo skaudžius Lietuvos istorijos įvykius. Pavyzdžiui, 1968 m. filmas „Jausmai“ (režisieriai Almantas Grikevičius, Algirdas Dausa), kuriame įterpiama scena apie Lietuvos tautą ir laisvę. Anot R.Paukštytės, tai – netikėtas posūkis. Šiam filmui scenarijų rašė V.Žalakevičius.
„Įdomu, kad scenarijuje valgymo prie stalo scena, kai gana atvirai kalbamasi apie laisvę ir lietuvių tautą, užrašyta „lyg tarp kitko“, tarsi nereikšmingai, tačiau mizanscena kino ekrane – visiškai kitokia. Joje kuriama įtampa, kadrai sudėlioti taip, kad žiūrovas suprastų pokalbio svorį“, – dalijosi R.Paukštytė.
Anot kritikės, sovietmečio laikotarpiu sukurta gausybė dalykų, dėl kurių turėtų būti gėda, tačiau yra ir tokių, kuriais galima didžiuotis.
Sovietinėje Lietuvoje kino meno aukso amžius baigėsi po 1968-ųjų metų. Čekoslovakijoje numalšinus Prahos sukilimą, kaip ir daugelyje sričių, cenzūra smarkiai stiprinta, o tai darė įtaką ir filmų kokybei.
Kai kurie filmai, pavyzdžiui, Henriko Šablevičiaus „Atspindžiai“ (1968 m.) apskritai buvo „padėti į lentyną“ dėl perdėm didelio panašumo į prancūzų avangardistus, abstraktumo, o žiūrovus pasiekė tik prasidėjus pokyčiams SSRS.
Paskaita apie kino cenzūrą sovietmečiu vyko Vilniaus rotušėje. Paskaita yra platesnio ciklo apie kultūrinę rezistenciją sovietinėje Lietuvoje dalis.
Faktinės klaidos pataisymas: filmą „Šimtamečių godos“ (1969 m.) režisavo Robertas Verba, o ne Henrikas Šablevičius.
