„Susitikimas su Pol Potu“, rež. Rithy Panh
Prisimenu, pernai Kanų kino festivalyje ilgėjausi filmo, kuris nebūtų dar viena istorija apie paauglius, disfunkcines šeimas, nykius turtuolius ar tiesiog infantiliai besielgiančius žmones. Filmo, kuris būtų intelektualus. Tiek tema, tiek kino kalba. Naujausias iš Kambodžos kilusio, o dabar Prancūzijoje kuriančio Rithy Panho filmas tapo malonia atgaiva, nors ir pasakoja apie sudėtingus istorinius įvykius. Trys prancūzai (visus įkūnija talentingi aktoriai) keliauja paimti interviu iš paslaptingo Kambodžos diktatoriaus, bet viskas ima klostytis ne taip, kaip tikėtasi. Trijulė patenka į kafkišką pasaulį, kur šviesus fasadas slepia tamsą.
„Universali kalba“, rež. Matthew Rankin
Iki šiol Kanados kiną labiausiai garsino Guy‘us Maddinas, Davidas Cronenbergas, Atomas Egoyanas ir Xavieras Dolanas. Dabar kviečiu susipažinti su naująja šalies kino viltimi Matthew Rankinu, kuris savo radikaliu kino stiliumi tarptautinę publiką sužavėjo jau debiutiniame „Dvidešimtame amžiuje“ (2019). Tik jeigu pastarajame dar buvo galima įžvelgti akivaizdžią jo tėvynainio Maddino įtaką, naujasis darbas jau visai kitoks. Tai skirtingas kultūras skrodžiantis pasakojimas apie žmogiškojo ryšio paieškas, kuriame absurdas dera su rimtumu, realizmas su fantazija, Kaurismäki su Kiarostami.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
„Riefenstahl“, rež. Andres Veiel
Apie mėgstamiausios Hitlerio kino režisierės Leni Riefenstahl, sukūrusios totalitarinę nacių galią šlovinantį „Valios triumfą“ (1935), gyvenimą sukurtas ne vienas dokumentinis filmas. Atrodytų, ką dar galima pasakyti apie prieštaringą asmenybę? Pasirodo, galima dar kartą įžvalgiai priminti, šį kartą leidžiant prabilti pačiai autorei ir jos kauptiems archyvams. Nebijokite, tai nėra tradicinis kalbančių galvų kinas. Tai meistriškai sumontuota dokumentika, kelianti kaip niekad aktualius klausimus. Apie meno ir politikos santykį. Apie menininko atsakomybę režimų akivaizdoje. Apie atmintį, linkusią prisiminti gražią ir pamiršti siaubingą istoriją.
„Balandį“, rež. Dea Kulumbegashvili
Po daugybę apdovanojimų susižėrusios kartvelų režisierės debiutinės dramos „Pradžia“ (2020) visiems buvo aišku – užgimė talentinga kino autorė. Tąkart filmą prodiusavo meksikiečių kino meistras Carlosas Reygadas. O štai prie naujojo kūrinio atsiradimo prisidėjo ir vienas populiariausių šių dienų kino režisierių, italas Luca Guadagnino. „Balandį“ pasakoja apie akušerę Niną, kuri darbo metu į pasaulį priima kūdikius, o po darbo važinėja po Sakartvelo kaimus ir atlieka nelegalius abortus. Tačiau režisierė nekuria socialinės dramos, nors kritika dabartinei šalies sveikatos sistemai akivaizdi. Ji panardina į egzistencinio nerimo pritvinkusią atmosferą, kurią kuria įspūdingomis ilgų kadrų kompozicijomis ir meistrišku garsu. Tai naujų žvilgsnio būdų ieškantis kinas, kurį turėtų įvertinti sinefilai.
„Perversmo garso takelis“, rež. Johan Grimonprez
Nemaža dalis užsienio kino kritikų šį filmą vadina vienu geriausių 2024 metų dokumentinių kūrinių. Kadangi mačiau ankstesnius šio tarpdisciplininio meno kūrėjo ir kino režisieriaus iš Belgijos darbus, panašūs įvertinimai skamba netikėtai: pradėjęs nuo trumpų eksperimentinių found-footage filmų, kurie, kaip bežiūrėsi, atrodė labai nišiniai, ne visiems, šiemet su naujuoju filmjisu užkopė net iki „Oskarų“ nominacijos. Apie filmą trumpai būtų galima pasakyti tiek: politinės CŽV machinacijos 1960-ųjų Konge, skambant laisvę alsuojančiai garsiausių Amerikos džiazo atlikėjų muzikai. Nesuderinama? Istorija rodo kitaip.
„Taip įsivaizduojame šviesą“, rež. Payal Kapadia
Jei vis dar yra žiūrovų, kurie išgirdę žodžius „Indijos kinas“ pirmiausiai įsivaizduoja Bolivudą, šis filmas taps festivalio atradimu. O tiems, kurie seka autorinį šios šalies kiną, turbūt jau įsidėmėjo tiek talentingos režisierės pavardę, tiek jos triumfą Kanuose. Filmas laimėjo Didįjį žiuri prizą, kitaip tariant, antrąją vietą, nors buvo nemažai prognozavusių (tarp jų ir aš), kad nuskins „Auksinę palmės šakelę“. Tai šviesus, subtilus ir tiesiog gražus (ar grožis vis dar tinkamas kriterijus vertinant meną?) filmas apie meilę, vienatvę ir ryšio paieškas šių dienų Mumbajuje.
„Tėkmės pagauti“, rež. Jia Zhangke
Ši melancholiška dviejų žmonių kelionė vienas kito link pakvies leistis per skirtingas epochas, miestus ir paties režisieriaus kūrybą. Bet Zhangke nebūtų savimi, jei nežvelgtų plačiau. Kartu tai ir modernėjančios Kinijos portretas. Nuo kapitalizmo aušros iki šalį ištikusios pandeminės nevilties. Būkite pagauti šios keistos ir į žodžius sunkiai telpančios laiko tėkmės.
