Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2018 balandžio 4d. 20:29

„Kino pavasario“ dienoraštis. Lietuviškų trumpametražių filmų pažadai

Kadras iš filmo „Pirtis“ 15min recenzija
Kadras iš filmo „Pirtis“

Pasibaigus „Kino pavasariui“, ar bent oficialiai jo daliai, mat festivalis iki balandžio vidurio toliau rodys savo įsigytus filmus (vertėtų pasvarstyti apie tai, ar derėtų festivalį paversti sau palankia distribucijos platforma, tačiau tai – jau kito straipsnio tema), norisi prisiminti tuos, kurie kino panoramą dar tik formuos – penkios lietuviškos trumpametražių filmų premjeros, pristatytos „Kino pavasaryje“, neabejotinai patenka į šią kategoriją.

Pradėti, matyt, reikėtų nuo laureatų. „Trumpo konkurso“ nugalėtoju tapo Lauryno Bareišos filmas „Pirtis“, ir toks žiuri sprendimas atrodo puikiai suprantamas.

Jau ne kartą įrodęs, jog geba minimaliomis priemonėmis reflektuoti rutinišką, beprasmybe persmelktą kasdienybę, L.Bareiša „Pirtyje“, kuri pateko į Venecijos kino festivalio konkursą (!), kalba apie grupelės paauglių „plotą“. Draugų kompanija išsinuomoja rūsį su pirtele ir baseinu, prisiperka alkoholio ir daro „tūsą“, bet iš tiesų šiek tiek nuobodžiauja. Laukia, kol išgyvens patirtį, matytą kine ar girdėtą draugelių pasakojimuose, bet programoje – tik nejaukūs šokiai ir sunkiai besirišantys pokalbiai.

L.Bareiša į 17 minučių sutalpina skausmingai tikrą visos kartos portretą, išvengdamas ir romantizavimo, ir egzotizavimo, ir perdėto socialinio angažuotumo. Juk scena, kai vienas vaikinas tyčiojasi iš kito tautybės ir, jau gerokai išgėręs, draugų kompanijoje užtraukia Lietuvos himną, galėjo tapti aštriu komentaru, tarsi ant baslio pamaunančiu visą filmą, tačiau režisierius, laimei, kampus nugludina, o priešpriešas išretina. Ir žiūrovui nepasiūlo nei akivaizdaus konflikto, nei visa išrišančio finalo – tik trumpus juodus mirksnius, suraikančius kasdieniškos realybės paveikslą.

Perspektyviausio Studentų filmų konkurso režisieriaus apdovanojimą šių metų „Kino pavasaryje“ atsiėmė Titas Laucius, filme „Gyvatė“ kviečiantis pažvelgti į, jau tradiciškai, tuos, kuriems „dvim keli“.

Miglė (akt. Gelminė Glemžaitė) ir Eimantas (akt. Valentinas Novopolskis) kartu jau seniai, tačiau sprendimą gyventi drauge priėmė vos prieš kurį laiką. Kaip netrukus paaiškės, būtent Eimantas ilgai nesiryžo šiam žingsniui...

Poros kasdienybę sutrikdo vonios kambaryje atsiradusi gyvatė, tampanti netikėtu, absurdišku, bet ypač taikliu jaunos poros santykių indikatoriumi. Kol Miglė imsis veiksmų, „googlins“, skambins ekspertams, savomis rankomis bandys pagauti gyvatę ar ją išrūkyti, Eimantas vėl ims dvejoti ir svarstyti, ar ne metas sugrįžti pas tėvus. Nes juk „nesąmonė taip gyventi“.

„Gyvatė“ yra žiūroviškas filmas pačia geriausia šių žodžių prasme – dėl puikaus aktorių dueto, šmaikščių dialogų, tikslios, bet grakščios, metaforomis ir baigtinėmis išvadomis neapkrautos dramaturgijos. Galiausiai (nes daliai auditorijos tai kažkodėl dar svarbu), dėl visų pasenusių stereotipų apie lietuvišką kiną paneigimo.

Specialus Studentų filmų konkurso žiuri paminėjimas atiteko režisieriaus Jevgenijaus Tichonovo dokumentiniam darbui „Vytis“.

Filmui, kuris skleidžiasi pamažu – kamerai besigręžiojant po tykų, nespalvotą peizažą ir girdint pirmąsias kalbos nuotrupas, nelengva suprasti, kas gi yra „Vyčio“ tema. Tik ilgainiui paaiškėja, jog filmas pasakoja apie reabilitacijos centre besigydantį, nuo narkotikų priklausomą vaikiną, kuris nusprendė – reabilitacijos jam gana. Jis nori laisvės, draugų, Laisvės alėjos. Normalaus gyvenimo.

Pats Vytis žiūrovams taip ir lieka šiokia tokia paslaptimi. Vaikinas papasakoja keletą savo gyvenimo epizodų, turi keletą pokalbių su reabilitacijos centro darbuotojais, tačiau kaip asmenybė neatsiskleidžia. Tačiau nežinau, ar tai tikrai yra filmo silpnybė – kai geriau pagalvoji, tokių kaip Vytis yra daugybė, todėl probėgšmais parodyta deherojizuota jo istorija J.Tichonovo filme tampa galbūt kiek per daug fragmentiško, tačiau platesnio bendražmogiško pasakojimo dalimi.

Kadras iš filmo „Šviesa“
Kadras iš filmo „Šviesa“

Gediminas Šiaulys, pernai nudžiuginęs magišku animaciniu filmu „Kaukai“, šiemet „Kino pavasaryje“ pristatė „Šviesą“, kuriai, deja, toloka iki pirmtako organikos.

Filmo karkasu tampa Kęstučio Navako eilėraštis, tapęs Vytauto Leistrumo daina – klausantis muzikinio kūrinio, jo klipe (šis žodis neišvengiamai išsprūsta galvojant apie G.Šiaulio darbą) prabėgomis dėliojama lietuvių kalbos ir rašto istorija.

Per 7 minutes žiūrovą pasiekia toks idėjų, simbolių, spalvų ir įvaizdžių koncentratas, kad sekti siužetą, net jei tai yra puikiai pažįstama Lietuvos istorija, tampa sudėtinga. Ką jau ir kalbėti apie tai, jog kinas, tikriausiai, turėtų suteikti ir kiek kitokį – gilesnį, šmaikštesnį, originalesnį – santykį su šalies istorija nei edukacinę laidą primenantis kūrinys.

Kokybės ir amato meistrystės prasme nuo pirmųjų keturių aptartų filmų akivaizdžiai skiriasi Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno „Nepalaidotas“ – vis tik tai, veikiausiai, yra akmenukas ne į pirmuosius žingsnius žengiančių filmo kūrėjų, o į programos sudarytojų daržą.

„Nepalaidotas“ pasakoja apie teatre dirbančią Eglę, kuri, mirus elgetavusiam tėvui, su kuriuo jau ilgai nepalaikė ryšio, pradeda matyti regėjimus, stumti nuo savęs seserį (arba draugę – jųdviejų santykio, prisipažinsiu, taip ir nesupratau) ir vis ryškiau prisimena vaikystėje patirtas traumas, skirtingais pavidalais persekiojančias Eglę visą gyvenimą.

Tikriausiai didžiausias „Nepalaidoto“ minusas yra noras į trumpametražį filmą sutalpinti tiek siužetinių linijų, tiek temų, nuojautų, įtampų ir istorijų, kiek vargiai tilptų ir į ilgametražę juostą. Paranoja persmelktas filmas šokinėja nuo vieno prie kito, kol pradeda trūkčioti ir aižėti. Pameta tempą – todėl atrodo labai ilgas, o galiausiai ir dramaturgijos vystymo logiką – todėl atrodo jau tris kartus pasibaigęs ir vis iš naujo beprasidedantis.

Galiausiai, filmui koją pakiša ir į vaidybinį kiną netikėtai bei, tikiu, visiškai neplanuotai pasibeldusios aktualijos – pačioje pradžioje išvydus Joną Vaitkų, scenoje repetuojantį su mergaite, kuri galiausiai prataria: „Paleisk, man skauda“, pripažinkime, taip pat į filmą žiūrėti jau nebepavyks...

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Video

Maudymosi kostiumėlių tendencijos

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Svajonių virtuvė