J.Panahi – vienas įdomiausių Irano kino režisierių, kuris vis dar kuria šalyje, bet nuolat susidurdavo su represijomis. Vienas žymiausių jo kūrinių 2011 metais Kanų kino festivalyje pasirodžiusi juosta „Tai nėra filmas“.
Į Vakarus filmas pateko slapta – sklinda legendos apie torte paslėptą USB rantą, bet ir filmuotas buvo stengiantis likti nepastebėtiems režimo. Tuomet, kai buvo kuriamas šis filmas, J.Panahi gyveno namų arešto sąlygomis, o kamerą į jo namus įsinešė Mojtabas Mirtahmasbas, tapęs šio filmo operatoriumi ir antruoju režisieriumi. Filmas pasakojo apie kūrėją, kuris negali kurti, bet kartu ir apie Irano režimą, nuo kurio kentė J.Panahi.
Šis režisierius pasirinko kurti savo gimtojoje šalyje ir šiais metais „Kino pavasaryje“ pristatomas naujausias jo filmas – filmuotas gimtajame Irane ir pasakoja apie režimą, o dar labiau – apie nuo jo kenčiančius, bet orumą išlaikančius žmones. „Tiesiog atsitikimas“ jau laimėjo „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje.
„Irano kinas yra labai populiarus Lietuvoje, žiūrovai seka iškiliausius ir naujausius režisierius. Atrodo, kad turime daug Irano kino gerbėjų. Manau, kad šis filmas – dėl įvykių pasaulyje – yra tinkamas filmas žiūrėti kaip tik dabar“, – teigė D.Grigaliūnaitė.
Anot jos, filmas nagrinėja keršto temą.
„Jis klausia, ar yra teisinga kerštauti? Kas atsitinka po to, kai patiri ką nors negero kalėjime ar kai būni sučiuptas? Kas nutinka su žmogaus vidumi? Ar žmogaus vidus sako, jog reikia kerštauti? Ar tai – teisinga?“ – pasakoja apie filmo keliamus klausimus D.Grigaliūnaitė.
K.Žukas pasakoja, kad filmas parodo Irano žmonių stiprybę ir humanistinį žvilgsnį į pasaulį.
„Filme neprarandamas žmogiškumas susiduriant su režimu: kankinimais ir žudymais. Režimas negalvoja ir nesvarsto, nepasineria į diskusija, bet filmo veikėjai jautriai žiūri į situacija, nepuola daryti radikalių veiksmų, žvelgia humaniškai ir į savo kankintojus. (...) Režisierius parodo Irano žmonių jautrumą, tvirtumą. Juk gyventi tokiomis sąlygomis atrodo kaip beprotybė – gali prarasti sveiką protą, bet žmogiškumas išlieka“, – pasakoja K.Žukas.
Anot programos sudarytojo, humanizmas – vienas iš Irano kino bruožų.
„Šis filmas režimo yra laikomas spjūviu į veidą. Jau yra pasakyta, kad J.Panahi, jeigu grįš į Iraną (šiuo metu jis lankosi jo filmą rodančiuose festivaliuose Vakaruose – 15min), jis bus įkalintas dėl to, kaip jis vaizduoja režimą. Beje, dar vienas elementas, kuris netinka režimui, moteris, kuri filme nedėvi galvos apdangalo“, – teigė D.Grigaliūnaitė.
Anot programos sudarytojų, filmavimas slepiantis nuo režimo – daugelio nepriklausomų Irano kūrėjų tikrovė.
„Yra filmų, kuriems pritaria valdžia ir režimas, bet kūrėjai, kurie kritikuoja valdžią, negali laisvai kurti. Filmuojama su didele rizika, nes žmonės baudžiami. Tarkime, ir aktoriams draudžiama vėliau vaidinti, jei jie susisaisto su režimui neįtinkančiais filmais“, – pasakoja K.Žukas.
Artimųjų rytų geografija
Artimųjų rytų geografija festivalyje neapsiriboja tik Iranu. Anot D.Grigaliūnaitės, pirmą kartą festivalio programoje atsiranda filmas iš Irako. „Tortas diktatoriui“ – šioje šalyje nufilmuotas istorinis filmas. Tai – debiutinis režisieriaus Hasano Hadi filmas.
„Irakas kaip šalis gydosi gilias žaizdas. Šalis po truputį atsigauna, o kino industrija, padedama investicijų iš išorės, žengia pirmus žingsnius. Jis pasakoja apie tą laiką, kai Saddamas Husseinas buvo valdžioje, ir apie režimo žiaurumus“, – pasakoja K.Žukas.
Programos sudarytojas pabrėžia, kad šis filmas pasakoja apie Irake gyvenančią etninę grupę, o filmo centre atsiduria mergaitė.
„Lietuviškai tą etninę grupę galima vadinti „pelkių arabais“. Jie gyvena šiaudiniuose namukuose, pagrindinis transportas – valtys, tad ir šalis parodoma kitaip nei kartais piešiama medijos. Jis tęsia humanistinę liniją. Tiek Irakas, tiek Iranas turi daugybę kūrėjų. Ir šis filmas atiduoda duoklę ir klasikiniams filmams, t.y. filmams apie vaikus. Beje, puikūs neprofesionalūs aktoriai vaikai (...) Juosta parodo vaiko pasaulį - nors jis gal ir nematęs žiaurių režimo dalykų, tačiau atskleidžiama, kaip vaikai gyvena diktatoriaus valdomame pasaulyje, kiek daug svorio ir atsakomybės jiems tenka“, – dalijasi K.Žukas.
