Profesorė Danutė Gailienė: „Lietuvos reakcija į karą Ukrainoje parodė, kad esame sveika ir brandi visuomenė“

Esame kitokie

„Manau, kad turėtume sau pasakyti, kad esame nebe tie – prieš ketverius metus prasidėjęs karas Ukrainoje mus pakeitė. Esame nebe tie, negalime grįžti“, – sakė D.Gailienė, kalbėdama apie Ukrainos karo poveikį Lietuvos visuomenei.

Anot jos, Lietuvos reakcija į karą – brandumo įrodymas.

„Lietuvoje niekam nereikėjo aiškinti, kas yra karo grėsmė. (...) Nei sustingome, nei pradėjome neigti. Po kiekvieno šoko mėginame gyventi. Ir gera žinia mums: tikrai pavyksta“, – dalijosi knygos „Ką jie mums padarė?“ apie sovietų represijų įtaką Lietuvos visuomenei autorė D.Gailienė.

Diskusija: Tautos identiteto paieškos vidinių ir išorinių grėsmių akivaizdoje

+4

Anot jos, bėgant metams vis labiau tampa aišku, kad esame sveika visuomenė.

E.Lucasas siūlė atsisakyti mažos posovietinės valstybės komplekso, šią mintį jis gvildena jau daug metų.

„Jūs niekada nebuvote turtingesni ir saugesni nei esate dabar. Galite formuoti savo naratyvą, turite galią ir savarankiškumą tai daryti. Vakarai turėtų iš jūsų mokytis“, – kalbėjo jis.

E.Lucasas siūlo keisti ir Lietuvos skleidžiamą naratyvą apie save.

„Reikia kalbėti ne apie tai, kad esate nesaugūs, o kad Rusija nėra stabili, pavyzdžiui, akcentuoti Kaliningrado klausimą – ten juk siaubinga situacija. Tiek ekonomine, tiek socialine prasme. Jūs patys galite save apibrėžti“, – teigė jis.

Patricija Adamovič / BNS nuotr./Diskusija: Tautos identiteto paieškos vidinių ir išorinių grėsmių akivaizdoje

Anot L.Kojalos, Lietuva gali pasigirti savo sėkmės istorija.

„Esame pavyzdys to, kad įmanoma pereiti iš sistemos, neigiančios laisvę, į demokratiją. Dėl šitos priežasties daugelis šalių mumis žavisi, o pagrindinis autoritaro tikslas – įtikinti mus, kad esame bejėgiai, tad turime suvokti savo privalumus ir gebėjimus“, – dalijosi mintimis L.Kojala.

D.Gailienė, paklausta, ar pritaria filosofo Leonido Donskio minčiai, kad „ne mūsų dorybės ar išmintis mus išgelbės, o mūsų Rusijos baimė, kuri verčia būti pavyzdiniais Vakarų klubo nariais“, ji pripažino, kad Lietuvos visuomenės savimonę formuoja ir Rusijos artumas.

„Tikrai puikiai suvokiame, kokiais nenorime būti, kur nenorime būti, kokie nebenorime būti. Net mūsų vaikai ir anūkai žino, kuo jie nenori būti. Toks suvokimas keliauja iš kartos į kartą. Ir jauniems žmonėms prasidėjęs karas sustiprino savimonę. Supurtymas tapo akstinu rimčiau pasidomėti, pasižiūrėti. Nepasiverčia liežuvis sakyti, kad gerai gyventi tokioje geopolitinėje situacijoje, bet giliau pasižiūrėjus – iš tiesų tai mus sutvirtina“, – teigė psichologė.

Patricija Adamovič / BNS nuotr./Diskusija: Tautos identiteto paieškos vidinių ir išorinių grėsmių akivaizdoje

Tapatybė – pasirinkimas

E.Lucasas priminė, kad nacionalinė tapatybė nėra istorinė duotybė, nederėtų į ją žvelgti deterministiškai, kiekviena valstybė yra pajėgi kurti savo naratyvą, būti istorijos subjektais.

„Tapatybė apibrėžiama per tai, kuo tauta nori būti – tai jos sąmoningas pasirinkimas. Pavyzdžiui, kertinė JAV, prieš Donaldą Trumpą, idėja buvo ta, kad amerikiečiu galima tapti, buvimas amerikiečiu reiškia tam tikrą būseną. Etninė tapatybė, kilmė nebėra tokios svarbios, o kur kas svarbesnis etosas, bendros vertybės. Ir žvelgiant į istoriją – lietuviai juk yra migruojanti tauta nuo pat LDK laikų“, – dalijosi britų žurnalistas.

D.Gailienė teigė, jog ji pati stengiasi neakcentuoti tautiškumo apskritai.

„Ne lietuvių tauta patyrė istorines traumas, o Lietuvos visuomenė: toje visuomenėje buvo visokių žmonių“, – pabrėžė D.Gailienė.

Psichologė dalijosi mintimis apie „tiesos šoką“, kurį Lietuvos visuomenė patyrė po Nepriklausomybės atkūrimo – būtent tada buvo pradėta kalbėti apie represijas, kurios vyko sovietų okupacijos metu.

„Buvome priblokšti savo pačių skausmo“, – teigė D.Gailienė, akcentuodama, kad šis šokas nutolino ir sąmoningą Holokausto skausmo priėmimą ir jo įrašymą į Lietuvos valstybės istoriją.

Tiesa, D.Gailienė pabrėžia, kad vienas iš dalykų, kuriuo galime tikrai didžiuotis ir įtraukti į lietuvišką tapatybę kaip dėmenį – šviesuomenė.

Patricija Adamovič / BNS nuotr./Diskusija: Tautos identiteto paieškos vidinių ir išorinių grėsmių akivaizdoje

„Sugebame neprarasti šviesuomenės. Net agrariškoje kultūroje buvo priimta galvoti, kad mokslas yra svarbus. Švietimo ir šeimos įvertinimas – brangus dalykas, nes jie augina visuomenę. Turime tai išsaugoti“, – teigė ji.

Politologas L.Kojala papildė profesorę, kad į šviesuomenė nėra tik menininkai ar mokslininkai, bet ir verslininkai.

„Lietuviškas kapitalas investuoja į Lietuvą. Verslininkai parodo veiksmais, o ne lozungais savo įsitraukimą į valstybės ateitį. Karui prasidėjus buvo daug baimių – vienas iš naratyvų buvo, kad lietuviai perka butus Ispanijoje ir bėga iš Lietuvos. Šiam naratyvui priešinamės jau daug metų ir tai mums pavyksta, nors jis naudingas šaliai agresorei“, – kalbėjo L.Kojala.

Gausiai susirinkusioje auditorijoje kilo klausimas apie susipriešinimo visuomenėje pasekmės. D.Gailienė pastebėjo, kad duotuoju momentu jaudintis dėl pernelyg didelio susipriešinimo Lietuvoje nereikia, o jos pagrindinis kriterijus, kaip atskirti, ar visuomenė vis dar nėra panirusi į grėsmingą būseną, tai stebėti, ar nesutariančių pusių nelaikome priešais, gebame priimti vienas kito poziciją.