Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 14d. 10:04

Klausimus keliančio kūrinio džiaugsmas. Filmas „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“

Kadras iš filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ 15min recenzija
Projekto partnerio nuotr. / Kadras iš filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“

Kūrinys kritikui dažnai pats užduoda kryptį. Potencialių krypčių, žinoma, visad yra daugiau nei viena – kalbant apie tą patį filmą, daugiausia dėmesio galima skirti žanrui ar temai, o galbūt kino kalbos plonybių analizei ar socialiniam kontekstui. Tačiau po peržiūros įprastai pakankamai greitai nusprendi ar intuityviai pajauti, kurį kelią ar kuriuos vieškelius geriausia minti, galynėjantis su analizuojamu kūriniu.

Vis tik Aistės Žegulytės debiutinis ilgametražis dokumentinis filmas „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ yra toks talpus, jog kritiką pastato į nepatogią padėtį. Kaip kalbėti apie kūrinį, kuris nesirenka įprastų artikuliacijos būdų, kuris nuolat punktyriškai gretina priešybes, o klausimus apie taksidermiją ir medžioklę nejučiomis transformuoja į filosofinį svarstymą apie tai, ką reiškia pažvelgti į mirtį ir sustingdyti gyvybę?

Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus, mintimis vis grįždavau prie trijų filmo scenų.

Pirmojoje jų bažnyčioje švenčiama šv. Huberto, medžiotojų globėjo, diena. Susirinkę medžiotojai su savo šeimomis klausosi pučiamųjų ansamblio ir kunigo pamokslo, raginančio dėkoti Dievui už gyvąją gamtą, kurią susirinkusieji, kaip teigia kunigas, prižiūri, tausoja, naudojasi, mato, prie jos prisiliečia. Klausantis šių žodžių, žvilgsnis neišvengiamai krypsta į priešais altorių pastatytą kaukolę su ragais ir bažnyčios grindis nuklojusius žvėrių kailius. Su jais vėliau žais vienas jauniausių šio keisto renginio dalyvių.

VIDEO: Filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ anonsas

Kitoje scenoje į muziejų paskambina moteris, klausdama, ar būtų galima iš tėvų prijaukinto barsuko padaryti iškamšą, mat šeimininkai išvyksta į užsienį ir gyvūno prižiūrėti nebus kam. Padaryti iškamšą kaip suvenyrą – tokį prašymą girdime kitame telefone gale, stebėdami kaip nuostabos neslepiantis taksidermistas užsakymo griežtai atsisako. Kaipgi taip žmonės sugalvoja, iš dar gyvo sutvėrimo sukurti iškamšą? – linguodamas galva jis klausia savo tylaus kolegos, tuo pat metu sprendžiančio naujos iškamšos kūrimo iššūkius.

Galiausiai, scena, kurioje vyksta taksidermijos čempionato Suomijoje apdovanojimai. Dvi sirgalių šokėjos laiko medaliais padabintą iškamšą – čempionato laureatę, kol antrame plane jų kolegės šoka pagal Beno E. Kingo „Stand by Me“.

Šiose scenose A.Žegulytė bei operatorius Vytautas Katkus sugretina šventą ir žemišką, moralės kodeksui paklūstantį ir iš jo iškrentantį, rimtą ir ironišką. O svarbiausia – gyvą ir mirusį. Toje pačioje scenoje, net tame pačiame kadre, žiūrovas išvysta tiek gyvybę, su visomis ją lydinčiomis keistenybėmis, tiek visada kiek nepatogų, muistytis priverčiantį jos baigties įrodymą. Scenos, kuriose apie gyvenimą ir mirtį kalbama ne paskirai, o tuo pat metu, vis kita intonacija persvarsto jųdviejų santykį.

Projekto partnerio nuotr./Kadras iš filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“
Projekto partnerio nuotr./Kadras iš filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“

Šiuos svarstymus papildo ir bene įsimintiniausi filmo epizodai, kai tas, kurį manėme esant negyvu, yra pabudinamas iš mirties sąstingio. Štai, žvelgiame į, rodos, ką tik pritvirtintą iškamšos akį, kuri mums netikėtai mirkteli, o lapė staiga iššoka iš sukonstruoto ekspozicinio miško ir nutipena per muziejaus salę.

Režisierė vėl suglumina šiokius tokius akcentus takioje filmo struktūroje susidėliojusį žiūrovą. Ir gerai daro. Realistinį žvilgsnį papildydama siurrealistiniu prieskoniu, ji iš naujo perbraižo gyvenimo ir mirties skirčių žemėlapį, ir priverčia susimąstyti apie mūmyse užkoduotą norą priešintis laiko tėkmei. Lėto tempo, meditacijon gramzdinantis filmas tą aikštingą norą gerokai apmaldo, nors klausimus apie laiką ir laikinumą kelia nuolat – net ir savo pavadinimu, pasitelkiančiu mirusią lotynų kalbą, kurios gyvasties prisiminimus šiandien saugo laiko iššūkį įveikę kūriniai, veikalai, raštai.

A.Žegulytė subūrė puikią jaunų kūrėjų komandą – scenarijų ji rašė drauge su Titu Lauciumi, komplimentų nusipelnė ir milžinišką darbą atlikęs montažo režisierius Mikas Žukauskas bei jau minėtas operatorius Vytautas Katkus, kurio akis jautri ne tik kompoziciškai geram kadrui, bet ir jo prasminiam krūviui.

Kaip neabejotinai didžiausią šio komandinio darbo stiprybę įvardinčiau tai, kad „Animus animalis“ nieko griežtai neteigia: koks retas malonumas stebėti ne konstatuojantį ar išvados beatodairiškai ieškantį, bet klausimus keliantį ir svarstantį filmą. Galbūt dėl šios priežasties filmo garso takelis (kompozitoriai Gediminas Jakubka ir Mindaugas Urbaitis) kartais kaip tik atrodo per daug teigiantis ir užduodantis per ryškų toną. Tačiau net ir iš jo žiūrovas gali lengvai išsivaduoti, vėl panirdamas į filmo prasmių jūrą, kur krypčių – daugybė, o kur srovė nuneš – niekada nežinia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

03:39
01:19
00:58

Dabar tu gali