Kaip iškalbingai teigiama šiame filme, santykis tarp to, ką parašė pats F.Kafka, ir to, kas parašyta apie jį, siekia 1 su 10 milijonų. Tad, atrodytų, ką naujo galima pasakyti ir parodyti apie F.Kafką, juo labiau kad ir kinematografija, skirta šiam kūrėjui, įspūdinga – nuo jo kūrinių adaptacijų ekrane iki biografinių filmų ar serialų. Ir visgi A.Holland pavyksta pažvelgti kitoniškai – tiek formos, tiek turinio prasme.
Norėjo paneigti mitus
Pati režisierė apie „Francą“ yra sakiusi, kad norėjo sukurti tokį filmą, kuris būtų įdomus net ir neskaičiusiems jo knygų, ir dėl mini susitikimų, ypač su jaunais žmonėmis, kurie po šio filmo atranda F.Kafką ir jo gyvenimo istorijoje mato paralelių su šiais laikais.
Visgi pačiai A.Holland šis kūrėjas asmeniškai labai svarbus, ir šis intymumas žiūrint filmą labai jaučiamas – pradedant nuo paties pavadinimo. Duodama interviu ji ne kartą minėjo, kad F.Kafkos „Procesą“ perskaitė būdama 14-os (vėliau ji sukūrė ir šio kūrinio ekranizaciją Lenkijos televizijai) ir buvo priblokšta knygos jėgos. Režisierė yra sakiusi, kad susižavėjimas F.Kafka buvo ir viena iš priežasčių, kodėl ji vyko studijuoti kino ir televizijos režisūros į Prahą: „Viena iš priežasčių, kodėl išvykau studijuoti kino į Prahą, buvo ta, kad norėjau būti arčiau jo, ir mano susidomėjimas juo niekuomet nesustojo. Aš visą laiką iš naujo skaitydavau ir permąstydavau jo darbus.“
Kokį F.Kafką mes matome šiame filme, kas galbūt griauna su jo asmenybe susijusius mitus? Vienas labiausiai į akis krentančių filmo dalykų – F.Kafkos humoro jausmas, jo šiltas bendravimas su aplinkiniais ir švelnumas. Filme net nuskamba F.Kafkai skirta frazė, kad jis yra juokdarys – žodžiai, kurie „Proceso“ ir „Pilies“ autoriui retokai priskiriami. Išraiškinga scena, kurioje F.Kafka sėdi apsuptas draugų, jis skaito kūrinio ištrauką, jie smagiai leidžia laiką, juokiasi. Filme teigiama, kad jis buvo itin socialus žmogus, tai liudija jo rašyti laiškai, bendravimas su aplinkiniais – ir tai griauna dar vieną jo kaip atsiskyrėlio mitą. Režisierė sako, kad tokį F.Kafkos – ne kaip atsiskyrėlio, o mielai bendraujančio, juokaujančio žmogaus suvokimą patvirtino ir bendravimas su rašytojo sesers dukterimis, kurios prisiminė motinos pasakojimus, kad jos brolis buvo labai linksmas.
Tėvo vaidmuo
Visgi kai kas, kas paprastai rašoma apie F.Kafką, šiame filme patvirtinama – rašytojas buvo sudėtinga, tapatybinių skirtumų blaškoma asmenybė, sunkiai pritampanti pasaulyje, ypač tokiame, kokiam projektavo jį tėvas. Tėvas šiame filme iškyla kaip dominuojanti, despotiška asmenybė, kuriai F.Kafka jaučiasi negalintis, o galiausiai ir nenorintis įtikti. Jis jaučiasi nuvylęs jį tiek kartų, kad tai galiausiai jam tampa nebesvarbu.
Nuvylimo, neišpildymo motyvas jo gyvenime – vienas esminių. Filme viename epizode jis sako pralaimėjęs kaip sūnus, kaip vyras ir kaip rašytojas. Žinoma, tai buvo dar prieš tai, kai jis tapo vienu žymiausių XX amžiaus rašytojų – o filme drąsiai teigiama, kad nė vieno kito rašytojo kūryba taip nepaveikė praėjusio amžiaus literatūros kaip F.Kafkos. Jo bičiuliui Maxui Brodui taip ir nesunaikinus visų jo parašytų knygų jis bent jau po mirties įgijo šlovę.
Dar vienas svarbus motyvas – bėgimo kaip nuolatinės būsenos, negalėjimo iki galo susisaistyti, neapsisprendimo. Ypač tai atsispindėjo jo santykiuose su moterimis, kuriuos subtiliai šiame filme perteikia A.Holland.
Kalbėdama apie F.Kafką A.Holland paliečia ir universalųjį lygmenį, perteikdama apmąstymus apie meno ir žodžio galią. Apie tai, kaip asmeninis gyvenimas veikia kūrybą, kiek tikrovės atsispindi kūriniuose, kiek jos galima išskaityti. Tikrasis gyvenimas F.Kafkai buvo popieriuje, į žodžius jis bėgdavo iš nuobodaus darbo biure, popieriuje jis kūrė tuos groteskiškus, absurdu persmelktus literatūrinius pasaulius.
Mozaikiškas pasakojimas
Žinoma, A.Holland nebūtų A.Holland, jeigu filmą apie F.Kafką ji kurtų tradiciniu būdu. Šiam filmui ji pasirinko mozaikišką, kaleidoskopišką formą, keliaudama per skirtingus F.Kafkos gyvenimo laikotarpius, taip pat nusikeldama ir į šiuos laikus – Prahą, F.Kafkos muziejų. Čia A.Holland nesusilaiko nuo ironijos – po epizodų, kuriuose matome pokalbius apie tai, kuo svarbi šio rašytojo kūryba, ji parodo ir turistus, einančius valgyti Kafkos mėsainių. Rašytojas, norėjęs, kad visi jo darbai būtų sunaikinti, galiausiai tapo viso miesto simboliu, turistine rinkodarine priemone, puikiai parduodama preke.
A.Holland įterpia ir siurrealistinių elementų, absurdo, viską persmelkiančios melancholijos – taip perteikdama ir jo kūrinių nuotaiką. Ji įterpia simbolių, kurie akylesniam žiūrovui, išmanančiam F.Kafkos kūrybą, gali pasitarnauti ir kaip interkestinė galimybė, žvilgsnis į tai, iš kur atkeliavo įkvėpimai jo knygoms.
Tiesa, kai kurie kritikai tokį mozaikiškumą, nenuoseklumą ir kritikuoja, sakydami, kad tai atrodo kažkiek dirbtina, tačiau pati A.Holland sako, kad rašytojo asmenybei įprastinės formos netiktų. „Žinote, man vis labiau nusibosta matyti, kaip biografiniuose filmuose naudojamas klasikinis pasakojimo stilius, ypač kai bandoma atskleisti tokio sudėtingo ir sunkiai suvokiamo menininko bei žmogaus, kokiu buvo F.Kafka, gyvenimą. Žinojau, kad jei bandytume papasakoti jo istoriją tradiciniu būdu, tai būtų visiškai netinkama ir neaktualu atspindint tiek jo gyvenimą, tiek jo kūrybą“, – sakė A.Holland.
Ar po šio filmo galėsime geriau suprasti F.Kafką ir jo kūrybą? Turbūt tenka grįžti prie minties, kad sunku iki galo suprasti tokią sudėtingą asmenybę kaip F.Kafka. Greičiau jau čia – A.Holland F.Kafkos versija. Tačiau faktas, kad gauname dar vieną plataus užmojo, diskusijas ir apmąstymus keliantį A.Holland filmą.
