Tekste atskleidžiamos filmo „Badautojų namelis“ siužeto detalės.
Toks laisvo mąstymo efektas apie ekrane besirutuliojančius įvykius atsiranda dėl režisieriaus pasirinkimų. Pirma – gebėjimo detalėmis (dažniausiai – dialogais, paskirais žodžiais, kūno kalba, svarbiausia – pauzėmis) sukurti personažus ir jų tarpusavio santykius.
Veikėjai gyvi, iš kūno ir kraujo. Kaip po vienos iš premjerų sakė pats režisierius – daugelis personažų pasakytų žodžių yra jo kur nors išgirsti, o vėliau pritaikyti, prilipdyti prie sukurtų filmo veikėjų. Tad filmas įsišaknijęs tikrovėje.
Filmo veiksmas sukasi apie 1991-ųjų sausio įvykius – Lietuvos televizijos darbuotojus, kurie po pastato užėmimo nusprendžia priešintis, t.y. vykdyti bado akciją.
Tiesa, imitacijos, tikrovės kopijos jausmo nėra, veikėjai, nors ir atspindi tam tikrus tipažus, nėra šabloniški. Pavyzdžiui, vyras (Sigis, akt. Paulius Pinigis), turintis mažą vaiką ir gyvenantis paprastą, kasdienį gyvenimą, svajojantis būti aktoriumi, nesutariantis dėl savo „nepraktiškos“ profesijos su tėvu, pasirenka išeiti iš namų – bent kelioms dienoms. Jis nori pagyventi svajonėje, utopijoje, idėjoje, o ne kasdienybėje, kurioje verkia vaikas, žmona nebeįdomi, kasdienybė gniaužia.
Daug kur matytas, gal net banalus tipažas, taip, bet gyvybingumo jam suteikia ir aktoriaus vaidyba, ir situacijos, į kurias jį patupdo filmo kūrėjai. Susidūrimas su kitais, atrodytų, svetimais, žmonėmis, pokalbiai su jais keičia Sigį iš esmės. Režisierius neatskleidžia, kaip keičia, bet „kaip“ nėra svarbiausias dalykas. Kur kas svarbiau užmegztas santykis su tais, kuriuos jis sutiko ir ką žiūrovas bei veikėjai tame susitikime pajautė. Tokių susitikimų ir stabtelėjimų vertė ne tik filme, bet ir kasdienėje tikrovėje – neįkainojama. Ypač, kai mums pasiekti tikslą, rezultatą, dar vieną laimėjimą – kasdiena. Dažnai tai darome žmogiškąjį santykį pamiršdami.
Filme jaučiamas ir pačių aktorių suvokimas, kas yra jų veikėjai, kokia jų motyvacija, tai – suteikia gyvasties ir jų vaidybai. Ne kartą esu sėdėjusi teatre ar kine ir supratusi, jog aktorius visiškai nenutuokia, ką jo tariami žodžiai reiškia – jie tėra skiemenys be prasmės. K.Kaupinio filme to nėra – režisierius išsireikalauja prasmės, kad ji būtų išgyventa, įkūnyta.
Pagrindinio vaidmens – diktorės Daivos – atlikėja Ineta Stasiulytė viename susitikime kino teatre dalijosi, kad baiminosi ištarti frazę „Okupantai lauk“, nes ji jai nebuvo natūrali. Aktorė svarstė, kaip paversti prieš okupantus nukreiptas frazes tikromis, einančiomis iš personažo gilumos. Supratimas, anot jos pačios, atsirado tuomet, kai jai atsivėrė Daivos kaip žmogaus istorija – okupacinei valdžiai, kariuomenei ji prarado savo mylimąjį, todėl Daivą šitai ir motyvuoja. Galbūt motyvuoja ir kaltė, kurią ji jaučia dėl savo pačios veiksmų atstumiant mylimąjį. Supratus veikėjo motyvaciją šūksnis nebeatrodė pakibęs ore, o įkūnytas, išjaustas, tikras.
Filmo įkvėpimu tapo tikri įvykiai – 1991-ųjų sausį užimtas Lietuvos radijo ir televizijos pastatas, o televizijos darbuotojai nusprendė rengti bado akciją. Iki dabar šalia LRT pastato stovi jų namelis, simbolizuojantis anuometinį pasiryžimą parodyti okupantams, kad šioje šalyje ir nacionalinėje televizijoje jiems nėra vietos.
Filmas gyvena istoriniame laikmetyje, bet jis nėra istorinis. Sprendimas neprisirišti prie realių istorinių asmenybių ar įvykių suteikia jam ir universalų matmenį ir atpažįstamumą dabar. Daug įvairių elgesio modelių ar jausenų pasirodė pažįstamos, vis dar „savos“ šiandien: baimė, kaltė, gėda, prisitaikymas. Pažįstami ir tam tikri elgesio modeliai santykyje su Lietuvos valstybe: patriotas, prisitaikėlis, žmogus, kuris siekia bent ką nors daryti, nors neturi idealistinio pagrindo, rusų kilmės moteris, gyvenanti Lietuvoje, bet besistengianti išmokti lietuvių kalbos, kitiems lietuviškai liepiantis kalbėti radijo darbuotojas.
Įdomu, kad filme daugelis veikėjų atstovauja vienai ar kitai „klasei“, kurios, mano galva, vis dar egzistuoja šiandieninėje tikrovėje. Nomenklatūrininkas televizijos direktorius (akt. Arvydas Dapšys), kuris tik ir ieško, kaip prisitaikyti ir baiminasi protestuoti, nes „o jeigu rusai laimės“ ir tuomet jis bus nubaustas. Jis nėra vienareikšmis ir vienaplanis veikėjas, juk tuo pat metu savaip rūpinasi (gal dėl kaltės? O gal ir dėl žmogiškumo? O gal dėl abiejų vienu metu?) kadaise savo paties nuskriaustu Lietuvos laisvės lygos rezistentu. Juodoje-baltoje išdavikų ir kovotojų už nepriklausomybę perskyroje televizijos direktoriui neatsiranda vietos. Jis visoks: ir prisitaikėlis, ir išdavikas, ir protestuotojas, ir pasimetęs žmogus.
Viena įdomiausių filmo linijų – svarstymas apie utopijos, idealizmo ir tikrovės santykį. Vis galvojau, ką reiškia filmo „paantraštė“ ar „šūkis“ – „Gražu svajoti, bet yra realybė“. Sunkoka šiuos žodžius priimti rimtai, nes ir filme juos ištaria televizijos direktorius. Juo neverta pasitikėti, nes galvojant apie istorinius įvykius žinome, kad Nepriklausomybę mums iškovojo beprotiškas idealizmas, tikėjimas laisva valstybe, tikėjimas mūsų pačių galėjimu apsibrėžti save ir svarbiausia – teise valdyti save.
Tad ką šiame lygmenyje galiausiai sako K.Kaupinio filmas? Matyt, tai, kad kiekvienoje svajonėje yra krislas tikrovės, jie negali išbūti vienas be kito. Ir atvirkščiai – tikrovė nepakeliama be krislelio idealizmo. Kartais atrodo, kad daugelis veikėjų to ir ieško. Bent krislelio utopijos savoje kasdienybėje. Kas jiems yra utopija – jau kitas klausimas.
