To laiko atspindžių ieškodamas XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje užfiksuotuose namų vaizdo archyvuose, režisierius kuria pasakojimą apie laiko ženklus. Anuomet – kasdieniškus, šiandien – leidžiančius giliau pažvelgti į tai, kas svarbu.
1990-ųjų dešimtmetis Lietuvoje buvo naujos pradžios laikas. Ir valstybei, ir jaunajai kartai, kuri toje valstybėje mokėsi gyventi. Atsivėręs pasaulis atvėrė ir technologines galimybes – pirmosiomis vaizdo kameromis jauni žmonės fiksavo kasdienybę, kuri šiandien atsiskleidžia kur kas plačiau.
Iš archyvinių vaizdo kadrų sudėliota, muzikinėmis improvizacijomis papildyta K.Kaupinio „Dainų šventės“ premjera spalio 18 dieną Vilniuje pradės 9-ąjį šiuolaikinės operos festivalį NOA. Prieš premjerą su K.Kaupiniu kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
– Karoli, tai jau ne pirmasis projektas, kai atsigręžiate į praeitį. Ko joje ieškote?
– Ieškau, kas mes esame. Šiuo metu man tai – vienas įdomiausių klausimų. Kas mus sieja kaip tautą, kokie jos bruožai, ką turime bendro. Laiko perspektyva tam būtina, nes tik joje matai, kas nekinta, o kas buvo trumpalaikis fenomenas, nulemtas konkrečių politinių aplinkybių.
– Ką praeitis apskritai reiškia kūrėjui, o ir jums pačiam? Primena, ką galime prarasti? Įkvepia nedaryti klaidų?
– Ir tai, ir tai. Galiu tik sutikti, atsakymai jau yra klausime (šypsosi). Bet esama dar poros dalykų. Kuo į gilesnę praeitį žiūriu, tuo lengviau susitaikyti su savo paties ar artimųjų laikinumo problema. Taip pat lengviau susitvarkyti su ego – kad svarbiausias yra mūsų gyvenamas laikas ir aš jame.
Kita vertus, istorija suteikia viltį – jei atrodo, kad dabar yra blogai ir kad viskas eina blogyn, istorijoje visada randi atsakymą, kad smukimo vektorius ilgainiui pasikeičia, kad ir blogiausi laikai baigiasi.
– Ar, ieškodamas praeities atspindžių dabartyje, sugebate derinti neišvengiamą nostalgiją ir kritinį žvilgsnį?
– Stengiuosi per daug nenukrypt į pirmąjį ir per daug neužaštrinti antrojo, nes praeities atžvilgiu reikia tam tikro atlaidumo.
– Ir naujajam savo kūriniui „Dainų šventė“ naudojote daug archyvinių kadrų. Kiek laiko praleidžiate jų ieškodamas?
– Praleidžiu po kokį mėnesį ar du per metus, gal net daugiau, kadangi daugelis mano darbų su tuo susiję. Iš pastarųjų – ir „Dainų šventė“, ir Kauno miesto muziejaus ekspozicija, kurią rengiu, ir pavasarį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasirodysiantis spektaklis „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“. Kartais, kaip kad kino ekranuose žiemą turinčiam pasirodyti vaidybiniam filmui „Badautojų namelis“, archyvai reikalingi, kad sukurtum pasaulį, kuriame tų archyvų visai nėra. Bet visais atvejais man tai – malonus darbas, neatskiriantis kūrybos nuo tyrinėjimo.
– Buitiniai, namų archyvui filmuoti kadrai įvykius tarsi dar labiau suasmenina. Ką apie tai kalba kino režisieriaus jausmas?
– Šį kartą įrašai, kuriuos naudoju „Dainų šventei“, išties – labiau buitiniai. Projektas „Radvila Darius, Vytauto“ paremtas LRT laidų medžiaga. Kartais ir „žalia“, iš kurios tos laidos vėliau buvo montuotos.
„Dainų šventė“ – tai kūrinys iš „žalios“ video medžiagos. Ją surinkome iš daugybės šeimų, kurios ją išsaugojo ir mums pasiūlė. Sakydamas „žalia“, kalbu apie tai, kad ji nemontuota – žmonės tiesiog filmavo, ką norėjo, be jokio konkretaus tikslo, išskyrus turbūt kiekvieno pasąmonėje šmėkščiojantį mekišką norą sustabdyti efemerišką akimirką. Kadangi tokioje medžiagoje nėra režisūrinės perspektyvos, išankstinio noro ką nors pasakyti, ji veikia kaip antropologinis, istorinis dokumentas.
Galvodamas apie dabartį, dažnai svarstau, ką dokumentininkas turėtų šiandien filmuoti, kad pagautų kažką esminio apie laiką, kuriame gyvename. Dirbdamas archyvuose matau, kad keista ir įdomu ateityje bus ne tai, ką bandome apie save parodyti patys: žmonės filmuoja vaikų gimtadienį, bando užfiksuoti dukros penktąjį, bet tu šiandien daugiausia dėmesio atkreipi, pavyzdžiui, į tai, kad visos šventės vyksta namuose prie stalo – jokių pramoginių erdvių, viskas už uždarų durų, intymioje, saugioje aplinkoje. Gatvė, miestas – tik perjudėjimui iš vietos į vietą. Post-totalitarinė, dar neatsivėrusi visuomenė.
– Kodėl būtent dešimtasis dešimtmetis jums pasirodė svarbus, kokios jūsų kartos patirtys išlikusios atmintyje?
– Visų pirma – iš to laiko itin gausu dar nenaudotos vaizdo medžiagos. Pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio pradžioje mano tėvų karta įsigijo vaizdo kameras ir ėmė filmuoti tai, kas aplink juos. Pirmiausia savo namus, savo šeimas, ritualus, šitaip fiksuodami, kaip atrodo pookupacinė Lietuva, kaip ji gimsta, kokia auga.
Kita vertus, tai mano vaikystė. Ir mano tėvų kartai tuose įrašuose – tiek, kiek man dabar, o mano kartai ten tiek, kiek dabar mano vaikams. Šiuo požiūriu tai unikali galimybė – žiūrėti į tėvus ir matyti, kaip jie elgiasi ir kaip gyvena būdami mano paties amžiaus. Juk šitame amžiuje tu ir taip gana daug savyje tėvų atpažįsti, o čia gali sekti kiekvieną reakciją, pasirinkimus, džiaugsmus, susierzinimą. Kiekviena kasetė – kaip atskiras filmas.
– Ar tokie buitiniai kadrai gali atspindėti ir visuomenės, tautos charakterį?
– Žiūrėdamas skirtingų šeimų sukurtus įrašus, matai dalykus, kurie kartojasi. Iš to supranti, kad kažkas yra tendencija, kažką visi daro vienodai. Gali daryti išvadą, kad tai ne asmens, bet visuomeninis, bendruomeninis bruožas.
– Pastaruoju metu apie Dainų šventes Lietuvoje įvairiai diskutuota. Kalbėta, ar išvis jos reikalingos, svarstyta, ar tai nėra sovietinis palikimas…
– Nežinau, man patinka. Ir man patinka, kad žmonėms patinka, kad jie kažką pajunta dainuodami drauge, skirtingo amžiaus, skirtingų kartų, tą pačią dainą. Pačioje pabaigoje, kai staiga nutyla visas Vingio parkas, ir iš tos tylos, iš gamtos garsų tyliai prasideda „Kur giria žaliuoja“.
Tai reta galimybė fiziškai pajusti savo tautą, nepajunti to kituose masiniuose renginiuose – protesto mitinge ar sporto renginyje. Dainų šventėje nėra jokio kito tikslo, tik kartu padainuoti. O daina pabudina kažkokį genuose paliktą ženklą iš praeities. Kai savo vaikui dainuoji senovinę lopšinę ar karo dainą, atsiradusią prieš kelis šimtus metų, atrodo, kad laiko nebėra, kad tu gyveni ir čia, ir kažkur labai seniai tuo pačiu metu. O būtent laiko išnykimas yra tai, kas tave pakylėja virš šito pasaulio.
– Buitiniuose įrašuose neabejotinai atradote ir muzikos. Kaip ji atspindi ano laikmečio dvasią? Ar ją girdėsime „Dainų šventėje“?
– Muzika yra tokia, koks ir laikas. Viltinga, šviesi, dažnai vaikiška, muzikuoja vaikai, jie mokosi dainuoti ir groti taip, kaip jų tėvai mokosi gyventi naujai atgimusioje valstybėje. Tačiau įrašuose daug kur muzikos tiesiogine prasme nėra. Garse ją atranda muzikantai-improvizatoriai – tai esminė šio kūrinio dalis. Muziką jie kuria iš garsų, pasigirstančių video medžiagoje, prisitaiko prie vaizdų, tarsi nebyliojo kino įgarsintojai arba akomponuoja paprastai melodinei linijai video medžiagoje, ją išplėsdami, harmonizuodami. Muziką įrašuose ir scenoje stengiamės taip derinti, kad, mūsų atliekama, ji parodytų emocinį santykį su tuo, kas vyksta video medžiagoje.
– Kaip manote, ar šiandienos buitiniai vaizdo įrašai – išmaniaisiais telefonais filmuojama kasdienybė – kada nors taps tokia pat istorijos medžiaga, kokią jūs dabar naudojate savo kūrybai?
– Savaime suprantama, net neabejoju. Net gailiuosi, kad turbūt ne man teks tai daryti.
– Ar kurdamas „Dainų šventę“ radote, ko ieškojote?
– Radau daugiau (šypsosi).
Karolio Kaupinio muzikinio koliažo „Dainų šventė“ premjera vyks spalio 18 ir 19 dienomis, 18 val. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje. Muzikos autoriai ir atlikėjai: Kristupas Gikas (fleita, patefonas), Arminas Bižys (saksofonas), Simonas Kaupinis (tūba), Paulius Vaškas (elektrinė gitara), Arnas Mikalkėnas (perkusija). Scenografė – Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas – Julius Kuršys, VJ Ervinas Gresevičius, garso režisierius – Ignas Juzokas, vaizdo įrašų garso režisierius – Julius Grigelionis, vaizdo įrašų skaitmenintojas – Rytis Dringelis, prodiuseris – „Operomanija“, partneris – „Meno avilys“.
