Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2018 liepos 11d. 13:48

„Leitis“ – istorinis epas, kurio nenusipelnėme

Filmo „Leitis“ akimirka Recenzija
Asmeninio albumo nuotr. / Filmo „Leitis“ akimirka
Lietuvoje vis dažniau susiduriame su keistu reiškiniu – terminų ir sąvokų devalvacija. Štai, bet koks vyrukas, pasodintas ant bet kokio arklio, gali tapti Vyčiu, keli iškirsti medžiai gali būti prilyginti „medžių genocidui“, o net valandos netrunkantis kino eskizas drąsiai pristatomas kaip istorinis epas.

Nežinau, ką tai indikuoja. Gal kad išties dramatiška tauta esam ir iš musės dažnai darome dramblį. Gal kad kūrybinga ir drąsi, nes ne kiekvienas už pamoką ar rimtesnio serialo seriją trumpesnį filmą ryžtųsi skambiai praminti istoriniu epu. Bet kad ir kokias didybės manijas, tautinius kompleksus ar nacionalinio charakterio bruožus tai liudytų, faktas lieka faktu – 44 min. Andriaus Bartkaus „Leitis“, kūrybinės grupės laikomas „istoriniu epu“, žiūrovams simboliškai buvo pristatytas šių metų liepos 6-ąją.

Siužetas paprastas. 1247 m. į kaimo seniūno sodybą įsiveržia leitis Rūstenis (akt. Andrius Povilauskas), rankoje laikydamas priešo galvą. Sako, jog metas eiti žvalgybon (kodėl į tą žvalgybą einama ir koks yra jos tikslas, žiūrovui dorai nepaaiškinama), į kurią be mūsų išmintingo ir patyrusio herojaus išsiunčiamas ir seniūno sūnus Kantigirdas (akt. Kęstutis Cicėnas) – viduramžiams stebėtinai daug pacifizmo savyje turintis, naivokas ir bailokas, patirties stokojantis vaikinas. Suprantu, kad jaunas, toks, kurį jaunoji lietuvių režisierių karta drąsiai priskiria dvim kelių kategorijai, tik kad dvim keli XXI a. ir viduramžiais skiriasi kaip diena ir naktis...

Taip prasideda jųdviejų kelionė. Sunku suprasti, kaip toli ar kaip ilgai jiedu keliauja, tačiau šiame keistame žygyje, sudurstytame iš panoraminių kadrų ir nuobodoko risnojimo per miškus, įvyksta du reikšmingi susidūrimai. Pirmasis – su prie laužo pasišildyti atėjusiu seniu, kuris netrukus paaiškėja esąs žynys ir keliauninkus įspėja, jog miške būna laumių.

Su pastarosiomis ir įvyksta antroji akistata, kai modelis Karolina Toleikytė su kompanija šoka 90-ųjų new age klipo estetiką primenančioje scenoje. Mūsų herojai iš susižavėjimo netenka amo, o Kantigirdas net pradeda veržte veržtis prie keliais pudros sluoksniais nuteptos ir preciziškai sugarbanotos laumės (ne pats autentiškiausias įvaizdis) – laimei, Rūsteniui užtenka proto sulaikyti savo kolegą iki laumės akims pasrūvant krauju ir odai nusidažant stilizuotomis svastikomis.

Asmeninio albumo nuotr./Filmo „Leitis“ akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Filmo „Leitis“ akimirka

Tiek ir to veiksmo iki filmo kulminacijos, kurioje mūsų herojai susikauna su šešiais rusėnais. Tiesa, kai kurios, rodos, visai reikšmingos scenos ir čia buvo praleistos, matyt, spaudžiant laikui ir biudžetui – pavyzdžiui, priešų kario tardymo žiūrovai neišvys, iškart šoksime į sceną, kur nelaimėlis jau viską (kad ir kas tas viskas būtų) išplepėjo, o leičiams beliks nuspręsti, ką su juo daryti.

Nors filmas trunka vos 44 min., jam akivaizdžiai trūksta vidinės dinamikos. Už personažus „sirgti“ sudėtinga, nes jų psichologiniai portretai nevystomi (tai, kad bailus leitis tampa narsiu kariu, yra ne psichologinė personažo plėtotė, o, šiuo atveju, dramaturgiškai nepagrįstas šuolis), tik beužsimezgančios siužetinės linijos nutrūksta (staiga pasirodžiusios laumės taip pat staigiai dingsta – nei jų fizinis pavidalas, nei mitologinis motyvas filme daugiau nebešmėžuoja), o siužetas buksuoja taip, jog net kai kuriuose nenaratyviniuose eksperimentiniuose filmuose pavyktų rasti daugiau dramaturginio judesio.

Tačiau visą šio epo didybę, mano galva, geriausiai iliustruoja dvi kitos detalės. Visų pirma, filmo koloritas dėl man nesuprantamų priežasčių taip prisotintas kontrasto, jog primena keturiolikmetės „Instagramo“ paskyrą. Antra, filmo epiloge rodomoje lietuvių kariuomenėje apstu pilvotų karių. Su visa pagarba statistams – tikrai nenoriu pajuokti jokio žmonių sudėjimo ar fizinių savybių, tačiau mėginant rekonstruoti istoriją svarbu atitaikyti ne tik rekvizitą, bet ir rasti daugiau mažiau laikmečio standartą atitinkančius aktorius. O viduramžių standartas, kad ir kaip bežiūrėsi, nebuvo apvalainas karys.

Todėl perfrazavus kitą jau klasika tapusį filmą, belieka pasakyti, jog jei „Leitis“ ir yra istorinis epas, tai toks, kurio mums nereikėjo ir kurio, esu tikra, nenusipelnėm – tikrai, nei kaip tauta, nei kaip žmonių bendruomenė, nei kaip kino industrija nepadarėme nieko tokio blogo, kad minėdami valstybės šimtmetį gautume „Leitį“. Bent jau labai norisi tuo tikėti.

VIDEO: Filmo „Leitis“ anonsas

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/