Lenkų režisierė Agnieszka Holland, pavyzdžiui, į istoriją žvelgia kur kas žmogiškiau, taigi ir įtaigiau. Filmo „Tamsoje“ (2011) pagrindinis veikėjas Leopoldas (akt. Robertas Wieckiewiczius) – paprastas lenkas, kuris, regis, žydus Holokausto metu gelbėja grynai iš išskaičiavimo, vėliau lyg ir suprasdamas, kad kitaip šioje situacijoje išties ir neįmanoma pasielgti. Net Stevenas Spielbergas filme „Gelbstint eilinį Rajaną“ (1998) fiksuoja ne superherojus, o paprastą, persigandusį ir klystantį kapitoną Milerį (akt. Tomas Hanksas). Ir nors režisierius, rodydamas JAV vėliavą, gali susargdinti jūros liga, vien dėl pagrindinių veikėjų žmogiškumo (jie išvengia ir skambių frazių apie savo šalį) filmas nepanašus į populistinę propagandą, lydimą patosiškų deklaracijų.
Liga Lietuvą pateikti ne kaip daugybės kartų autentišką kūrinį, o kaip stebuklą, keliasi ir į dabarties vaizdavimą.
Jų Lietuvos kino kūrėjai neišvengia kalbėdami ne tik apie praeitį, bet ir apie dabartį. Liga Lietuvą pateikti ne kaip daugybės kartų autentišką kūrinį, o kaip stebuklą, keliasi ir į dabarties vaizdavimą. Justino Krisiūno filmas „Emigrantai“ (2013) iš pradžių atrodo kaip socialinė kritika (tėvai dirba Anglijoje, palikę vaikus Lietuvoje), tačiau su pseudopatriotinėmis frazėmis („Aš jums prižadu, kad niekada neišsižadėsiu tėvynės“) filmas pradeda tuščių deklaracijų virtinę, nesibaigiančią iki pat titrų.
