Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 11d. 16:21

Neišpildyti lūkesčiai: Š.Barto filmas „Sutemose“

Kadras iš filmo „Sutemose“ 15min recenzija
Kadras iš filmo „Sutemose“

Kartais atrodo, jog lietuviško kino žiūrovai veikia dviem režimais. Laukia, kada bus sukurtas tarptautinį pripažinimą pelnysiantis istorinis filmas, kuriuo pagaliau „teisingai“ prisistatysime pasauliui. O susidūrę su istoriniu filmu, kuris šių kriterijų, jų akimis žiūrint, neatitinka ir atitikti niekada negalėjo, pradeda sudarinėti sąrašą priežasčių, kodėl apie Lietuvos istoriją juostoje kalbama „ne taip, kaip reikėtų“.

Žinoma, situaciją kiek perspaudžiu. Tačiau vis nesiliaujantys svarstymai apie istorinio epo poreikį, ir po Šarūno Barto „Sutemų“ premjeros „Facebooke“ pasipylę kaltinimai dėl esą netinkamo partizanų vaizdavimo (kurie, kaip jau tapo įprasta, greitai buvo susieti su tariama Kremliaus ranka), priminė, jog dalies Lietuvos žiūrovų keliami lūkesčiai toli gražu nerodo sveiko santykio nei su istorija, nei su jos meninėmis interpretacijomis.

Vis tik istorinį kiną pastaruoju metu kuriame aktyviai. Minint valstybės atkūrimo šimtmetį, valstybė parėmė 17-os vaidybinių, dokumentinių ir animacinių lietuviškų filmų kūrimą – dalis jų kalba apie Lietuvai svarbius įvykius bei asmenybes. Per pastaruosius kelerius metus dar saujelė filmų, atsigręžiančių į Lietuvos istoriją, radosi iš kitų programų bei finansavimo šaltinių.

Nors yra sėkmingų išimčių, nemaža dalis vaidybinių lietuviškų istorinių filmų (į jų kontekstą atsiremti šiuo atveju atrodo prasmingiausia) kol kas dažniau reikšmingu tonu atkartoja, o ne reflektuoja istorinius pasakojimus. Dėl mitologizuoto žvilgsnio į praeitį bei bandymo įtvirtinti išimtinai pozityvius, didingus, kompleksiškumo stokojančius Lietuvos istorijos naratyvus kartais pirštu pagrūmoja istorikai ar kino kritikai, tačiau netrunki pastebėti, jog tokį toną besirenkantys filmai iš publikos sulaukia gerokai mažiau žaibų.

VIDEO: SUTEMOSE (2019) | režisierius Šarūnas Bartas

Ar tai, jog šiandien internete skaitome komentarus, kaip Š.Bartas savo filmu esą menkina Lietuvos istoriją, reiškia, jog „Sutemose“ ištrūksta iš pastarųjų metų lietuviškame kine įsigalėjusio istorinio filmo standarto? Ir taip, ir ne.

Viena vertus, „Sutemose“, kuriose gyvenimas sunkus ir niūrus, o beveik visi personažai anksčiau ar vėliau susimąsto, kodėl atsidūrė ten, kur yra, neskamba kaip pats patriotiškiausias filmas. Galbūt net toks atspirties taškas gali pasirodyti visiškai neteisingas, turint omenyje, jog Š.Bartas žiūrovus nukelia į 1948-ųjų metų Lietuvos kaimą, kur mūsų dėmesio centre iš pradžių atsiduria visai ne tautos likimo, bet žmonių santykių drama.

Žiūrovas, didžiąją laiko dalį besitapatindamas su stambiu planu nuolat rodomu, visad kiek nustebusiu Pliaugų įsūniu Unte (akt. Povilas Elijas Martynenko), bando suvokti, kas dedasi aplink: kodėl jo įtėvis, Jurgis Pliauga, glamonėjasi su samdine ir kodėl Pliaugų santykiai persmelkti šalčiu, kas nutiko Untės tėvams ir kokia yra tikroji nužudyto kaimyno istorija?

Kadras iš filmo „Sutemose“
Kadras iš filmo „Sutemose“

Šiuos klausimus naivusis Untė galiausiai ryšis užduoti, nors tai nereiškia, jog žiūrovas, sužinojęs daugiau personažų praeities peripetijų, lengviau atsipūs. Filmo scenarijus, rašytas Š.Barto ir Aušros Giedraitytės, kartais suteikia gerokai per daug priešistorės kasdienėms dramoms – pavyzdžiui, ilgas Pliaugos monologas apie jo santuoką tampa nereikalingu balastu, žiūrovui neduodančiu daugiau, nei prieš tai įvykęs jo ir žmonos Elenos (akt. Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė) dialogas – tiesa, lengvai „medinis“, kaip ir nemaža dalis šio filmo pokalbių.

„Sutemas“ galima laikyti tradiciškiausiu Š.Barto filmu – čia pasakojimas užima gerokai svarbesnę vietą, nei daugelyje ankstesnių režisieriaus juostų. Ir vis tik nesunku atpažinti tą patį režisūrinį braižą – skurdžius peizažus, lėtą tempą, stambiais planais filmuojamus mažakalbių personažų planus. Ir vidines dramas, kurios visada yra svarbesnės už išorinį vyksmą. Todėl visai nenuostabu, jog gali pasirodyti, kad pokaris „Sutemose“ yra ne filmo ašis, o veikiau aplinkybė vidiniams personažų portretams skleistis.

Čia svarbiausi du – Pliauga ir Untė. Pliauga, nes atsisako pasirinkti tarp vakarais į trobą užsukančių partizanų ir dienomis besilankančių stribų. Jo pamažu besiskleidžiantis į įvykių sūkurį nenorinčio patekti, savo kailio žiūrinčio, tačiau blogo nelinkinčio personažo portretas, įtikinamai sukurtas Arvydo Dapšio, man pasirodė gerokai įdomesnis už Untę. Nors Pliauga nepritaria, jis imasi padėti partizanams, ir, užduodamas vieną klausimą po kito, tampa ne tik savotišku tarpininku tarp žiūrovo ir filmo, bet ir tiltu tarp skirtingų filmo plotmių. Deja, Untė iš jam priskirtos dramaturginės jungties funkcijos neišsivaduoja – net turėdamas pretenzijų tapti šiokiu tokiu moraliniu kompasu, į pilnakraujį personažą jis taip ir neišauga.

Kadras iš filmo „Sutemose“
Kadras iš filmo „Sutemose“

Kur šiame paveiksle yra partizanai? Jų čia nedaug ir, iki paskutiniosios filmo dalies, jie pasirodo retokai. Pavieniui partizanų pažinti mums beveik nepavyks, tačiau nesistebiu, jog jų kolektyvinis portretas galėjo sukelti įsiaudrinusių komentarų bangą. Partizanai čia purvini (išskyrus porcelianinio baltumo veidą dažnai išsaugančią Erikos Račkytės personažę), pavargę, mėginantys susigyventi su pralaimėjimo nuotaikomis. Svajojantys apie laisvę ir kiaušinienę su spirgais.

Sakytum, partizanai čia tikrai žmonės, o ne šabloniški herojai. Tačiau ar Š.Bartas, pavienių partizanų beveik nedetalizuodamas, kurdamas svajingus „atvirukus“ su gulinčiais ir liaudies dainas traukiančiais partizanais, kartu neatlieka ir priešingo veiksmo – kuria tokį aptakų partizanų portretą, jog į jį nesunkiai galima sudėti visas prasmes, kurias tik panori sudėti žiūrovas?

Bartas svorio centrą nuo partizanų istorijos perkelia į valstiečių šeimą – būtent jai tenka mūsų dėmesys ir klausimai apie moralinį vertinimą. Čia turime Pliaugą, apsukrų, naudos sau ieškantį, svetimoteriaujantį ūkininką – jo portretas nuo pat pradžių priverčia suabejoti tvirtu personažo moraliniu stuburu. Bet nors Pliauga ir turi ydų, jis atrodo bent jau nuoširdesnis už pagieža persisunkusią Eleną, kuri, regis, negaili jokio kito žmogaus, tik savo dvarininkaitės statuso ir prarasto turto.

Schema, kurioje „paprastas“ ir drauge netobulas žmogus atsiduria tarp dviejų abstrahuotų ugnių, pageidautina, įpinant ir luomų bei socialinės nelygybės liniją, toli gražu nėra nauja. Papildžius ją gervėmis ir kita tradicine simbolika, filmas pasirodo ne taip jau radikaliai nutolęs nuo kanono – žinoma, jis nėra persunktas patriotiniais lozungais (tik ar kas nors iš Š.Barto iš tiesų galėjo to tikėtis?), bet ir esmingai nesugriauna tradicinio istorinio pasakojimo rėmo.

Kadras iš filmo „Sutemose“
Kadras iš filmo „Sutemose“

Vis tik nesu tikra, ar filmą, atsiradusį tarpinėje būsenoje tarp pasakojimo atkartojimo ir jo dekonstravimo, nors viena pusė norės savintis – panašu, jog „Sutemose“ neišpildė ir „teisingam istoriniam filmui“, ir Š.Bartui kaip talentingam, naują žvilgsnį galinčiam pasiūlyti režisieriui keliamų lūkesčių.

Laikyti „savu“ šį per daug ištylėtą ir per mažai išvaidintą filmą (šis priekaištas visų pirma yra ne aktoriams, o režisieriaus darbui su jais) sudėtinga dar ir dėl to, jog, regis, ne tik visas prasmes, bet ir emocinį krūvį į „Sutemas“ turi suprojektuoti pats žiūrovas. Filmas ilgai ir lėtai rusena, kol paskutinėje dalyje sprogsta, nors atrodė, kad net nebuvo arti virimo temperatūros. Galbūt, labai pasistengus, tai būtų galima laikyti paveikia sudėtingo laikotarpio metafora, nors labiau tikėtina, jog žiūrovas prieis ne šios išvados, o tiesiog liks su lengva nuostaba veide. Visai kaip amžinai sutrikęs Untė.

Galiausiai, po „Sutemų“ seanso supranti, jog tau siūlomas ne vienas kelias. Kas ragins kovoti prieš „neteisingas“ istorijos interpretacijas, kas filmą vadins giliausia ir reikalingiausia istorijos refleksija šiandieniniame lietuviškame kine, kas priekaištingai klaus, kodėl jo neboikotavai dėl Šarūno Barto #MeToo skandalo – gal dar gali apsimesti, jog filmo nematei? Ir todėl visai nesistebėsiu, jei kiekvienam, atsidūrusiam šioje beveik naująja tradicija tapusioje reakcijų kebeknėje, labiausiai norėsis, jog kelias paprasčiausiai į kokį nors kitą filmą tądien būtų nuvedęs.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:16
00:05
21:34

Esports namai

URBAN˙/