Net 700 filmų žiūrėkite nemokamai. ŽMONĖS Cinema
Išbandyti
Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos už 1,00 Eur!
Prenumeruoti

Meilės trikampis, ironija ir santuokos krizės filme „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“: pokalbis su T.Vengriu ir V.Žygūre

Praėjusią savaitę 15min studijoje lankėsi režisierius Tomas Vengris ir aktorė Velta Žygūrė. Jie pristatė vasario 9 dieną lietuvių žiūrovus pasiekusią premjerą „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“. Interviu su menininkai kalbėjomės apie tai, kuo įdomus šis filmas.

– Tomai, kokį uždavinį kaip režisierius kėlėte sau kurdamas šį filmą?

Tomas Vengris: Sunku pasakyti ar čia yra konkretus tikslas. Kai pradėjau rašyti scenarijų, buvo mintis, kuri man pasirodė labai įdomi: ką mato vienas butas per ilgą savo gyvenimą. Tuo metu mano galvoje daug minčių sukosi meilės dramų temomis – viskas nuo to ir prasidėjo. Žinoma, buvo visokių iššūkių, susijusių su filmo struktūra bei konkrečia lokacija. Bet pats kūrybinis procesas ir prasidėjo nuo šitokių minčių.

– Velta, filme jūs sukūrėte Jolantos vaidmenį. Koks buvo jūsų tikslas?

Velta Žygurė: Sunku pasakyti. Tai yra moteris, kuri gyvena nelaimingą gyvenimą, bet sau yra suradusi būdą egzistuoti. Ji gali nueiti į savo susikurtą pasaulį – muzikos, prisiminimų pasaulį. Nemanau, kad žmogų (filologę, kažkada buvusią latvių kalbos mokytoją) gali tenkinti darbas tiesiog valant butus. Romas, man atrodo, ją kaip tik ir prikelia, pažadina. Ar ne taip, Tomai?

T.Vengris: Manau, kad taip.

– Filmo pavadinime užkoduota, kad čia yra penkios su puse meilės istorijos. Viena iš tų istorijų kaip tik ir yra jūsų personažės Jolantos. Čia yra tarsi meilės trikampis, kuriame taip pat dalyvauja Romas ir Jokūbas. Gal galėtumėte papasakoti apie tą dinamiką tarp jų. Kaip čia atsiranda Romas?

V.Žygurė: Jolantai jis atsiranda visiškai netyčia, neplanuotai. Jis ją pastebi, paskui netyčia vis susitinka. Gal galima sakyti, kad taip pamažu ir artėja vienas prie kito. Žinoma, tame mūsų bendravime jis yra aktyvesnis, nors Jolantai tai turbūt nėra nemalonu.

T.Vengris: Ne, tikrai ne.

V.Žygurė: Dėl jai parodyto dėmesio ir bendravimo Jolanta atgyja.

T.Vengris: Jūs gerai pasakėte, kad Jolanta yra užsidariusi ir pasimetusi. Tartum užmigusi. Ir Romas ją per mažus dalykus, atsitiktinumus pabudina. Tačiau filmas taip nufilmuotas, kad žiūrovas nesupranta, ar čia matė kiekvieną jų bendravimą, ar buvo kitų susitikimo momentų. Nes susidaro įspūdis, kad jie po truputį vienas prie kito artėja, o jų tarpusavio bendravimas vis šiltėja. Buto perspektyva, kuri parodoma filme, leidžia suprasti, kad gal ir buvo tų kitų akimirkų. Bet išties Romas joje kažką pabudino.

– Jolanta klausosi senos latviškos muzikos. Įdomiu, kokiu principu ji buvo atrinkta. Gal jūs, Velta, padėjote atrinkti?

T.Vengris: Čia buvo šimtu procentų jos iniciatyva.

V.Žygurė: Kai aš gavau scenarijų, ten buvo visiškai kita muzika – amerikiečių, berods, XX a. trečiojo dešimtmečio dainos. Aš tas dainas susiradau „Youtube“, išklausiau. Ir aš supratau vieną dalyką: Jolantai yra tiek pat metų, kaip ir man. Tad aš žinau, kad gyvenant Sovietų sąjungoje, ji savo jaunystėje tikrai negalėjo tokios muzikos girdėti. Tiesiog nebuvo tokių galimybių, tad ji negalėjo ir pamilti tokių dainų. Tad šitaip aš ir pradėjau galvoti – kokios muzikos Jolanta galėjo klausytis? Tad pamaniau, kad tokią, kokios aš ir pati kažkada klausiausi ir mylėjau, ir dabar vis dar klausausi. Tai čia buvo mano pačios pasiūlytos dainos.

T.Vengris: Scenarijuje buvau įrašęs tokią muziką, kuri, mano galva, atstovavo saldžią romantiką. Bet visada scenarijus yra vienas etapas, filmavimas – antras, o montažas – trečias. Tad aš maniau, kad trečiame etape surasiu tinkamiausią muziką. Beje, ši montažo dalis yra labai smagi: pradedi bandyti, ieškoti įvairios muzikos, garsų, kas gali skambėti filme, o vaizdo medžiaga sužibėtų. O čia Velta man labai palengvino darbą, nes pati pasiūlė latvišką muziką, aš jos ėmiau klausytis ir ji visiškai atitiko jos vaidmenį.

Kai dirbi su gerais aktoriais taip dažnai nutinka: jie supranta vaidmenį, jį įsisavina ir pasiūlo tokių dalykų kurių pats nesugalvotum, nenuspėtum. Tad ši detalė man pačiam tapo smagiu atradimu ir net pats paklausiau tos latviškos muzikos.

V.Žygurė: Bet, Tomai, iš pradžių Jolanta nebuvo latve.

T.Vengris: Nebuvo.

– O kaip ji tapo latve?

V.Žygurė: Aš Tomui pasakiau – ar gi jūs negirdite mano akcento (juokiasi).

T.Vengris: Čia irgi yra svarbus momentas. Kai rašai scenarijų, imi suprasti konkretaus vaidmens esminę dalį. Tuomet surandi aktorių ar aktorę, kuris ar kuri turi atitinkamą bruožą, tarkime, jautrumą. Bet prasidėjus bendradarbiavimui, tuomet mėgstu derinti detales prie aktorių, kad kūryba vyktų gyvai. Juk nebūna taip, kad aktorius visiškai atitinka parašytą skriptą. Tad remdamasis asmenine Veltos istorija, taip pat mūsų bendravimu, kai ką keičiau ar pridėjau. Mažiau sukau galvą dėl jos akcento, o daugiau kreipiau dėmesį į tai, ką joje faino, įdomaus ir tikro pajutau.

– Jūsų filmas yra tarptautinis, todėl ir latvė personažė čia visai neišsiskiria, neerzina, o į bendrą filmo atmosferą įsiliejo labai natūraliai. Bet noriu pakalbėti ir apie meilės temą. Filmas yra vadinamas komedija, tačiau jį peržiūrėjus ir įsigilinus į kiekvieną iš penkių istorijų pamatai, kad nors komedijos ir yra, tačiau laimės nėra daug. Gal labiau tai tragikomedija. Tad įdomu, kaip jūs filme suprantate meilę?

T.Vengris: Nuo pat pradžių filme esančią meilę mačiau šiek tiek ironiškai. Tai rodo ir sonetų ištraukos kiekvienos dalies užsklandose, tiek ta saldi muzika. Tai tartum saldžios meilės istorijos su princu ir princese ironizavimas. Filme rodome tikrovę ir per tai dar ryškesnis tampa kontrastas. Iš čia ir tas humoras, kurio filme yra nemažai.

– Tarkime spintoje pasislėpęs Romas.

V.Žygurė: Vargšas (juokiasi).

T.Vengris: Ir kai rodome filmą festivaliuose žmonės juokiasi. Man atrodo, kad tai ir yra tas absurdiškumas bei meilės tikrovė. Nes tame yra paaugliškumo: trapumo, jautrumo, bet tuo pačiu išryškėja absurdiški mūsų norai, dramos, pretenzijos. Todėl rodyti tą tikrovę su tam tikru žvilgsniu yra komiška.

Žinoma, visos filme rodomos istorijos yra labiau meilės krizės, o ne pasakojimai apie laimingą meilę. Minoro čia yra nemažai, bet dėl to kaip tik ir galima su jomis susitapatinti.

– Ar esate kritiškas santuokos institucijai? Nes iš filmo atrodo, kad visi sutuoktiniai truputį turi problemų.

T.Vengris: Tai labai įdomus klausimas. Specialiai taip nebuvau sumanęs, kad čia pateiksiu institucijos kritiką. Man norėjosi parodyti, kad niekur nėra standarto, o visur egzistuoja žmogiškas chaosas. Todėl ypač ilgalaikiuose santykiuose, kur žmonės vienas prie kito labai pripratę, visada bus visko. Juk kiekvienas esame gyvas žmogus ir mūsų poreikiai ir norai niekur nedingsta.

Aš daug bendravau su aktoriais, ypač daug kalbėjomės su Velta apie santykius, meilė ir šiaip apie gyvenimą ir manau, kad tai taip pat įkvėpė scenarijų. Todėl man norėjosi parodyti to žmogiškumo.

– Velta, jūsų personažė Jolanta yra ištekėjusi už Jokūbo, kuris vis eina į butą tvarkyti to, ką jame sugadino, sulaužė ir pridirbo trumpalaikiai nuomininkai. Ir tik filmo pabaigoje žiūrovas sužino, kad Jokūbas yra jos vyras. Kokie yra jų tarpusavio santykiai? Ką Jokūbas reiškia Jolantai?

V.Žygurė: Nesinori sakyti, kad jis yra atsibodęs, bet aišku, kad jų santykiai yra atšalę. Gal Jolantai ir trūko meilės, dėmesio, todėl ji ir yra nuėjusi į savo pačios pasaulį, nes iš vyro negauna to, ko ji tikėjosi. Tad nors ir atšalę, tačiau, kaip suprantame, gyvena kartu, jis kepa jai kotletus, ji dėžutėje jam paruošia pietus. Vadinasi, jie tartum bendrauja tarpusavyje, bet tame nėra šilumos ir meilės. Gal tik pabaigoje kažkokia viltis atsiranda.

– Ji, galų gale, juk nepasiduoda Romo gundymams.

V.Žygurė: Ji nepasiduoda ir namas sugriūna, jis neleidžia jai pasiduoti.

– O kodėl namas sugriūna? Juk Vilniuje žemės drebėjimų lyg ir nėra. Pirmas įspūdis yra būtent toks. Vėliau paaiškėja, kad tai įvyksta dėl konstrukcijų. Bet kodėl jis sugriūna?

T.Vengris: Aš turiu savo versiją, bet nemanau, kad žiūrovui ji turėtų rūpėti. Žymiai įdomiau, kai kiekvienas pats randa tą atsakymą sau.

Ši idėja kilo skaitant istoriją apie tai, kaip Vilniaus senamiestyje išties sugriuvo puse seno namo, tuomet teko dalį jo nugriauti. O kadangi visas Vilniaus senamiestis vos ne ant pelkės pastatytas, tai būna visokių reikalų iki šiol.

Kai rašiau scenarijų žinodamas, kad tai bus filmas iš buto perspektyvos, aš perskaičiau informaciją apie šį atvejį, paskui ėmiau daugiau domėtis, man atrodė, kad ta griūtis yra labai tiksli metafora, kuri apjungia visą filmą.

V.Žygurė: Taline po filmo prie manęs priėjo žmonės ir paklausė, kodėl namas griūna. Ir aš tada paklausiau Tomo. Jis man atsakė, kad tame name yra tiek daug visokių emocijų, kad namas tiesiog neišlaiko.

Aš irgi apie tai daug galvojau. Ir maždaug per vidurį filmavimo, man pasirodė, kad tame bute, name yra tiek daug nuodėmių, kad griūtis yra bausmė už visus tuos dalykus. Kad toks namas tiesiog neturi teisės egzistuoti. Jis toks nuodėmingas, kad yra pasmerktas griūčiai.

– Kalbant apie santykių nuodėmingumą, tai galima kvestionuoti. Juk pasenęs mąstymas, kad homoseksualūs santykiai ar, kalbant apie pirmą istoriją, siekis turėti monogamiškus santykius yra nuodėmingi. Bet kiek jie išties yra nuodėmingi?

T.Vengris: Ne, aš nežiūriu taip krikščioniškai ir nevertino to kaip nuodėmių. Manau, kad visa tai yra tiesiog žmogiška: žmogiški santykiai ir žmogiški papildymo, kuri nepavyksta rasti, siekimai. Todėl aš neteisiu nė vieno veikėjo ir manau, kad visi tiesiog elgiasi žmogiškai. Ieško to, ko kitur negali surasti ir, žinoma, vieni yra geriau psichologiškai susitvarkę nei kiti veikėjai. Kai kurie yra labiau subrendę ir dėl to geriau tvarkosi su savo poreikiais. Tačiau aš empatiškai žiūriu į visus filmo veikėjus ir viską, kas ten tarp jų vyksta.

Žinoma, yra tokių momentų, kaip ir gyvenime, kai galvoji, kad kažkokie veikėjų veiksmai yra klaida ir norisi jiems patarti, kad gal galima ir kitaip elgtis, bet tai yra natūralu. Juk kai žmogui kažko viduje trūksta, jis bando tai užpildyti.

– Ko gero ir pats filmas nebūtų filmu, jei veikėjai nebūtų pastatomi į įvairias sudėtingas situacijas – juk turi būti kažkoks iššūkis. Tačiau dar noriu pakalbėti apie patį Vilnių. Velta, jūs daug metų gyvenote Latvijoje?

V.Žygurė: Rygoje gyvenau iki 1981 metų o nuo tada esu Lietuvoje. Vilnius man yra labai įdomu ir patinka. Ir jis kitoks nei Ryga. Aišku, gimtasis miestas kiekvienam yra brangiausias, bet Vilnius man įdomus su savo didžiuliu senamiesčiu ir mažytėmis gatvytėmis. Rygos senamiestis yra kompaktiškesnis ir todėl jame yra kitokia atmosfera. Bet Vilnių aš galiu tyrinėti ir tyrinėti. Tą ir dariau per pandemiją, nes niekur negalima buvo išvykti, bet vaikščioti gatvėmis buvo galima. Tai ir vaikščiojome ir žiūrėjome. Man tai įdomu ir labai jaukus miestas.

– Tomai, kokį jūs tapėte Vilnių? Juk filme matome ir Katedros peizažą, ir senamiesčio gatvė rodomos. Taip pat ir pačiame bute yra visokių suvenyrų, detalių apie Vilnių. Tad koks jums pačiam šis miestas yra?

T.Vengris: Labai įvairus ir turtingą istoriją turintis miestas. Aš taip ir norėjau pateikti, kad šio buto lankytojai irgi atskleistų mažą žvilgsnį į miesto istoriją. Ir man labai patinka, kad dabar Vilnius tampa tokiu super tarptautiniu, koks istoriškai jis ir buvo. Ir tai taip pat norėjau parodyti.

Filme keltas pagrindinių veikėjų yra lietuviai, bet kai didžioji dalis yra tarptautinė komanda, buvo įdomus pasirodė miesto veidrodis – dėl ko žmonės atkeliauja į tam tikrą miestą ir subtiliai parodyti, koks yra jų santykis su juo. Ir kaip tas miestas jiems atrodo.

– O kaip jūs vienas kitą atradote?

T.Vengris: Mes pradėjome aktorių kastingą jau seniai – 2019 metais. Tada dar buvo parašyti tik skripto gabaliukai. Per tą laiką labai daug kas pasikeitė. Bet tada jau žinojau, kad pagrindinė veikėja, pr kurią bus parodomas butas bus jo valytoja. Tuomet gyvenau Niujorke ir nors į Vilnių grįždavau dažnai, tačiau neturėjau tiek patirties pažinti vyresnės kartos teatro aktorių. Man buvo ir yra labai svarbu natūralumas ir autentiškuma. Tad aš paprašiau mūsų vietinės kastingo režisierės surasti ir pasiūlyt aktorių. Gavau daug pasiūlymų, pavyzdžiui, tokių, kur daug kartų vaidino valytojas teatruose. Bet pamatęs Veltą kaip mat supratau, kad joje yra kažkas jaunatviško ir natūralaus. Man norėjosi surasti valytoją, kuri būtų ir daug išgyvenusi, praėjusi įvairių gyvenimo etapų, tačiau vis tiek turinčią paauglišką ugnelę akyse, gyvybę. Tad bent su šio vaidmesn aktore buvo viskas greitai ir paprasta.

– Ko tikitės iš Lietuvos auditorijos su šiuo filmu?

V.Žygurė: Tikiuosi, kad jis bus labai gerai priimtas ir suprastas. Kad gyvuos ilgai, bus rodomas ir jį žiūrės. Ir ne tik Lietuvoje, tikiuosi

Kol žiūrovai filmą žiūrės, turbūt, bus daug juoko. Bet kai jie išeis, tikiuosi, turės ir apie ką pagalvoti, ką apmąstyti. Suprasti, kodėl taip, o kodėl ne kitaip.

Anksčiau kalbėjau apie nuodėmes. Na, gal čia ne tas žodis. Bet, tarkime, melas, išdavystė – tai tikrai nėra geri dalykai. O melo ten yra beveik kiekvienoje poroje. Tad yra apie ką pagalvoti.

– Tai koks nusimato filmo kelias? Jis buvo pristatytas Talino naktyse, o kur toliau keliaus?

T.Vengris: Buvo Korke, Londone. Taip pat laukia dar nemažai festivalių – kai kurie jų bus greitai. Tad tarptautinės kelionės čia yra tik pradžia. Žinoma, visada faina pamatyti kaip reaguoja tarptautinė auditorija. Ir kol kas yra smagu skaityti, kaip labai įvairūs kino kritikai iš viso pasaulio supranta ir priima šį filmą.

Tačiau man svarbiausia ir jautriausia, kaip filmas bus priimtas Lietuvoje. Aišku, aš pats save laikau tarptautiniu lietuviu, todėl ir šis filmas tarptautinis lietuviškas. Tad pamatysime, kaip jį priims lietuviai.

Kai aš pradėjau vystyti filmą, ir kas nors būtų pasakęs, kad dabar kuriu romantinę komediją, man tai skambėtų juokingai. Bet išties, kaip kitaip galima būtų jį pavadinti? Juk čia yra daug komedijos, daug humoro ir, kaip sako Velta, už tos romantiškos komedijos yra daug minčių, daug giliai išmąstytų, išvystytų linijų ir idėjų. Tad tikiuosi, kad tai mums ir pavyko perteikti filmu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
IKEA tvarumo ir klimato ataskaitose – išradimai iš Lietuvos
Reklama
Gyvenimiško patarimo – ne į ekspertus, o į būrėjus: sėkmės kavos tirščiuose ieško 12 proc. lietuvių
Reklama
Išskaidote investicijas? Ar žinote visas rizikas bei galimybes?
Reklama
Lietuvių sukurtas dokumentinis serialas – odė Baltijos šalių šefams
Užsisakykite 15min naujienlaiškius