Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 24d. 14:52

Mirusiųjų kalba: kokia ji būtų šiandien? Pokalbis su režisieriais C.Gotardo ir M.Dutra

Festivalyje „Kino pavasaris“ rodomos istorinės dramoje „Visi mirusieji“ (All the Dead Ones) režisieriai Caetano Gotardo ir Marco Dutra sako, kad filmas kilo iš daugybės turėtų ir vis dar turimų klausimų apie Brazilijos visuomenės santvarką, per dešimtmečius ir net amžius sistemiškai išsaugotą priespaudą. Žiūrovą „Visi mirusieji“ priverčia susimąstyti apie praeities vaiduoklius – tuos begalinius žmonių ir erdvių sluoksnius, seniau egzistavusius visiškai ten pat, kur dabar esame.

15min kultūra taip pat parengė rekomendacijas, kurios padės išsirinkti, ką žiūrėti 26-ajame „Kino pavasaryje“.

Kinas, Brazilija ir muzika

– Jau keletą dienų po filmo peržiūros manęs nepaleidžia jame skambėjusi daina: „Vandenys dievų / Šventykloje supas / Deivės vandenys / Lapams padeda skleistis / Vandenys dievų / Šventykloje supas / Deivės vandenys / Savo vaikų neužgauna“. Iš kur ji? Kokia jos istorija?

Caetano Gotardo: Malonu žinoti, kad būtent ši daina – „Omi Imalé“ – pasiliko su jumis po filmo peržiūros. Mums buvo itin svarbu, kad dainą filmo pradžioje atliekanti Žozefina, nors ją matome tik vienoje scenoje, išliktų žiūrovų mintyse. Daina labai prasmingai sugrįžta pačioje pabaigoje, kur ją atlieka jau kitas veikėjas. Dėl to buvo svarbu parinkti dainą kuri perteiktų tiek mums reikalingą emocinę nuotaiką, tiek veikėjų juntamą kultūrinio palikimo jėgą. Rašydami scenarijų su Marco galvojome apie kitą tradicinę dainą, atliekamą portugalų kalba, kuri XIX a. Brazilijoje buvo populiari juodaodžių bendruomenėje.

Tačiau nuostabi Brazilijos dainininkė Alaíde Costa, mums ją pakvietus atlikti Žozefinos vaidmenį, pasiūlė „Omi Imalé“. Tai daina, kilusi iš Candomblé Ketu tradicijos – vienos iš religijų, atkeliavusių į Braziliją kartu su afrikiečių diaspora. Jos ištakos Afrikoje. Daina atliekama jorubų kalba, kuri irgi atkeliavo iš Afrikos. Tad ji buvo žymiai tinkamesnė filmui, nei mūsų su Marco sugalvota, todėl iškart pritarėme Alaíde pasiūlymui ir suradome daugiau informacijos apie dainą, jos ištakas ir prasmes.

Pavyzdžiui, paprašėme Gelson Asogba, žmogaus, kuris praktikuoja ir išsamiai tiria Candomblé Ketu tradicijas, istoriją ir kalbas, naujai išversti dainos žodžius, nes šių prasmės gali žymiai skirtis priklausomai nuo religinio konteksto.

VIDEO: Alaíde Costa - Omi Imalé @ Sesc Campinas

– Viena šio filmo grožio sudedamųjų dalių yra jo muzika: „Muzika niekada neturėtų būti užrakinta“ – sako viena filmo veikėjų. Kaip muzika siejasi su Brazilijos istorija?

Marco: Man buvo 14 metų, kai tėvai padovanojo „Bechner“ pianiną, kurį lig šiol turiu. Instrumentą jie išrinko patys ir vienas iš juos įtikinusių dalykų buvo šį jiems pardavusio darbuotojo žodžiai: „Tai labai gražus modelis, jis neužsirakina, matote? Modelio gamintojai sako, kad muzikos negalima užrakinti“. Dievinu šį pasakojimą, nes visada susierzindavau bandydamas atidaryti pianiną, kuris buvo užrakintas.

Filmo garso takelis iš dalies parodo, kokia sudėtinga braziliška muzika.

Šiuos žodžius suteikėme Izabelei, kuri mano galinti išmokyti Žoao apie „tikrą“ kultūrą. Kontekstas dviprasmiškas, nes ji tiki, kad muzikos nevalia užrakinti, tačiau tikriausiai mąsto tik apie polkas ir valsus – europietiškus standartus. Izabelės siela – kolonistinė. Žoao jai suteikia vilties, gyvybinės jėgos. Ji nori būti greta jo, tačiau tam įvykti irgi nelemta – Žoao nėra jos sūnus, o laikai, kai ji galėjo įsakinėti, praeity.

Filmo garso takelis iš dalies parodo, kokia sudėtinga braziliška muzika. Ją sudaro europietiškų ir afrikietiškų tradicijų derinys, tačiau egzistuoja ir tarpinė erdvė, kurioje šios tradicijos susipina ir viena kitą pakeičia. Tai populiariuose braziliškuose ritmuose nuo 1899 m. gyva iki šiol. Salloma Salomão, vienas iš scenarijaus konsultantų, taip pat kūrė originalią filmo muziką. Jis visada atkreipė dėmesį į tarpines erdves. Jam buvo svarbu, kad suvoktume, jog Brazilijoje leidžiamoje muzikoje nėra tyrumo.

– Filme „Visi mirusieji“ naudojami laiko metmenys, padedantys pamatyti, kiek Brazilija iš tikrųjų pasikeitė. Jame iki pat dešimtos minutės nematome jokio vyro. Kodėl moterų linija filme tokia stipri? Kaip tai susiję su Brazilijos istorija?

Marco Dutra: Mūsų pradinę idėją sudarė dvi pagrindinės dalys. Koks buvo žmonių iš San Paulo ir miesto apylinkių šeimyninis gyvenimas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje? Kokius pokalbius, valgius, paskalas ir veiklas rastumėme paprastuose namuose? Mūsų pasakojimas taip pat sekė žmones, nesugebančius užmegzti ryšio su laiko dvasia, jaučiančius pasimetimą, kai daugybė kitų žmonių klesti, o San Paulas pagaliau tampa didmiesčiu, darbo miestu.

Niekada nesiekėme į pasakojimą neįtraukti vyrų, tačiau mūsų dėmesį natūraliai patraukė trys Soarų šeimos moterys, Ina ir jos sūnus Žoao.

Konfliktų esmė paaiškėjo berašant scenarijų ir dar kartą montažinėje. Vyrų yra, tačiau jie tampa labiau antraeiliais. Tais laikais gatvės ir darbovietės buvo pilnos vyrų. Moterys, kurios paprastai nebuvo pasiturinčios, retkarčiais pasirodydavo gatvėse.

Niekada nesiekėme į pasakojimą neįtraukti vyrų.

Vienuolė Marija – įdomi veikėja, nes rūpestis šeima jai galiausiai leidžia žymiai daugiau bendrauti nei buvimas seserimi ar mama. Ji dirba mokytoja licėjuje. Tapimas vienuole jai suteikė galimybę judėti, užmegzti ryšius su žmonėmis, dirbti ir pabėgti nuo galimos priverstinės santuokos. Tuo tarpu Ana tampa tarsi kaline savo pačios namuose, šeimyninėje erdvėje. Ina gyvena be savos erdvės ir tai tampa jos paieškų objektu.

Indie Sales nuotr./Kadras iš filmo „Visi mirusieji“
Indie Sales nuotr./Kadras iš filmo „Visi mirusieji“

Mirties pėdsakas ir geresnio gyvenimo viltis visada yra kartu

– Kalbėti labai sudėtingomis, skaudžiomis temomis tokia nepaprastai gražia, subtilia forma yra tikra meistrystė. Kas jums kuriant šį filmą buvo svarbiausia? Kokius susitarimus turėjote dirbdami kartu?

Caetano: Mums abiem šis filmas kilo iš daugybės turėtų ir vis dar turimų klausimų apie Brazilijos visuomenės santvarką, per dešimtmečius ir net amžius sistemiškai išsaugotą priespaudą. Tačiau kartu mums su Marco visada buvo svarbiausia, kad filmo kūrimo metu veikėjai sudarytų diskusijų branduolį. Norėjome, kad jie visi būtų reikšmingi, turėtų sudėtingus, gyvus vidinius gyvenimus, net jei ekrane juos matėme trumpai.

Nevertėtų socialinių ir istorinių diskusijų primesti veikėjų sąskaita, priešingai – diskusijos turėjo kilti iš veikėjų jiems gyvenant, kvėpuojant, bendraujant. Norėjome, kad filmas žiūrovams būtų ne vien racionali, bet emocinė ir jutiminė patirtis. Taigi su Marco nuo pat pradžių mąstėme vienodai ir labai sklandžiai kartu dirbome.

Esame pažįstami jau daugiau nei 20 metų, nuo kino mokyklos laikų, labai įvairiai bendradarbiavome kurdami kitus filmus: aš montavau ir rašiau kelis jo kūrinius, jis prodiusavo ir kūrė muziką keliems maniškiams. Taigi gerai suvokėme vienas kito varomąsias jėgas. Taip pat dveji metai iki filmavimo pradžios kartu režisavome teatrinį eksperimentą, sujungusį Lorca spektaklį „Kruvinos vestuvės“ ir šiuo paremtą Saura filmą. Patirtis labai džiugino, dar labiau panorome kurti filmą kartu. „Visi mirusieji“ kūrybos metu neskirstėme pareigų, viską darėme kartu ir buvome labai atviri bendradarbiavimui su aktoriais ir kitais komandos nariais. Tai buvo tikras komandinis darbas, kurio visumą sudarė pažiūrų ir patirčių įvairovė.

– Ana mato mirusius vergus, aplankančius ją vaiduoklių pavidalu, ir savo pačios vaiduoklius, kurie nepaiso jos elgesio. Ji taip pat mėgsta užkasti, palaidoti daiktus, kurie ją įskaudino arba kuriuos ji nori pamiršti. Ar tai metaforiškas būdas kalbėti apie socialines problemas, kurios dažnai aktualios ir šiandien?

Marco: Aną, kaip veikėją, buvo sunku kurti. Jos kilmė – privilegijuota, ji augo fermoje aptarnaujama vergų, tačiau panaikinus vergovę ūkis bankrutavo ir jos gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Ana išmoko kelių įgūdžių, pavyzdžiui, groti pianinu, kurie turėjo ją paversti sumania ir produktyvia žmona, tačiau ši lemtis buvo pertraukta ir niekas jai to aiškiai nepasakė.

Mūsų kelis kartus klausė, ar filme „parodysime“ vaiduoklius.

Jos nostalgija praeičiai susieta su lūkesčiais ateičiai, kuri nebeateis. O veiksmai ir nuotaikos tais laikais galėjo atrodyti isteriškai, tačiau žinojome, kad vaizduodami Aną turėjome kuo labiau vengti isterijos klišių. Jos siautulys tikras: ji nori susikurti galimą ateitį, bet ją supantys žmonės elgiasi su ja kaip atitrūkusia nuo pasaulio.

Nusivylimai kaupiasi ir galiausiai virsta rasistiniu įniršiu. Mūsų kelis kartus klausė, ar filme „parodysime“ vaiduoklius. Nusprendėme to nedaryti, nes pasakojimo požiūris fragmentiškas. Esmė ne tame, ką mato ar ko nemato Ana, o tame, kaip šių veikėjų veiksmai paveikia juos supantį pasaulį, ir kaip tie patys veiksmai dažnai mums atskleidžia svarbias ir šiurpinančias sugedusios mūsų visuomenės žymes.

– Mirties pėdsakas ir geresnio gyvenimo viltis visada yra kartu. Ar gali būti, kad tai mūsų visų lemtis?

Caetano: Manau, kad šie du elementai vienaip ar kitaip egzistuoja kiekvieno gyvenime. Žmonės geba įvairiais būdais susitapatinti su mirties mintimi, priklausomai nuo jų kultūros, įsitikinimų, asmeninių patirčių.

Žmonės taip pat gali skirtingai suvokti, ką reiškia geresnis gyvenimas, pavyzdžiui, požiūris gali būti labiau individualistinis arba kolektyvinis. Manau, kad šie dalykai egzistuoja mūsų gyvenimuose, tačiau nebūtinai sukuria tarpusavio ryšį, nes mes linkę įsikibti savo mąstysenos, nepriimdami skirtingų požiūrių ir nepalikdami erdvės visiems šiems skirtumams egzistuoti kartu bei giliai susisieti.

– Mirusiųjų kalba: kokia ji būtų šiandien?

Caetano: Filme mes dviprasmiškai žvelgiame į klausimą, kas tie visi mirusieji. Yra faktiškai mirę žmonės, kurie nuolat minimi, dėl to tampa įvykių dalimi, jų palikimas ir atminimas padeda pasauliui judėti tolyn. Taip pat yra gyvų žmonių, kurie renkasi nesikeisti, nesuteikti erdvės tiems, kurie iš visų jėgų stengiasi kažką pakeisti, taip primindami įkyrios praeities vaiduoklius. Žinoma, viskas žymiai sunkiau, nes žmonės yra sudėtingi, turi daug skirtingų pusių. Taip pat esmė slypi ne vien asmeniniuose veiksmuose, daug ką lemia socialiniai veiksniai ir daug kitų dalykų. Tačiau manau, kad šiandien galime išgirsti abiejų „mirusiųjų“ tipų pasisakymus. Daug žmonių, kuriuos įtikino, kad jų protėviai nieko verti, dabar stengiasi atkurti ryšį su savo istorija, ieškodami būdų judėti tolyn. Taip pat daug žmonių, matančių visuomenės pokyčius, grįžta prie konservatyviausių idėjų, net tokių, kurios jau atrodė įveiktos.

– Filmo pabaigoje Ana išeina į gatvę ir mes matome šių laikų pasaulį. Labai norėjau paklausti, kiek vaiduoklių ir praeities istorijų yra gyvos šiandieninėje Brazilijoje?

Marco: Žinoma, Anos vaiduoklis tebevaikšto. Taip sparčiai ir smarkiai kaip San Paulas augusiame mieste po kiekviena gatve, kiekvienu statiniu slypi daugialypiai sluoksniai. Atkasti juos – beveik archeologinis darbas, nes tai, kas pastatoma, greitai nugriaunama: toje vietoje atsiranda kažkas didesnio. Jautėme, kad filmas turėtų priversti mus susimąstyti apie šiuos vaiduoklius: begalybės žmonių ir erdvių sluoksnius, seniau egzistavusius visiškai ten pat, kur esame. Paskutinis filmo kadras, kuriame Žoao matome centrinėje San Paulo vietoje – Anhangabaú – jau dalelė istorijos. Iškart pasibaigus filmavimui visa erdvė buvo rekonstruota ir laiptelių, ant kurių jis sėdi, nebėra.

VIDEO: Visi mirusieji | KINO PAVASARIS 2021

Apie Afrikos kultūros įtakas

– Filme užsimenama apie tam tikras Afrikos tradicijas. Kiek jums patiems jos yra pažįstamos?

Caetano: Daugiau nei pusė Brazilijos gyventojų iš dalies kilę iš Afrikos, nes iš ten atvežtų žmonių ir čia gimusių jų palikuonių vergovė truko ilgiau nei 300 metų. Taigi, žinoma, Brazilijos kultūrą sudaro daug skirtingų elementų, atėjusių iš Afrikos kultūrų. Nepaisant to, galybė afrikiečių tradicijų mūsų šalyje daug metų buvo draudžiamos ir laikytos nusikaltimu. Norėdami jas išsaugoti, žmonės turėjo stipriai kovoti ir rasti būdų toliau nuslėpti savo papročius.

Net dabar, kai iš Afrikos kilusios religijos jau dešimtmečius Brazilijoje nebedraudžiamos, egzistuoja milžiniškas išankstinis nusistatymas, būna net smurtinių išpuolių prieš žmones, kurie priklauso šioms religinėms bendruomenėms. Deja, žinios apie šias tradicijas mūsų visuomenėje labai ribotos.

Galybė afrikiečių tradicijų mūsų šalyje daug metų buvo draudžiamos ir laikytos nusikaltimu.

Nei Marco, nei aš nepraktikuojame mūsų šalyje esančių religijų, kurių ištakos Afrikoje. Prieš pradėdami kurti filmą, šiek tiek apie jas žinojome iš skaitinių ir pokalbių su draugais, kurie priklauso šioms bendruomenėms. Tačiau rašant ir filmuojant „Visi mirusieji“ turėjome į temą nerti žymiai giliau, taigi daug ja domėjomės, lankėmės keliuose atviruose ritualuose ir pasikvietėme žmones, kurie praktikuoja ir tiria šias religijas, bendradarbiauti kuriant filmą. Tie žmonės buvo būtini siekiant religinę filmo diskusiją paversti daugiasluoksne ir labai mums padėjo kuriant scenas, kuriose matomi šių tradicijų bruožai.

– „Tu gimei laisvas – žinai tiek mažai“, – sako Ina savo sūnui Žoao. Kas yra laisvė šiandien? Ką jums patiems ji reiškia?

Marco: Ina šiuos žodžius ištaria Žoao‘ui turėdama omeny, kad jis, priešingai nei ji, negimė vergovėje, ir tai labai daug ką keičia. Tačiau kartu ji bando jį išmokyti apie dalykus, kurie labai seni, bet apsimeta naujoviškais. Ji galėtų pridurti „nepakliūk į jokius spąstus“. Daug tėvų taip sako savo vaikams, bandydami informuoti apie pavojus, kuriuos patys patyrė. Inos gyvenimas buvo kupinas prievartinių apribojimų, dabar ji susitelkusi į savos erdvės ir laisvės paieškas. Sunku šiandien stebėti Braziliją ir suvokti, kaip mažai per tiek laiko ji pasikeitė lygybės srityje.

Net dabar, man berašant, žiniose girdime, kad 23 proc. visame pasaulyje nuo COVID-19 mirusių žmonių – Brazilijoje. Tai vadovybės, kuriai nerūpi gausybė gyventojų, pasekmės. Brazilijos politika vis dar sukasi aplink privilegijuotuosius. Laisvė – plati sąvoka, tačiau filme ji reiškia lygesnės visuomenės svajonę, kuri užsispyrusiai neišsipildo.

15min kultūra taip pat parengė rekomendacijas, kurios padės išsirinkti, ką žiūrėti 26-ajame „Kino pavasaryje“.

Filmą „Visi mirusieji“ iki balandžio 5 dienos galima žiūrėti „Kino pavasario“ virtualiajame kino teatre, naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje ir namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Video

08:53
19:00
00:45

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/