Akistatoje su tokiomis megalomaniškomis fantazijomis aš irgi kviečiu veikti. Aktyviai kvestionuoti projekto organizatorių retorinius viražus ir kritiškai vertinti pastangą instrumentalizuoti kultūrą, steigiant „teisingus“ istorinius naratyvus.
Kad ligšioliniai nacionalinio kino pasakojimai į šią kategoriją nepatenka, rašoma net ne tarp eilučių. Didelio, „viską pakeitusio“ filmo, anot projekto kūrėjų, Lietuva lig šiol neturėjo. O tai lėmė visai ne biudžeto ar galimybių stoka, bet pasirinkimas, kokią istoriją norime pasakoti.
Ir tuomet nepasivargina išvardyti, kokius netinkamus pasirinkimus priėmė kolegos – t. y. kitų filmų kūrėjai. Sąrašas, tiesa, selektyvus, ne visus lietuviškus filmus istorinėmis temomis įtraukiantis, bet iškalbingas. Štai „Vienui vieni“ naratyvas suskliaudžiamas iki „net geriausi mūsų neišgyveno“, „Pelėdų kalnas“ virsta istorija apie tai, kaip „lietuvis lietuvį išduoda“, o „Purpurinis rūkas“ vaizdingai apibūdinamas žodžiais „kaltė, baimė, tragedija“.
Geri filmai, rašo autoriai. Tik visi pasakoja tą pačią istoriją – apie skausmą, kančias ir ašaras. Štai jums ir lietuviškas Charmsas: geri filmai, bet nemoka susitvarkyti.
O kaip susitvarkyti? Susitvarkymo dėmenys yra du: pergalės naratyvas ir svaiginanti sėkmė.
Trumpam stabtelkime prie antrojo. Atsimenate „viską pakeitusio“ filmo kategoriją? Projekto kūrėjai kaip atskaitos tašką ir sėkmės vertinimo matą renkasi Francio Fordo Coppolos „Krikštatėvį“. Paklausite, kodėl šiame kontekste, kuriant filmą apie Lietuvos partizanų vadą, Lietuvos valstybės vadovą, audžiama paralelė su XX a. trilogija apie mafijos bosą? Nes filmas ne tik daug uždirbo, pelnė apdovanojimų, bet ir (prisiekiu, cituoju, neišsigalvojau!) „sukūrė standartus: kaip elgiamasi šeimoje, kas yra garbė, kokie verslo santykiai“.
Po pirminio šoko, perskaičius šį sakinį, belieka dvi kryptys. Arba galvoti, kad projekto autoriai „Krikštatėvio“ vis tik nematė ir nesupranta, apie kokius verslo santykių ir šeimos elgesio standartus kalba. Arba ir matė, ir suprato, ir nuoširdžiai tiki šio „kultūrinio kodo“ sąsaja su savo filmo herojaus pasiaukojamo gyvenimo istorija. Tada jau nelieka nieko kito, tik vėl griebtis Charmso: ne, čia aiški aklavietė, ir mes patys nežinome, ką sakyti.
Bet dar pasakykim šį tą apie teisingus naratyvus.
Adolfo Ramanausko-Vanago istoriją kūrėjai apibūdina kaip pasakojimą apie lyderystę ir ryžtą, o savo projektą – ne tik kaip istorinį herojinį epą, bet ir kaip didžiausią Lietuvos kino ambiciją, sukursiančią laiminčios ir drąsios Lietuvos kodą.
Atrodė, kad iš šio ilgamečio nevisavertiškumo komplekso, kai istorija virsta primityvia priemone tautos dvasiai kelti ir save užsienyje reprezentuoti, jau išaugome. Klydau.
Jų retorikoje vis atsikartoja raktažodis „pergalė“, o jei atrodo, kad kažką panašaus jau girdėjot – jūs neklystat. Kalbos apie istorinį lietuvišką filmą kaip steigiantį tautos narsos, didybės, šlovės naratyvą mus lydi jau ne vieną dešimtmetį. Dėl šio įsitikinimo, neretai ignoruojant meninę vertę, demokratinį sprendimų priėmimo mechanizmą ir darant politinį sprendimą, buvo sukurtas (arba pradėtas kurti) ne vienas filmas. Kol kas nei vienas jų tautos ateities nepakeitė.
Atrodė, kad iš šio ilgamečio nevisavertiškumo komplekso, kai istorija virsta primityvia priemone tautos dvasiai kelti ir save užsienyje reprezentuoti, jau išaugome. Klydau.
„Sugauti Vanagą“ autoriai renka privačias lėšas, kurios veikiausiai ir sudarys didžiąją biudžeto dalį, skelbiama, kad paramą projektui yra skyręs ir Lietuvos kino centras. Filmo reklaminėje kampanijoje ryški vienijimosi per paramos rinkimą linija („tokį projektą gali sukurti tik tauta, kuri tuo tiki“), patriotizmą naudojant kaip rinkodaros priemonę. O tokią mitologiją formuoti, kaip jau tapo įprasta, patikima žinomiems veidams, iš kurių svarbiausiu tampa Edmundas Jakilaitis, vienas filmo prodiuserių.
Verta suklusti, kai kūrinio meniniai sprendimai tampa antraeiliu klausimu, mojuojant pergalingo patriotinio naratyvo vėliava.
Kartu projektas tampa platesnio kultūrinio judesio dalimi. Svyruojant pasaulio tvarkos pamatui, augant išorinėms ir vidinėms įtampoms, kultūra vis dažniau linksniuojama kaip minkštoji galia. Tačiau ne mažesnę įtampą turėtų kelti mintis, kad minkštoji galia pernelyg dažnai suprantama ne kaip laisvė ir galimybė kurti kartu su valstybės įsipareigojimu tą kultūrą plačiai ir garbingai skleisti, bet kaip banalus kultūros instrumentalizavimas politiniams tikslams – kanonizuojant jau sukurtus arba pagal atitinkamą kurpalių kuriant naujus kūrinius.
Mes tikrai turime kuo didžiuotis. Bet verta suklusti, kai į šalies istoriją kviečiama žvelgti vienpusiškai – sudarant sąrašus tų, kurie pažvelgė „neteisingai“, selektyviai rūšiuojant istorijos epizodus kaip vertus ir nevertus didžiojo ekrano ir pamirštant kelti klausimą, kurių visuomenės grupių istorija pasakojama, o kurių nutylima. Verta suklusti, kai kūrinio meniniai sprendimai tampa antraeiliu klausimu, mojuojant pergalingo patriotinio naratyvo vėliava. Ir aišku, visada verta, netgi būtina suklusti, kai žadama, jog vienas projektas pakeis tautos ateitį.
Kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas, laimei, nebuvo Michaelas Corleone, taip ir kultūra laisvoje demokratiškoje valstybėje neturėtų peržengti ribos, už kurios tampa propaganda. Net jeigu ji – mūsų pačių.
