Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 11d. 14:58

Nacionalinės premijos laureatas A.Puipa: apie filmą, kurio nereikėjo sukurti, ir tą, kurį dar sukurs

Algimantas Puipa Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Algimantas Puipa

Kino režisieriaus Algimanto Puipos kūrybinis kelias tęsiasi nuo 8-ojo dešimtmečio. Per tą laiką režisierius, sukūręs tokius filmus kaip „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, „Žuvies diena“, „Elzė iš Gilijos“, „Miegančių drugelių tvirtovė“, „Kita tylos pusė“, taip išgrynino savo stilių, jog šiandien, ištarus žodį „puipizmas“, kiekvienas, besidomintis lietuvišku kinu, supranta, kas turima omenyje.

2019-aisiais A.Puipai buvo skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo nuopelnus ir kino vaizdų poetinę realybę, tačiau kaip toji realybė gimsta, pats autorius teigia nežinantis. Vis tik nebijo pasakyti, jog režisierius, norėdamas atrasti savo braižą, neišvengiamai skolinasi kažką iš kitų: „Kiek daug pasaulyje yra imituojančių Q.Tarantino, taip pat ir Lietuvoje. Bet tas, kuris tai daro, gali man pasakyti, jog imituoju I.Bergmaną. Ir kuo mes skiriamės? Abu vagys.“

Apie savojo braižo paieškas, kovą su literatūra ir naują kryptį kūryboje 15min pasakoja A.Puipa.

– Pradėti mūsų pokalbį norėčiau nuo literatūros, nes nuo jos atsispirdamas jūs ir kuriate kiną. Kokios knygos formavo jus kaip režisierių?

– Net sunku pasakyti, nes kai perskaitęs knygą pagalvoji, jog norėtum ją ekranizuoti, į šį supratimą įeina daug komponentų – ir tame nebūtinai pati knyga didelį vaidmenį vaidina.

– Kokie tie komponentai? Ko reikia, kad literatūros kūrinį norėtumėte ekranizuoti?

– Pavyzdžiui, Jurgos [Ivanauskaitės] daug metų neskaičiau, nors visi skaitė ir alpo. Bet pamačiau vieną amerikiečių filmą apie vienišą moterį – dabar jau net neprisimenu jo pavadinimo – ir pagalvojau, jog noriu paliesti šią tematiką. Pradėjau ieškoti literatūros. Staiga pagalvojau apie Jurgą Ivanauskaitę, „Miegančių drugelių tvirtovę“ ir apie meilę kunigui, Lietuvoje, išskyrus V.Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, praktiškai nenaudotą siužetą. Pradėjau skaityti knygą ir ją skaičiau labai sunkiai, ilgai, o kai perskaičiau, supratau, kad turiu susikurti kažkokią savo knygos versiją.

Kadras iš filmo/„Miegančių drugelių tvirtovė“
Kadras iš filmo/„Miegančių drugelių tvirtovė“

Perskaičius knygą, natūraliai atsiranda savi vaizdai, savos istorijos. Tai yra mano didžioji drama – aš labai greitai nutolstu nuo literatūros. Jei rašytojas sutinka su tokiom sąlygom, tuomet įvyksta sąjunga. Jurga, pavyzdžiui, sutiko ir prasidėjo darbas. Aišku, buvo visko, buvo dalykų, kuriems ji nepritarė, vienu metu net norėjo, kad jos pavardė nebūtų minima. Bet pasižiūrėjus filmą pasakė: „Džiaugiuosi, kad tai ne mano knygos klonas, o savarankiškas kūrinys“.

Ekranizuojant literatūrą, dažnai atsiveria nauji klodai, mano susapnuotos istorijos, gimusios kūrinio pagrindu. Toks santykis su literatūra prasidėjo turbūt dėl to, kad praktiškai iškart po instituto baigimo pradėjau bendrauti su Vytautu Žalakevičium, kuris man parašė pirmą scenarijų pagal Petro Cvirkos nelabai žinomą apsakymą „Kiškis“. Remdamasis juo, jis sukūrė savą istoriją. Supratau, kad atsispiriant nuo literatūros, gali formuoti savo pasaulį.

Tai yra mano didžioji drama – aš labai greitai nutolstu nuo literatūros

Bet literatūros ekranizacija visada kova. Į 60 puslapių turi suglausti visą romaną, praleisdamas tai, kas pačiam rašytojui galbūt buvo labai svarbu.

– Tačiau priešprieša gali atsirasti ne tik su rašytoju, bet ir su žiūrovu, kuris bus skaitęs knygą ir ekranizaciją neišvengiamai lygins su ja. Ar nėra taip, kad kurdamas ekranizacijas pats save įstumiate į labai nepatogią situaciją?

– Be abejo. Esu sėdėjęs kino salėje per „Miegančių drugelių tvirtovę“ ir žiūrovai komentavo: va, čia viskas teisingai, o čia jau nebe, čia jau kažkas kito... Yra vienas anekdotas, priskiriamas Alfredui Hitchcockui. Susitiko dvi žiurkės, viena sugraužė knygą, kita – kino juostą. Pirmoji pasakė, kad knyga buvo skanesnė.

Aišku, kyla klausimas – kam tada imti literatūrą, jei jos nenaudoji? Bet Stanley Kubrickas yra pasakęs, jog svarbiausia perlaužti literatūrinio kūrinio kodą. Kai jį perlauži, prasideda techninė dėlionė. Ko atsisakai, ką sustiprini... Tiesa, kad tarp literatūros ir kinematografo yra plona linija ir, matyt, dažniausiai pralošia kinematografas.

Kristinos Sereikaitės nuotr. /Filmo „Miegančių drugelių tvirtovė" aikštelė
Kristinos Sereikaitės nuotr. /Filmo „Miegančių drugelių tvirtovė" aikštelė

– Ar esate radęs tokių literatūros kūrinių, kuriuos norėjote ekranizuoti, bet supratote, jog jie neišsiverčia į kino kalbą? Arba neradote jiems rakto?

– Turbūt didžiausia klaida buvo ekranizuoti „Dievų mišką“. Tai yra neekranizuojamas kūrinys arba jam reikia rasti tokį kodą, kurio aš neradau. Bandžiau tai, kas pasakyta žodžiais – ironiškus Sruogos komentarus, pakaruoklišką humorą lageryje – paversti epizodais, tačiau jie nesuveikė taip, kaip suveikia žodis. Tačiau jei būčiau pasirinkęs filmą kurti per žodį, tai tikriausiai būtų virtę radijo pjese.

Turbūt didžiausia klaida buvo ekranizuoti „Dievų mišką“. Tai yra neekranizuojamas kūrinys arba jam reikia rasti tokį kodą, kurio aš neradau.

Iš kitos pusės, tik pastatęs filmą supratau, kad per 60 metų nuo knygos parašymo apie lagerius buvo padaryta labai daug filmų ir daugelis epizodų, kurie užrašyti 1946 m. atrodė drastiški, tragiški liudijimai, šiandien jau pavirto kino klišėmis. Pavyzdžiui, lagerio kalinių orkestras arba mušimai lazdomis. Taip ir aš, pasirinkęs tokią ekranizaciją, B.Sruogą paverčiau jau kažkur matytu daiktu.

Kita vertus, jei „Dievų mišką“ rodau Vokietijoje ar Norvegijoje, kur žiūrovai nežino nei autoriaus, nei literatūros, filmą jie priima kaip stiprų kinematografinį pasakojimą apie tą laiką, kurį palietė Sruogos romanas.

– Buvo kūrinių, kurių ekranizacijų realizuoti nepavyko dėl kitų priežasčių?

– Buvo filmų, kurių statyti man neleido cenzūra. Pavyzdžiui, Apučio novelės „Prieš lapų kritimą“. Norėjau pagal Simonaitytės „Vilių Karalių“ daryti serialą Maskvos televizijos užsakymu. O man sakė – ką jūs čia teigiat, kai Klaipėdos kraštas nelaisvas? Tuomet, prasidėjus atšilimui, norėjau pastatyti „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Maskvoj ilgai sprendė – o kaip mes paaiškinsim, ką lietuviai veikia Sibire, kaip jie ten pateko? Gal tai 1863 m. palikuonys?..

Supratau, kad tuo keliu niekur nenueisiu ir kažkuriuo metu mane vis tiek sustabdys. Tuo metu, aišku, būdavo kažkoks skaudulys. Bet kompensavau tai kitomis idėjomis – tarkim, vietoje „Viliaus Karaliaus“ sukūriau „Elzę iš Gilijos“.

„Meed Films“ nuotr./Kadras iš filmo
„Meed Films“ nuotr./Kadras iš filmo

– Grįžkime į jūsų kūrybinio kelio pradžią į pirmuosius kartus, kai patekote į kino aikštelę. Kokias režisūros pamokas tada išmokote?

– Aš buvau labai drovus žmogus ir man buvo be galo sudėtinga bendrauti su vyresnės kartos aktoriais – net barzdą užsiauginau, kad atrodyčiau vyresnis. Bandydavau aiškinti tai, ką buvau išmokęs institute...

Bet kine viskas yra truputį kitaip nei teatre. Teatre režisierius su aktoriais praleidžia labai daug laiko, išsinagrinėja pjesę, repetuoja viską nuo pradžios. Kine aktorius žino, kad jis yra čia ir dabar. Kine svarbus susikaupimas ir trumpo epizodo atlikimas. Tie epizodai, tie karoliukai, montažo metu veriasi į filmą, dėl to režisieriui svarbu labai gerai žinoti, ką jis daro.

Buvau labai drovus žmogus ir man buvo be galo sudėtinga bendrauti su vyresnės kartos aktoriais – net barzdą užsiauginau, kad atrodyčiau vyresnis.

Mano pradinėse paieškose gelbėjo ir išdrąsėti leido fantazijos, sugalvojimai tokių režisūrinių sprendimų, kai aktorių pastatau į įdomią, keistą situaciją, kur jis blogai nesuvaidins. Tai yra stiprioji mano darbo dalis ir šis metodas man leido keliauti savo stiliaus paieškose. O ir daug mano filmuose vaidinusių aktorių vėliau gavo apdovanojimus.

– Kokius ryškiausius pokyčius pats įžvelgiate savo režisūroje?

– Nepasakyčiau, kad jų daug. Kartais peržiūriu senus filmus. Neseniai buvo restauruotas filmas „Moteris ir keturi jos vyrai“, mane pakvietė jį pasižiūrėti. Supratau, kad jame padaryta daug klaidų – galbūt jų kiti nepastebi, filmą „išneša“ siužetas, gamta, bet aš pats ten matau daug klaidų. Čia dar ne tas filmas, po kuriuo aš labai norėčiau pasirašyti. Bet, pavyzdžiui, su „Amžinąja šviesa“, „Bilietu iki Tadž Mahalo“ arba „Žuvies diena“ jau kitaip. Galvoju: žiūrėk kaip tais laikais mąsčiau, jau kažkokia formos paieška, kažkokia aktorystė... Ten jau atrandu pliusų. Tačiau viską visą laiką tobulini.

Sakoma – ir tai ne mano žodžiai: kuriu filmą ir stengiuosi jį padaryti tobulai, bet darau daug klaidų, tada nutariu daryti naują filmą, kad ištaisyčiau ano klaidas, bet pridarau naujų klaidų. Ir taip lipu tais laiptais nesustodamas. Ir sau galiu tą patį pritaikyti, jei kas nors klausia, kodėl tiek daug filmų.

Kadras iš filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“
Kadras iš filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“

– Dirbote skirtingose santvarkose. Ar perėjimas iš vienos santvarkos į kitą buvo sudėtingas, kai, viena vertus, nebeliko cenzūros, bet, kita vertus, radikaliai pasikeitė visas kino gamybos mechanizmas?

– Negaliu pasakyti, kad esu labai drąsus žmogus, kuris sugeba būti įtaigus. Sovietmečiu daug kartų nuvažiavus į Maskvą man uždarydavo duris. Tačiau pats viduje cenzūros neturėjau, tiesiog supratau, kad man bus patogiau, jei savo kine gyvensiu XIX a. Tada galėsiu daryti ką noriu.

Kai prasidėjo laisvėjimas, sukūriau „Amžinąją šviesą“. Tai buvo 100-asis lietuviškas filmas. Vežėme jį nežinodami, kas bus. O į peržiūrą buvo iškilmingai pakviesti amerikiečių žurnalistai, neva tai pasižiūrėkite, dabar jau perestroika, va kokius filmus dabar darom. Tas periodas buvo sėkmingas, atrodė, laukiau to palaisvėjimo.

O atkūrus nepriklausomybę, vėl buvo loterija. Maskva filmų nebefinansavo, pinigų nebuvo, lietuviškų filmų niekas nekūrė. Galvojau – ką daryti, kur man dėtis? Sugalvojau nueiti į televiziją ir pastatyti Kafkos „Procesą“. Prabuvau televizijoje ketverius metus, per patį sunkmetį. Staiga atvažiavo mano draugas, su kuriuo mokiausi, ir pasakė, jog įkūrė kino kompaniją ir nori finansuoti du mano filmus. Taip atsirado „Bilietas iki Tadž Mahalo“, „Krantai smėlėti“ – už pinigus visai nežinomo kazacho. Taip vėl prabuvau vieną etapą, kol atėjo atgimimas ir atsirado daugiau galimybių kurti. Svarbu kaip dinozaurui pralaukti didįjį sprogimą (juokiasi).

Smoriginas, vyno išgėręs, man kartais sakydavo: „Tu nieko nesupranti apie aktorius, bet turi gerą fantaziją. Tai tau ir padeda“.

– Kalbant apie jūsų kiną, dažnai minimas poetiškumas, sapniškumas, sukeistinta realybė – tai pažymima ir motyvacijoje jums skirti Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Bandėte sau atsakyti į klausimą iš kur atsirado poreikis rodyti pasaulį ne tokį, kokį jį matome savo akimis?

– Man sunku apie tai kalbėti, tai geriau daro teoretikai. Kartais paskaitai ką jie rašo ir galvoji, kaip įdomiai tai išspręsta, kokių įdomių dalykų žmonės randa. Aš pats daug dalykų neanalizuoju, tiesiog taip įsivaizduoju savo pasaulį. Smoriginas, vyno išgėręs, man kartais sakydavo: „Tu nieko nesupranti apie aktorius, bet turi gerą fantaziją. Tai tau ir padeda“. Vėliau tai buvo juokais įvardinta „puipizmu“. Keli žmonės iš Nacionalinių premijų komisijos sakė, jog klausė savęs – už ką Puipai duoti premiją, gal už „puipizmą“? (juokiasi).

O tas „puipizmas“ atsirado taip: „Kino“ žurnale Vaidas Jauniškis sukūrė žodynėlį, kuriame kinematografinės frazės buvo paverstos pusiau anekdotais. Ten buvo parašyta: „puipizmas – irracionalus kinematografinis triukas, suvokiamas kaip žaidimas, pokštas, neretai priskiriamas ir A.Puipai“. Ir tai kažkaip prigijo.

– Sakyčiau, kad šiandien šis terminas įgavo ir naujų prasmių, nes per jį apibūdinamas ir visas jūsų kūrybinis braižas.

– Taip, „puipizmas“ tapo tarsi kažkokiu vidiniu požiūriu į pasaulį. Tačiau jo teoriškai aš visiškai nesuvokiu.

Kadras iš filmo „Amžinoji šviesa“
Kadras iš filmo „Amžinoji šviesa“

– Kitas terminas, dažnai vartojamas kalbant apie jūsų kūrybą, yra „tapybiškumas“. Jūs ir pats tapote. Ar gilinimasis į tapybą ir į statišką vaizdą keičia jūsų supratimą apie vaizdą kine?

– Kadangi kinas yra labai koncentruota įvairių menų sintezė, skirtingi režisieriai naudojasi skirtinga papildoma informacija – vieni daro istorinę analizę, kiti ieško įvaizdžių poezijoje, dar kiti naudojasi muzika, iš jos perimdami filmo ritmą. Aš naudojuosi tapyba, visa eile autorių – Rembrandtu, Vermeeriu, Andrew White'u. Man užtenka naujam operatoriui, su kuriuo dirbu, parodyti keletą reprodukcijų, ir jau į kamerą galiu nežiūrėti – jis žinos, ko aš iš jo noriu. Tapyba yra mano vizualinių sprendimų pamatas.

O pats tapyti pradėjau sau visiškai netikėtai. Norėjau kažką padovanoti žmonai gimtadieniui ir nutapiau jos aktą. Bet baisiai, jau taip primityviai (juokiasi). Vėliau man pradėjo patikti – galvoju, va, kaip čia galima padaryti rūką, vandenį... Pasirodo, jau dešimt metų tą teptuką kartais naudoju. O dabar netikėtai man pačiam, mane pakvietė į Šiaulių paveikslų galeriją, surengti savo parodą.

– Daug dirbate su studentais. Ar stebėdamas jaunus režisierius, kurie dar ieško savo kūrybinio braižo, atpažįstate save?

– Viskas eina kažkokiais judėjimais. Buvo karta, kuri ėjo paskui Š.Bartą, vėliau visi pradėjo kartoti E.Vėlyvį. Po to buvo Bela Tarro periodas, kai visi kūrė ilgais planais, nuobodžiom mizanscenom. Jauni žmonės yra labai imlūs, nes kol atrandi savo stilių, bandai kitų stilius. Aš, pavyzdžiui, labai nustebau, jog ir I.Bergmanas savo viloje sakė žiūrėjęs daug filmų ir vogęs viską, ką tik galėjęs (juokiasi). Juokavau, kad gal net reikia akademijoje, kaip kokiam „Olivery Tviste“, įkurti kišenvagių mokyklą – mokyti, kaip vogti ir nebūti pagautam, kaip vogti, kad tai būtų priimta kaip tavo stilius.

Juokavau, kad gal net reikia akademijoje, kaip kokiam „Olivery Tviste“, įkurti kišenvagių mokyklą – mokyti, kaip vogti ir nebūti pagautam, kaip vogti, kad tai būtų priimta kaip tavo stilius.

Nes kaip dailės studentai muziejuje perpaišo Rubenso figūras, kad išmoktų piešti, taip turbūt ir kine kažkokius skolinius turi naudoti. Kiek daug pasaulyje yra imituojančių Q.Tarantino, taip pat ir Lietuvoje. Bet tas, kuris tai daro, gali man pasakyti, jog imituoju I.Bergmaną. Ir kuo mes skiriamės? Abu vagys.

– Žiūrint buvusių ir esamų studentų filmus, jums ramu dėl lietuviško kino ateities?

– Manau, kad dabar lietuviškas kinas išgyvena labai gerą periodą. Yra labai daug debiutų. Pinigų daugėja – aišku, sąmatos nėra didelės, bet jų užtenka pirmiems kūrybiniams ieškojimams. Ir žiūrėkite, kas vyksta: filmai keliauja po festivalius, pelno apdovanojimus, jauni režisieriai jau jaučia pergalės skonį.

Ilgai galvojau, kodėl Irano kinas toks geras. Pasirodo, jie sukuria 80 filmų, bet tik 10 filmų patenka į pasaulinius ekranus. Kiekis duoda galimybę atsirinkti grynuolius. Dabar atsirado ir nauji Lietuvos kino centro sumanymai daryti serialus, brangius, istorinius serialus, ir taip atsiras galimybė pajusti visiškai kitą žanrą, kitas galimybes. Man atrodo, kad jei kas nors nesugrius, dabar yra labai gražus laikas debiutuoti.

„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Kadras iš Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“
„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Kadras iš Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“

– Kur toliau matote krypstant savo kiną?

– Noriu kurti visiškai kitokį filmą. Su „Kita tylos puse“ supratau, kad tapau visišku dinozauru (juokiasi). Žiūrovų ratą sudaro tik mano amžiaus žmonės, auditorija mąžta. Aišku, žiūrovai sako gražius žodžius, priima filmą, bet man norisi išsinerti iš tos odos.

Surinkau jauną kūrybinę grupę, jaunus, beveik niekam nežinomus aktorius. Siužetui paėmiau Tomo Šinkariuko noveles. Jis paradoksalistas, sunkiai skaitomas autorius, nelabai kas jį ir žino. Ilgus metus vis siūlydavau jį ekranizuoti studentams, bet mažai kas užsikabindavo. Galvojau, ką man su juo daryti? Taip atsirinkau gal 20 novelių ir nutariau daryti filmą apie kiną. Du jaunuoliai, vaikinas ir mergina, keliauja per siužetą ir žūrovas negali suprasti, kada jie vaidina, o kada gyvena. Nes kinas yra iliuzija, fantomas. Netikėkite, neverkite kino salėje! Ir dedikuoti šį filmą noriu Vytautui Žalakevičiui, nes jis yra pasakęs labai gražius žodžius, kuriais ir noriu užbaigti siužetą – į kino teatrą žmonės ateina tik pasislėpti nuo lietaus.

Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

19:28
00:40
22:17

Esports namai

URBAN˙/