Net jei metai buvo prasti, o kai kurie atrankos komisijos sprendimai susilaukė audringų diskusijų, neketinu kvestionuoti „Sidabrinės gervės“ svarbos – tai, neabejotinai, reikšmingiausias metų renginys Lietuvos kinui. Tačiau būtent dėl šios priežasties jaučiu poreikį įgarsinti seniai galvoje kirbančią mintį – kodėl nacionaliniai kino apdovanojimai atrodo ne ką geriau nei mokyklos šimtadienis?
Pradėkime nuo pačių pradžių – šių metų „Sidabrinės gervės“ komunikacijos. Pranešime spaudai nuskambėjusią frazę „jaunas ar senas, juodaodis ar baltaodis – kino pasaulyje visi lygūs“ palydėjo fotosesija, kurioje su „Sidabrinės gervės“ statulėlėmis nufotografuoti skirtingų rasių, tautybių, seksualinės orientacijos, amžiaus ir lyties asmenys.
Lietuvoje, neabejotinai, reikia tolerancijos skatinimo, tačiau ar tikrai „Sidabrinei gervei“, ar tikrai kalbant apie „vienijantį kiną“?
Nežinau, ar mėginimas „Sidabrinę gervę“ reklamuoti kalbant apie tolerantišką kiną yra Lietuvos kino industrijos ir pasaulinio konteksto neišmanymas, ar mėginimas „užšokti“ ant dabar madingo arkliuko, bet šios reklaminės kampanijos atitrūkimas nuo realybės man priminė AIDS prevencijos programas mokyklose – jokiu būdu nesakau, kad jų nereikia, tačiau jokios kitos socialinės ir politinės problemos (o kai kurios jų Lietuvoje kur kas gilesnės) nesulaukdavo tiek mokinių piešinių parodų, kiek septintokų plakatai su nukeverzotais švirkštais. Tiesa, būtent tuo kasmetinė prevencijos savaitė ir pasibaigdavo.
Lietuvoje, neabejotinai, reikia ir tolerancijos skatinimo, tačiau ar tikrai „Sidabrinei gervei“, ar tikrai kalbant apie „vienijantį kiną“?
Rasinė, lytinė, socialinė diskriminacija kino industrijoje veši taip, kaip niekur kitur. Štai svarbiausių pasaulio kino apdovanojimų, „Oskarų“, dalybas lemia JAV Kino meno ir mokslo akademija, kurios 93 proc. narių yra baltaodžiai, o 76 proc. – vyrai, kurių vidutinis amžius yra 63 metai. Ar tikrai kinas vienija, netylant skandalams apie tai, kad pagrindinius vaidmenis atliekančios moterys gauna mažesnius honorarus nei vyrai, o baltaodžiai aktoriai XXI a. vis dar vaidina kitų rasių atstovus? Galų gale, ar tikrai visus vienijanti industrija yra ta, kurioje vyrauja jauno kūno kultas ir veši abi lytis siaubingai reprezentuojantys stereotipai?
Kaip ši reklama atliepia kumščio dydžio Lietuvos kino industriją, kur viskas, kas yra ir nėra filmas, tampa nacionalinės kultūros dalimi?
Juo labiau kaip ši reklama atliepia kumščio dydžio Lietuvos kino industriją, kur viskas, kas yra ir nėra filmas, tampa nacionalinės kultūros dalimi? Lietuvos kino kūrėjai dėl diskriminacijos, veikiausiai, kenčia retokai, tačiau kinas Lietuvoje iš tiesų susiduria su milžiniškomis problemomis – finansavimo trūkumu, sklaidos tinklo nebuvimu, komercinių ir „holivudinių“ filmų dominavimu kino teatrų repertuaruose, stereotipu, kad lietuviškas kinas yra nuobodus, lėtas, morališkai pasenęs. Nė viena šių problemų „Sidabrinės gervės“ organizatoriams nepasirodė verta dėmesio, todėl buvo nuspręsta suorganizuoti savotišką diskriminacijos prevencijos savaitę (apie ją per ceremoniją, beje, nebuvo tarta nė žodžio). Neabejokite, nuotraukų paroda iš tiesų buvo suorganizuota.
Pasirinkimas „Sidabrinės gervės“ įteikimo ceremoniją rengti rusų estrados žvaigždžių koncertų vieta tapusioje „Compensos“ salėje priminė geriausias šimtadienių tradicijas – išsipuošusioms damoms per akmenų pilną automobilių stovėjimo aikštelę teko žygiuoti į tarp blokinių daugiabučių įspraustą, prabangiu apsimetantį pastatą.
Kita vertus, galbūt tai buvo lietuviško kino metafora – to garsiojo „renesanso“, apie kurį vis kalba žiniasklaida? Na ir kas, kad mūsų kinas („renesansinis“, komercinis) atgimsta neskoningais šviestuvais plastikinėje daržinėje, įsikūrusioje ne pačiame šlovingiausiame Vilniaus rajone.
Užvis labiausiai stebiuosi, kodėl „Sidabrinės gervės“ ceremonijai kasmet reikia temos.
Tačiau užvis labiausiai stebiuosi, kodėl „Sidabrinės gervės“ ceremonijai kasmet reikia temos.
Per devynerių metų renginio organizavimo istoriją scenarijaus tema jau tapo pasaulio šalys (oficialiai – Europos kinas), kino muzika ir net Holivudas. Šiemet apdovanojimų organizatoriai žiūrovus kvietė persikelti į kino aikštelę – su lėkštės daužymu, šaržuotu režisieriumi su ūsais, akiniais ir praėjusio šimtmečio madas menančiu švarku bei apdovanojimų įteikėjų skelbimu per garsiakalbį, fiksuojant scenas ir dublius.
Nuoširdžiai abejoju, kad tokios teminės ceremonijos prisideda prie nacionalinių apdovanojimų prestižo, tačiau jei organizatoriai toliau tęs šią tradiciją, galiu pasiūlyti ir daugiau populiarių šimtadienio temų: pragaras ir rojus, ateitis, televizija bei piratai. Potencialo dar yra.
Žinoma, galima sakyti, jog visa tai tėra smulkmenos, juk svarbiausia yra pati idėja ir šventė Lietuvos kino industrijai. Su tuo negaliu nesutikti, tačiau viliuosi, jog toji šventė iš šimtadienio užaugs į išties prestižinius, įdomius, novatoriškus nacionalinius kino apdovanojimus. Dešimtmetis tam būtų puiki proga.
