Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 4d. 19:01

Prieš tris dešimtmečius papasakota „Širdžių“ istorija ir R.Banionio filmo „Neatmenu tavo veido“ aidai

Filmo „Širdys“ kadras 15min recenzija
Stopkadras / Filmo „Širdys“ kadras

Peržiūrėjus „Širdis“ (rež. Justinas Krisiūnas) bandžiau išsiaiškinti, kaip patys autoriai įvardija filmo santykį su 1988 m. sukurta Raimundo Banionio juosta „Neatmenu tavo veido“ – ar „Širdys“ yra perdirbinys, ar pastarojo filmo inspiruotas darbas, ar visiškai savarankiškas filmas, paremtas tuo pačiu dramaturgijos kūriniu?

Filmo aprašyme ir skaitytuose pranešimuose žiniasklaidai apie tai neužsimenama. Tik filmo titruose prie scenarijaus autorių, be J.Krisiūno, Rolando Kazlo bei Juliaus Paškevičiaus, išvystame ir rašytojo Leonido Jacinevičiaus (1944–1995) pavardę.

Tiems, kurie nėra susipažinę su lietuviško kino istorija ir nežino, jog būtent L.Jacinevičius parašė scenarijų filmui „Neatmenu tavo veido“, jungčių su šiuo filmu ar rašytojo kūryba, tikėtina, apskritai pavyks išvengti. Vis tik svarstant apie kūrėjų atsakomybę ir pagarbą tiems, kurių kūrybiniu palikimu naudojamasi, atrodytų sąžininga gerokai garsiau ir aiškiau pristatyti autorių, kurio dar 9 deš. parašytas darbas tapo naujojo filmo atspirties tašku. Galbūt tuomet pavyktų išvengti ir socialiniuose tinkluose pasirodančių suglumusių žiūrovų komentarų, svarstančių, ar „Širdys” kartais nėra „Neatmenu tavo veido“ kopija?..

VIDEO: ŠIRDYS kinuose nuo Lapkričio 23 d. (2018)

Vienaip ar kitaip, mačius abu šiuos filmus, jų nelyginti neįmanoma. Nors trys „Širdžių“ scenaristai dramaturgiją išplečia, pridėdami naujų siužetinių linijų, fabula esmingai nesikeičia.

Veiksmas vyksta laisvėjimo metais („Neatmenu tavo veido“) ir nepriklausomybės pradžioje („Širdys“). Abu filmai pasakoja apie sanatorijoje gydomus širdies problemų turinčius paauglius. Čia atvyksta sprinteris Saulius, greit įsižiūrintis Letą („Neatmenu tavo veido“) / Mildą („Širdys“). Sanatorijoje užgimsta aistros, konfliktai, konkurencija ir, žinoma, pirmoji meilė.

Kino kritikas Saulius Macaitis, rašydamas apie filmą „Neatmenu tavo veido“, teigė, kad problemos juostoje „liečiamos tik punktyru“, o filmui būtų pravertusi ir gilesnė personažų charakterių plėtotė, nes „dabar beveik visiems duota tik po vieną kitą charakterizuojantį bruožą“.

Po trisdešimties metų sukurtame J.Krisiūno filme „Širdys“ šiuo klausimu pasistūmėta nedaug. Netgi priešingai, baisu pagalvoti, kokio verdikto iš S.Macaičio susilauktų ganėtinai šabloniški „Širdžių“ veikėjai ir jų dramos.

Tai, kad personažams pritrūksta sudėtingesnių portretų, ypač išryškėja žvelgiant į paauglių santykių linijas. Saulius (akt. Motiejus Ivanauskas) – arogantiškas narcizas, nusprendžiantis siekti širdies persodinimo laukiančios Mildos (akt. Roberta Sirgedaitė) dėmesio. Tiesa, iš pradžių visai ne kilnių jausmų vedamas, o norėdamas paprasčiausiai pasirodyti.

Čia filmo scenaristai nutaria kiek kitaip prabilti apie konkurenciją, kuri filme „Neatmenu tavo veido“ buvo paslėpta gerokai giliau, už bręstančių paauglių nepilnavertiškumo kompleksų ir storžieviškumo: „Širdyse“ netrukus paaiškėja, kad Mildą yra įsižiūrėję kone visi sanatorijos vaikinai, o tarp jų ir tipas, pravarde Penktas (akt. Andrius Alešiūnas) – grubus, piktas vierchas. Žmogus be savybių, dramaturginiame vyksme atsirandantis tik tam, kad sukeltų kliūčių protagonistui. Todėl iš pradžių įvyks lažybos, kuris iš jųdviejų per vasarą permiegos su Milda, o galiausiai, norint išsiaiškinti „kuris labiau vyras“, Saulius ir Penktas dalyvaus lenktynėse.

Kadras iš Justino Krisiūno filmo „Širdys“
Kadras iš Justino Krisiūno filmo „Širdys“

Turiu pripažinti, jog atsakymo į klausimą, kodėl anemiška ir dėl silpnos širdies bet kokių stipresnių emocijų vengianti Milda taip traukia visų dėmesį, neradau – nors širdžiai, žinoma, neįsakysi.

Vis tik Milda atrodo bene labiausiai scenaristų nuskriausta herojė, iš kurios buvo atimtas paskutinis charizmos lašas. Nors jos pirmtakė Leta taip pat buvo susitelkusi į save, ji atrodė gerokai stipresnė, drąsesnė ir, svarbiausia, buvo lygiavertė jai simpatijas rodančiam vaikinui.

Štai žaidžiant „Veidrodį“, žaidimą, kurio metu priešais stovintis žaidėjas turi atkartoti visus kito judesius, Leta ima nusirenginėti. Ji įdėmiai žvelgia į Saulių, nesuvirpa nei vienas jos veido raumenėlis – Leta akivaizdžiai provokuoja Saulių ir mėgina nuplėšti pasipūtėlišką jo kaukę. Ir nors Milda apie Sauliaus aroganciją puse lūpų taip pat užsimena, į tiesioginę akistatą neina. Dar daugiau, ji, regis, ganėtinai lengvai susitaiko su tuo, kad tėra dviejų testosterono audrų kamuojamų jaunuolių prizas.

Dar vienas iškalbingas momentas. Mildos nerimas dėl savo sveikatos ir ateities „Širdyse“ yra išreiškiamas verksminga fraze „aš nenoriu būti gyva, aš noriu gyventi“. Čia – daug patetikos, bet mažai tikro, nuogo nervo. Santūrus keturiolikmetės Letos gydytojui užduotas klausimas, ar ji kada nors galės susilaukti vaikų, savyje talpina gerokai didesnį dramaturginį krūvį, nors ir nurodo į tą patį nesaugumo jausmą, kuris sekina filmo personažes.

Kadras iš filmo „Neatmenu tavo veido“
Kadras iš filmo „Neatmenu tavo veido“

Abiejuose filmuose tarp jaunųjų herojų įdomiausias pasirodo antraplanis Grigo personažas – „Širdyse“ jį įkūnija aktorius Deividas Breivė. Jame, regis, lygiomis dalimis gyvuoja ir sąžiningumas, ir verslumo gyslelė, rengiant lažybas iš draugų likimų, ir tylomis rusenantis pavydas. Paprastai tariant, Grigo charakteryje slypi kituose personažuose nesantis ar pernelyg silpnai išreikštas konfliktas, kuris prikausto „Širdyse“ neretai nuobodžiaujančio žiūrovo dėmesį.

Jau pristatyta Sauliaus ir Penkto priešprieša nėra vienintelė protagonisto-antagonisto kova, kurią išvystame „Širdyse“. Suaugusiųjų pasaulyje šias pozicijas užima auklėtojas Andrius (akt. Rolandas Kazlas) ir mokytojas, pramintas Snapu (akt. akt. Algirdas Gradauskas).

Andrius filme yra pedagoginio talento ir empatijos įsikūnijimas. Tai – didelis šuolis nuo auklėtojo Antano personažo filme „Neatmenu tavo veido“. Pastarasis impulsyvokas, kamuojamas sunkiai paaiškinamos frustracijos, tikintis, jog privalo savo auklėtiniuose pažadinti panieką bandai ir pagarbą individualybei, todėl ir žaidimai, kuruos jis žaidžia su paaugliais, neretai primena keistus grupinės terapijos seansus.

VIDEO: Ištrauka iš filmo „Neatmenu tavo veido“

Su Kazlo personažu Andriumi, priešingai, vaikai žaidžia tuos pačius nuobodžius žaidimus, kuriuos ir taip žaistų kieme, o iš jo visad sulaukia besąlygiško palaikymo, kartais išreiškiamo net labai keistomis formomis – pavyzdžiui, Sauliui nusprendus išvykti iš sanatorijos, auklėtojas kalba ne apie būtinybę pasveikti, kad jis vėl atsistotų ant kojų ir galėtų sportuoti, o apie besiveriančius jausmus beveik nepažįstamai merginai, nes „galbūt Milda yra jo finišas“.

Snapas nepritaria Andriaus metodikai, nes yra įsitikinęs, kad vaikams reikia tvirtos rankos. Nesumeluosiu sakydama, kad jo personažas atrodo lyg nužengęs iš kito žanro filmo. Jis ne komiškas ar švelniai šaržuotas. Jis yra pikto, nė krislo jaunatviško džiaugsmo neturinčio ir visiems bloga linkinčio tipo karikatūra, iškrentanti iš režisieriaus kuriamos realybės. Todėl Snapas grasins, regz intrigas, vakarais žiūrės pornografiją, rūkys, padaugins alkoholio, o vaikai jam, žinoma, nerodys jokios pagarbos, kad ir kiek jis kumščiais į stalą betrankytų.

Atrodo, jog Andriaus ir Snapo priešprieša, nurodanti į amžiną disciplinos ir vidinės laisvės konfliktą, ir taip yra prikišamai akivaizdi, tačiau scenaristai nutaria ją ir tiesiogiai įžodinti dialogu. „Jausmai yra gyvenimo variklis“, – sako Andrius. „Ne, tai tvarka yra gyvenimo variklis“, – prieštarauja Snapas. „Dramaturgija yra kino variklis, tik kartais ji tiesiog „nepaveža“, – atitariu aš.

Kadras iš Justino Krisiūno filmo „Širdys“
Kadras iš Justino Krisiūno filmo „Širdys“

Vaikams prakalbas rėžiantis Andrius iš tiesų galėtų ir sau pačiam neblogą moralą atskaityti – visą savo dėmesį skirdamas sanatorijoje besigydantiems paaugliams, jis visai pamiršta žmoną (akt. Indrė Patkauskaitė) ir per trejus metus nė karto negali su ja išvykti bent trumpų atostogų, jau nekalbant apie tai, kad nuolat svajodamas apie savus vaikus imasi labai mažai veiksmų, kad šie atsirastų. Nors scenaristai šią dramą išsprendžia pernelyg lengvai, deramai jos taip ir neužauginę, norėtųsi pagirti I.Patkauskaitę, kuri net ir įsprausta į kreivokus dramaturginius rėmus savo herojei sugeba įpūsti gyvybės.

J.Krisiūnas, kurdamas „Širdis“, akivaizdžiai taiko į plačią auditoriją. Tai filmas, išvengiantis tiek komerciniam lietuviškam kinui neretai būdingo vulgarumo, tiek sudėtingų autorinio kino viražų. Jis lieka kažkur tarp šių dviejų salų, kiekvieną savo dalį suprastindamas iki plačiai žiūrovų amplitudei priimtino ir, reikia pripažinti, ganėtinai senamadiškai atrodančio kanono – elementarių dramaturginių struktūrų, švaraus, tvarkingo vaizdo (operatorius Julius Sičiūnas), iliustratyvaus garso takelio (kompozitorius Titas Petrikis).

Kadras iš filmo/Roberta Sirgedaitė ir Motiejus Ivanauskas filme „Širdys“
Kadras iš filmo/Roberta Sirgedaitė ir Motiejus Ivanauskas filme „Širdys“

Tokių visomis prasmėmis paprastų filmų apie jauną meilę, keičiančią įsimylėjėlių gyvenimus (net jei tik vienai vasarai), buvo ir bus dar daug – tame, rodos, nieko baisaus. Tik sulaukus dar vienos panašios romantinės dramos, norėtųsi tikėti, kad ji bus bent per sprindį aukščiau. Jei ne už visas prieš tai buvusias, tai bent už savo pirmtakę.

Apmaudu, tačiau toks likimas neištiko „Širdžių“. Su lietuvių kino klasika susipažinusių žiūrovų galvose neišvengiamai vykstančioje kovoje tarp R.Banionio filmo „Neatmenu tavo veido“ ir J.Krisiūno „Širdžių“, pastarajam tenka pripažinti pralaimėjimą. Nes mažabiudžetė 1988 m. drama gali atrodyti modernesnė už 2018-ųjų filmą – kartais būna ir taip.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata