Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierė Kristina Buožytė: „Su scenaristu turi sutapti pasauliai“

Kristina Buožytė Interviu
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Kristina Buožytė
Šaltinis: 15min
0
A A

Su kino režisiere Kristina Buožyte, kuri magistro diplomą Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje (LMTA) apsigynė pilnametražiu filmu „Kolekcionierė“, o antruoju, mokslinės fantastikos drama „Aurora“, pelnė tarptautinį pripažinimą, kalbamės apie scenarijaus rašymo patirtis ir šio proceso ypatumus – ne kiekvienas režisierius Lietuvoje turi tiek skirtingos darbo su profesionaliais scenaristais patirties.

Režisūros bakalaurą ir magistrą baigėte LMTA. Ar pagrindines dramaturgines žinias gavote ten?

– Akademijoje buvo duotas pagrindas mąstyti – išmanyti technikas, kaip įrankius naudoti kūrybinius, mąstymo procesus, skatinama domėtis, ieškoti sprendimų. Tačiau žinios apie scenarijaus rašymą nebuvo susistemintos. Paskaitų buvo, bet suvokimas apie scenarijaus rašymo etapus ir naudojamas priemones atėjo tik tada, kai pradėjau važinėti po seminarus, mokymus, kai ėmiau vystyti ilgametražių filmų scenarijus. Tada susidūriau su problemomis, kurios nebūtinai būdingos trumpam metrui.

Važinėjant po mokymus daug duodavo diskusijos. Atėjo supratimas, kas yra tikrai svarbu, gavau informacijos apie mažesnius elementus, įrankius, kurie yra svarbūs istorijos kūrime. Bet geriausia mokykla – kai pats sėdi, rašai, susiduri su problemomis ir bandai jas spręsti.

Užtrukau, kol supratau, kad scenarijus – tai ne režisūrinis, o istorijos pasakojimo dokumentas, kur privalu dėmesį skirti pasakojimo manierai, ritmui, stiliui, kad skaitytojas jį kuo lengviau įsisavintų.

– Dalyvavote profesionaliose ir žinomose dirbtuvėse, tokiose kaip Scripteast, Source – ar ši patirtis buvo svarbi ir naudinga?

– Dalyvaujant „ScriptEast“ važiuoji į Berlyną ir Kanus, pabūni festivaliuose, pamatai, kaip veikia rinka – tai labai svarbu. O šiaip viskas labai priklauso nuo to, kokį tutorių, dėstytoją gauni – ar sutampa požiūriai ir nuomonės, ar ne.

Važinėdama supratau, kad yra skirtumas tarp režisūrinio scenarijaus, tokio, kokį rašau sau, ir tokio, kokį rašai pardavimui ar partnerių paieškoms. Kai scenarijų rašo pats režisierius, jam yra daug savaime suprantamų dalykų, pvz. daug ko neišrašau, nes atrodo savaime suprantama; kažko išrašau per daug.

Kadangi „Aurora“ labai vizualus filmas, mokymuose daug kas kabinėjosi, kad, pavyzdžiui, personažas yra nepatrauklus (unlikeable), o man norėjosi, kad jis būtų kaip realus, tikras žmogus – jei pažiūrėsim į tikrą žmogų, dažnai jo motyvuose, paskatose galima įžvelgti, tarkim, daug egoistiškumo. Taip pat buvo prikišama, kad kažkas neaišku, nors, žinodama, kaip filmuosiu, to neįžvelgdavau. Užtrukau, kol supratau, kad scenarijus – tai ne režisūrinis, o istorijos pasakojimo dokumentas, kur privalu dėmesį skirti pasakojimo manierai, ritmui, stiliui, kad skaitytojas jį kuo lengviau įsisavintų.

– Ar jums patinka rašyti scenarijus?

– Nesijaučiu esanti scenarijų rašytoja. Man patinka dirbti prie istorijos ir treatmento (scenarijaus traktuotės, su išrašytu veiksmu ir istorija, bet be dialogų ir smulkių aprašymų – red. past.); patinka turėti kontrolę, rašyti ir iš karto matyti, kaip aš tą sceną galiu įgyvendinti. Dialogai nėra stiprioji mano pusė. Esu už tai, kad darbą darytų geriausiai tą dalyką išmanantis žmogus. Man svarbu sugalvoti, apie ką scenoje bus kalbama, o kaip ši informacija bus pasakyta, tegu užrašo gyvą žodį jaučiantis žmogus.

– Ar mokantis LMTA trūko scenaristų, su kuriais galėtumėte dirbti kartu?

Taip, labai. Man sunku rašyti vienai. Visada ieškodavau, su kuo bendradarbiauti. Tačiau ilgalaikius partnerius, su kuriais galėtum tobulėti ir kurti vis naujus projektus, sunku rasti. Atsirasdavo žmonių, kuriems įdomu pabandyti, bet buvo ir tokių, kurie staiga viską mesdavo ir palikdavo proceso viduryje. Su scenaristu turi sutapti pasauliai.

– Susipažinus su Bruno Samper atradote savo kūrybinį partnerį?

– Taip. Kartu pradėjome vystyti „Kolekcionierės“ scenarijų. Buvo įdomu mokytis, dirbome nuojautos, bendrų žinių apie kiną principais – ne visada suprasdavome, kodėl vienos scenos veikia, o kitos ne ir panašiai. Parašius „Kolekcionierę“ labai daug išmokome. „Aurora“ buvo žymiai sudėtingesnis projektas. Mokomės su kiekvienu scenarijumi, savo kūrybinę partnerystę tęsiame iki šiol.

Dirbome su amerikiečiu scenaristu prie scenarijaus pardavimui, bet nesusikalbėjom, nesutapo pajėgumai, suvokimai. Tai buvo svarbi pamoka – rinktis, su kuo dirbi, turi labai atsargiai, nes tai suvalgo daug laiko ir energijos.

– Dirbate kartu su B.Samper, tačiau kartu ir su kitais samdomais scenaristais. Kaip atrodo toks kūrybinis procesas?

– Visais atvejais esmė yra tokia pati – mes ateiname su jau paruoštu treatmentu ir scenaristas dirba su ta medžiaga. Mums svarbu, kad scenaristas stengtųsi atliepti mūsų poreikius, jau esamą istoriją, nes iš to scenarijaus bus kuriamas filmas.

– Su kokiais projektais šiuo metu dirbate? Ar scenarijaus rašymo, darbo su scenaristais atžvilgiu jie yra skirtingi?

– Dirbame su trimis projektais, jie visi yra skirtinguose etapuose. Vienas projektas, technologinis trileris „Mantis“ yra skirtas Amerikos rinkai, dirbame su amerikiečiu scenaristu Brianu Clarku. Šis scenarijus yra rašomas be išankstinio finansavimo, siekiant parengti stiprų pasiūlymą prodiuseriams ir finansuotojams.

Kitas projektas sci-fi noir „Emersija“ (Emergence) yra skirtas Europos rinkai. Prieš pradedant dirbti su scenaristais mes jau turėjome literatūrinį scenarijų. Tačiau jam trūko šarmo, ritmo ir lengvumo – to, ko reikia pardavimui. Kiekviename scenarijaus etape tekstas turi būti paruoštas greitam ir maloniam skaitymui. Šiuo atveju reikėjo ir nepriekaištingos anglų kalbos, kadangi personažas – anglas. Dirbame su profesionalių britų scenaristų pora Teresa De Pelegri ir Dominicu Harari. Gavome pirmą juodraštį, darbai tik įsibėgėja.

Trečiame projekte „Krištolo sala“ dirbame su škotu scenaristu Alanu Campbellu, dar prisijungs scenarijaus konsultantas.

Visi projektai orientuoti į tarptautinę rinką, jų neįmanoma įgyvendinti be privačių rėmėjų. Dirbant su privačiu investuotoju turi siekti atsipirkimo. Tačiau visi projektai yra kuriami žiūrovui.

– Kaip išsirenkate scenaristus, su kuriais dirbate?

– Įvairiai. Pavyzdžiui, projekto „Mantis“ scenaristas yra mūsų draugas. Prieš tai jau turėjom nemažai neigiamos patirties su kitu projektu Amerikos rinkai. Dirbome su amerikiečiu scenaristu prie scenarijaus pardavimui, bet nesusikalbėjom, nesutapo pajėgumai, suvokimai. Tai buvo svarbi pamoka – rinktis, su kuo dirbi, turi labai atsargiai, nes tai suvalgo daug laiko ir energijos.

Dabar visada daug kartų pergalvojam, ar tikrai norim dirbti su scenaristu, perskaitom kuo daugiau darbų, pakalbam, pažiūrim, ar sutampa suvokimai. Tačiau viskas paaiškėja tik pradėjus realų darbą..

Kadangi dirbti su profesionaliais scenaristais yra labai brangu, negali nežinoti ko nori. Išmoksti formuluoti, pasakyti, ko tau reikia.

– Ko išmokote dirbant su scenaristais?

– Kadangi dirbti su profesionaliais scenaristais yra labai brangu, negali nežinoti, ko nori. Išmoksti formuluoti, pasakyti, ko tau reikia. Pavyzdžiui, gali turėti tik vieną scenarijaus perrašymą, tai daug kainuoja – dėl to turi padaryti viską, kad kitas suprastų ir žinotų, ko reikia.

– Mažai kas taip greitai renkasi darbą su užsienio rinka. Ar jūs finansavimą vis tiek bandote gauti ir iš Lietuvos?

– Kol kas projektai yra vystymo etape ir kantriai laukia savo eilės peršokti į pasiruošimo etapą. Dviejų projektų vystymas buvo paremtas Lietuvos kino centro. Tai labai svarbi parama, kuri mums padėjo ne tik ženkliai patobulinti projektus, surasti partnerius ar pasamdyti scenaristus, bet taip pat užmegzti visavertiškas partnerystes su užsienio prodiuseriais. Bendradarbiaujant su prodiuseriu, kuris remia filmą ir privačiai, labai svarbu įnešti bent dalį lėšų, nes kitaip lengva prarasti kūrybines ir ekonomines teises.

– Kodėl norite kurti ne tik Lietuvos rinkai?

– Kinas yra medija, kuri gali kalbėti su visomis tautomis, visais žmonėmis – kam save apriboti?

– Šiuo metu kartu su 3D studija „Okta“ dirbate prie interaktyvaus virtualios realybės projekto, siekiančio kitaip pristatyti M.K.Čiurlionio kūrybą. Kaip buvo kuriama jo dramaturgija?

– Susidūrėme su iššūkiu – kaip padaryti, kad Čiurlionio paveikslai netaptų fonu istorijos pasakojimui ar žaidimų aikštele. Juk M.K.Čiurlionio paveikslų aplinka yra labai subtili ir trapi. Norėjosi tai perteikti ir žiūrovui.

Kinas yra medija, kuri gali kalbėti su visomis tautomis, visais žmonėmis – kam save apriboti?

„Angelų takais“ – tai trumpametražis interaktyvus animacinis virtualios realybės filmas, kuris pakvies žiūrovus į kelionę po M.K.Čiurlionio paveikslus, perkeliant juos į trimatę interaktyvią erdvę. Projekto tikslas – sukurti įsimenančią patirtį, kurios metu veikėjas tampa į jį reaguojančios aplinkos dalimi, yra skatinamas ne sekti pasakojimą ar atlikti žaidybines užduotis, bet įsižiūrėti į M.K.Čiurlionio paveiksluose vaizduojamas akimirkas. Projektą rengiame HTC VIVE sistemai. Šiuo metu baigiame pilotinį variantą.

– Dramaturgija čia veikiausiai reiškė paties principo, taisyklių sugalvojimą?

– Taip. Teko atsisakyti išsamios siužetinės linijos, tačiau vis tiek išlaikėme trijų dalių struktūrą, kulminacijos momentą.

Taip pat reikėjo didelį dėmesį skirti interaktyvumo paieškoms, kad žiūrovas pasijustų aplinkos dalimi. Siekėme sukurti su Čiurlionio paveikslais susijusį patyrimą. Tai naujas ir įdomus darbo procesas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau